Mažosios Lietuvos spauda: turtingas palikimas lietuvių tautai

Mažosios Lietuvos spauda: turtingas palikimas lietuvių tautai

Ilgus šimtmečius buvo varžoma lietuvių kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Rusijos carinė valdžia vykdė žiaurias represijas, tačiau Klaipėdos krašte ir Mažojoje Lietuvoje spaudos draudimo nebuvo. Priešingai, Karaliaučiuje, Tilžėje, Klaipėdoje knygų, periodikos, kalendorių leidyba klestėjo.

Kiekviena tauta turi tam tikrų savitų etnokultūrinių sričių. Antai latviai turi Kuržemę, Žemgalą, Vidžemę ir kitas sritis, vokiečiai - Šlezvigo-Holšteino žemę, Bavariją.

Lietuvoje paprastai išskiriamos šios ryškiausios etnokultūrinės sritys: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Sūduva arba Suvalkija ir Mažoji Lietuva.

Kadangi Klaipėdos krašte ir Mažojoje Lietuvoje dominavo protestantizmas, kiekvienų namų garbės ir prestižo reikalas buvo įsigyti religinę knygą.

Giesmynai, maldų, pamokslų knygos buvo pirmosios knygos kiekvienuose namuose. Iš jų vaikai mokydavosi skaityti.

Religinės knygos buvo spausdinamos lietuvių ir vokiečių kalbomis, gotišku šriftu.

Jos buvo labai gražiai įrištos, odiniais, kaustytais, gražiai dekoruotais viršeliais. Nusipirkęs tokią knygą žmogus ją labai saugodavo, tausodavo.

Tačiau Lietuvai teko iškęsti daug, kad būtume laisvi, kad iš mūsų nebūtų atimta kalba. Visaip mėtyta ir vėtyta šalis praėjo kryžiaus kelius, tačiau išlikome ir dėl mūsų kalbos gyvavimo turime būti dėkingi Mažajai Lietuvai.

LEIDĖJAS. „Nusidavimus apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių” pradėjęs leisti F. Kelkis šiandien gali būti laikomas lietuviškosios žurnalistikos pradininku.

Būtent ji atliko itin svarbų vaidmenį lietuvių kalbos, kultūros, ir visos tautos raidos procese.

Jos vaidmuo yra itin reikšmingas Lietuvos valstybės istorijai. Mažoji Lietuva, kitaip nei jokia kita lietuvių etnokultūrinė sritis, įnešė milžinišką indėlį į visos lietuvių tautos kultūrinį lobyną, kurio neįmanoma įsivaizduoti be kalbos.

Galbūt šis lietuvininkų kraštas kam nors atrodo ir ne toks svarbus kaip Didžioji Lietuva, tačiau faktai tik įrodo, kiek daug jis mums davė.

1547 m. sausio 8-ąją, kiekvienam lietuviui žinoma ir svarbi pirmosios lietuviškos knygos išleidimo data.

Martyno Mažvydo "Katekizmas" išleistas būtent Mažojoje Lietuvoje. Knygos viršelis skelbia: "Katekizmuso prasti (paprasti) žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII."

Mažojoje Lietuvoje 1653 metais pasirodė ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika, kurios autorius buvo mažlietuvis Danielius Kleinas.

Kodėl svarbi pirmosios knygos ir gramatikos reikšmė tautos kultūrai, klausimų nekyla niekam.

1579-1590 m., būtent Mažojoje Lietuvoje, vėlgi Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade), pirmą kartą į lietuvių kalbą buvo išversta visa Biblija.

Šį darbą atliko mažlietuvis Jonas Bretkūnas. Biblijos vertimas į liaudies kalbą padarė didelę įtaką visai to meto kultūrai.

NUSIPELNĖ. Nors F. Kuršaitis ir buvo ištikimas Vokietijos valdžiai, jis buvo daug nusipelnęs lietuvių kalbos mokslui ir literatūrai.

Nors Bretkūno vertimas ir buvo reikšmingas lietuvių kalbai, jis nebuvo išspausdintas.

Na, o pirmą kartą lietuviška Biblija buvo išleista Mažosios Lietuvos autorių kolektyvo praėjus pusantrui šimtui metų po Bretkūno Biblijos vertimo - 1735 m. Mažojoje Lietuvoje pasirodė ir pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys - Ezopo pasakėčių vertimas, parengtas mažlietuvio Teofilio Šulco 1706 m.

Karaliaučiaus universitete 1718 m. buvo įsteigtas pirmasis lietuvių kalbos seminaras, dabar sakytume - pirmoji lietuvių kalbos katedra.

Didžiojoje Lietuvoje tai įvyko tik po dviejų šimtmečių, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Kalbai reikšmingų faktų, liudijančių Mažosios Lietuvos svarbą, esti ir daugiau.

Čia įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, XVII a. buvo intensyviai aprašinėjama lietuvių buitis, papročiai, tikėjimai.

Mažojoje Lietuvoje 1747 m. buvo išleistas pirmasis mokslinis veikalas apie lietuvių kalbą, parašytas mažlietuvio Pilypo Ruigio.

Čia 1811 m. buvo įsteigta ir pirmoji lietuviška mokytojų seminarija. Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmieji lietuviški eilėraščiai, pagaliau - pasaulinės reikšmės literatūros šedevras ,,Metai", sukurtas mažlietuvio Kristijono Donelaičio, o išleistas 1818 m.

Būtent čia, Mažojoje Lietuvoje, pirmiausia pradėta rinkti lietuvių tautosaka, 1825 m. išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų, surinktų Mažojoje Lietuvoje, rinkinys.

PIRMASIS. „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių” laikomas pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu.

Šiame krašte 1905 m. taip pat įsteigtas pirmasis lietuvių etnografinis muziejus.

Galima drąsiai teigti, jog Mažoji Lietuva davė pradžią dabartinei bendrinei lietuvių kalbai. Būtent Mažojoje Lietuvoje, o ne Lietuvos valstybėje leistose knygose apčiuopiame mūsų bendrinės kalbos ištakas.

Mažlietuvių vartota kalba pasižymėjo archaiškumu, kurį lėmė prūsų kalbos substratas, jo poveikis vietinių lietuvių kalbai.

Prasidėjus tautiniam atgimimui Mažosios Lietuvos rašomoji kalba buvo perkelta į Didžiąją Lietuvą, kalbininkams, ypač Jonui Jablonskiui, pritaikius ją mūsų poreikiams, pasinaudojus vakarų aukštaičių tarmės pietinės dalies - vadinamųjų suvalkiečių - kalbiniais duomenimis.

Tuo nesunku įsitikinti: reiktų išrinkti tas mūsų bendrinės kalbos ypatybes, kurių nėra vakarų aukštaičių pietinės dalies tarmėje ir pamatytume, kad tos ypatybės randamos Mažosios Lietuvos rašomojoje kalboje.

SUKAKTIS: Šiais metais „Lietuvininkų Prieteliui” sueina 17 metų nuo jo išleidimo 1849 m.

Prūsijos valstybės viešajame gyvenime (taigi ir Mažojoje Lietuvoje) lietuvių kalba nuo Reformacijos laikų buvo daug plačiau įsigalėjusi negu Lietuvos valstybėje: ją vartojo ir kai kurios valstybinės įstaigos, buvo ir lietuviškų mokyklų, valdžia leido įstatymus lietuviškai, trijose bažnyčiose lietuvių kalba buvo sakomi pamokslai.

To meto Lietuvos valstybėje panašaus masto reiškinių nebuvo. Iki pat XVIII a. pabaigos lietuvių kultūra Mažojoje Lietuvoje buvo daug intensyviau plėtojama negu Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje.

Būtent Mažojoje, o ne Didžiojoje Lietuvoje ėmė bręsti lietuvių tautinė savimonė.

Apibendrinus visus svarbius faktus, labai paprasta suvokti, jog būtent kalba, raštas, ir, galiausiai, spauda (knygos, laikraščiai) kiekvienai tautai yra lyg kultūros židinys.

Čia išlieka tradicijos, kultūra, istoriniai faktai, ir, svarbiausia, pati kalba.

Kadangi istorija - ne visiems puikiai perprantama (juk faktų, datų ir kitų svarbių įvykių gausoje gali susipainioti bet kas), tikrai ne kiekvienas istorinius faktus teisingai priskirs Didžiajai ar Mažajai Lietuvai.

REKLAMA. „Naujojo Tilžės Keleivio” ištraukos, kuriose skatinama skaityti šį laikraštį.

Vienas iš tokių faktų, tai -spaudos leidimas. Kur jos buvo leidžiama daugiau? Kur yra periodikos Lietuvoje ištakos? Pasirodo, periodinių leidinių skaičiumi Mažoji Lietuva lenkė Didžiąją Lietuvą iki pat XX amžiaus.

Suskaičiuota, jog tokių leidinių nuo 1811 m. iki 1939 m. būta net 404.

Pirmasis leidinys - religinio pobūdžio

Kaip ir pirmosios lietuviškos knygos, taip ir pirmojo lietuviško laikraščio turinys siejosi su tikėjimu.

Mažojoje Lietuvoje buvo leista per 120 pavadinimų laikraščių ir žurnalų.

1822 m. pradėtas leisti pirmasis lietuviškas periodinis leidinys "Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių".

Jau pavadinimas nusako jo tematiką. Laikraštį pradėjo leisti Kretingalės liuteronų bažnyčios kunigas Fridrikas (Pričkus) Kelkis.

Jis pats pasirašinėdavo Friedrich Kelch vardu. Laikraštyje viskas buvo aprašoma sunkiu bažnytiniu stiliumi, gotiškomis raidėmis (tokio stiliaus raštas buvo parinktas ir daugelyje kitų Mažojoje Lietuvoje leistų laikraščių).

Tiražas siekdavo 400-500 egzempliorių. "Nusidavimuose" buvo labai mažai pasaulietinio turinio straipsnių, kurie galėjo būti įdomūs Rytų Prūsijoje gyvenusiems lietuviams (pagal statistinius duomenis, tuo laikotarpiu lietuviškai kalbėjo 65 proc. gyventojų).

MINTYS. „Naujajame Keleivyje” publikuotos Panemunės Jono tautiškumą skatinančios eilės.

Ypač daug dėmesio laikraštyje buvo skiriama protestantiškosioms misijoms Afrikoje ir Azijoje palaikyti ir platinti.

Vykdydamas tuometinės valdžios sumanymą lietuvių kalbą pašalinti iš viešojo ir kultūrinio gyvenimo, F. Kelkis "Nusidavimuose" spausdindavo ir nieko bendra su tikyba ir misijomis neturėjusius, tačiau vokiečių kultūrą garbinusius straipsnius. Už germanizacijos propagandą F. Kelkis iš Prūsijos valdžios kas mėnesį gaudavo 200 markių subsidijų, todėl šis laikraštis išsilaikė net 83 metus.

Nė vienas kitas lietuvių kalba leidžiamas laikraštis tokio ilgo amžiaus nėra sulaukęs. Sunku vertinti, kokį vaidmenį Prūsijos lietuvių viešajame gyvenime vaidino "Nusidavimai", tačiau viena aišku - religija tautai buvo itin svarbi.

Be abejo, šis laikraštis reikšmingu tampo savaime, kadangi jis buvo lyg pavyzdys kitiems atsirasti.

Iš pradžių buvo leidžiamas kas mėnesį (1832 m.), vėliau keturis ir kartais vieną kartą per metus, o leidinio apimtis užimdavo nuo 2 iki 48 psl. F. Kelkis "Nusidavimus" redagavo 42 metus (iki 1875 m.), vėliau jį pakeitė ir redaktoriais tapo Kaukėnų kunigai Karlas Leopoldas, Friedrichas Neissas ir Kristupas Sturys, Saugų kunigas Kristupas Jurkšaitis, kun. Jonas Pipiras iš Klaipėdos, Mielaukių kunigas Frydrichas Pinčiukas, kunigas Endrikis Endrulaitis iš Priekulės.

Paskutinis "Nusidavimų" redaktorius ir leidėjas nuo 1907 m. iki 1914 m. buvo kunigas Michaelis Šuišelis iš Natkiškių. Dar kartą "Nusidavimai" buvo atnaujinti 1921 m.

ĮDOMUS FAKTAS: 1876 m. laikraščio Nr. 8 buvo įklijuotas Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapis su užrašais lietuvių kalba, todėl galima teigti, kad "Nusidavimai" yra lietuviškos kartografijos pradininkas.

Įdomu ir tai, jog ir pirmoji lietuviška knyga, ir pirmasis lietuviškas laikraštis buvo išleisti teritorijose, kurios dabartinei Lietuvai jau nebepriklauso.

Pirmasis Klaipėdos savaitraštis

"Lietuvininkų Prietelis" (1849) buvo pirmasis gotišku šriftu lietuvių kalba leistas laikraštis Klaipėdos krašte. Vėliau jo pavadinimas buvo pakeistas: "Lietuvininkų Prietelis, arba Klaipedos Ceitungos".

Tai buvo savaitinis leidinys, išeinantis ketvirtadieniais. Redaktorius - Klaipėdos lietuvių parapijos kunigas Rudolfas Andrius Zippelis, leidėjas Friedrichas Wilhelmas Horchas. Laikraštis neturėjo politinių tikslų ir buvo skiriamas mokyklų klausimams.

R. A. Zippelis laikraštyje stengėsi pateikti žinių, kad mokinių tėvai turėtų daugiau teisių valdyti mokyklas ir kad tėvų balsą išgirstų mokytojai, kurie savo pamokose žeisdavo mokinių sielas. Buvo spausdinami ir visuomeninio - politinio turinio straipsniai, rodantys to meto gyvenimo aktualijas.

ĮDOMUS FAKTAS: F. W. Horchas buvo pirmasis Klaipėdoje išleidęs laikraščius vokiečių ir lietuvių kalbomis, skirtus Mažajai Lietuvai. Matyt, dėl finansinių problemų, išleidus laikraščio 38 numerį, jo leidyba sustojo. Tiražas siekė 200 egzempliorių.

Provokiško laikraščio žala

Karaliaučiuje Frydrichas Kuršaitis leido trečią laikraštį lietuvių kalba "Keleivis" (1849-1880). Visas laikraščio pavadinimas - "Keleivis iš Karaliaučiaus broliams lietuvininkams žinias pranešąs". Išeidavo trečiadieniais, buvo spausdinamas gotišku šriftu.

Šio laikraščio atsiradimas sutapo su reikšmingu Prūsijos valstybės gyvenimo laikotarpiu, kai Hohenzollernų dinastija po audringų revoliucinių sukrėtimų 1848 m. vėl pradėjo kelti galvą ir stiprinti pašlijusias savo pozicijas.

Tam reikėjo talkininkų ir karaliaus valdžia jų visur ieškojo. Į agentų tinklus pakliuvo kunigas Frydrichas Kuršaitis, kuriam buvo paskirta leisti laikraštį lietuvių kalba. Tam buvo skirta 450 markių metinė pašalpa.

PROVOKIŠKAS. „Keleivis” skelbė naujienas iš Vokietijos, kitų kraštų, spausdino religinius straipsnius, ugdė lojalumą Vokietijos valdžiai.

Laikraštyje turėjo būti garbinamas karalius ir tariamos jo malonės "vierniems" lietuvininkams, o ypač turėjo būti raginami žmonės rinkti į seimą karaliui ištikimus, dievobaimingus atstovus, vokiečių konservatorių partijos narius.

F. Kuršaitis ištikimai tarnavo valdžiai ir labai uoliai dirbo savo darbą. Nepaisant to, jis buvo daug nusipelnęs lietuvių kalbos mokslui ir literatūrai, tačiau jo leidžiamas "Keleivis" padarė nemaža žalos lietuvių tautos savimonei ir atvėrė vartus į lietuvišką periodinę spaudą ateiti parsidavėliams, kurie dar ilgai klaidino skaitytojus ir kurstė juos prieš politiškai susipratusius lietuvius.

Laikraštį spausdino A. Schultzo, G. D. Bemerio, E. Rautenbergo spaustuvės Karaliaučiuje. 1880 m. F. Kuršaitis laikraštį pardavė Adomui Einarui, kuris vietoje "Keleivio" 1880 m. balandžio 1 dieną Tilžėje pradėjo leisti "Naująjį Keleivį".

Bus daugiau

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder