Mažosios Lietuvos patriarcho, visuomenės veikėjo, publicisto, spaustuvininko, vieno iš "Aušros" leidėjų, Tilžės akto signataro Martyno Jankaus (1858-1946 m.) asmenybę susirinkusiesiems įdomiai pristatė istorikė, hum. m. dr. Silva Pocytė. Pagėgių kultūros centro folkloro ansamblis "Kamana", vadovaujamas Aksaveros Mikšienės, padainavo M. Jankaus ir jo dukros Elzės Jankutės užrašytas ir išsaugotas Mažosios Lietuvos krašto liaudies dainas.
Lietuvybės puoselėtojas
Pasakodama apie M. Jankų, S. Pocytė priminė, jog per jo gyvenimą keitėsi daug valdžių, politinių santvarkų, net valstybių. Gimė M. Jankus Prūsijos karalystėje, gyventi jam teko ir Vokietijos imperijoje, ir Lietuvos valstybėje. Net du kartus už savo veiklą M. Jankus buvo nubaustas tremtimi, tačiau iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas lietuvybei.
LEKTORĖ. Martyno Jankaus asmenybę vakaro dalyviams įdomiai pristatė istorikė, humanitarinių mokslų dr. Silva Pocytė.
M. Jankaus tėvai buvo bitėniškiai ūkininkai. Bitėnuose jis baigė pradžios mokyklą. "Sunku patikėti, tačiau M. Jankaus išsilavinimas ir buvo tik 4 klasės. Toliau jis neturėjo galimybių mokytis, tačiau dar mokykloje pajuto potraukį knygoms. Tad tapo mokiniu spaustuvėje", - pasakojo S. Pocytė.
Didžiojoje Lietuvoje 1864-1894 m. buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis, tad lietuviška spauda buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje. Knygnešiai lietuviškus leidinius gabeno per Vokietijos-Rusijos sieną į Paprūsę, Žemaitiją ir toliau. Ragainėje išmokęs spaustuvininko amato, M. Jankus dirbo ir kūrė savo spaustuves Tilžėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, Šilutėje.
1883 m. pasirodžius "Aušrai", tapo jos rėmėju, platintoju, 1884-1885 m. - atsakinguoju sekretoriumi. Su "Aušros" pasirodymu prasidėjo ir lietuvių tautinis atgimimas. 1888-1892 m. Jankus buvo "Varpo" administratorius ir atsakingasis redaktorius. Nuo 1883 m. Bitėnuose laikė Didžiojoje Lietuvoje uždraustos lietuviškos spaudos sandėlį.
VEDĖJAS. Prisiminimus apie Martyną Jankų skaitė istorijos, kultūros ir menų festivalio "Žemėj Lietuvos" organizatorius Sigutis Jačėnas.
Per 40 leidybinės veiklos metų jis išspausdino 395 neperiodinius ir 27 periodinius leidinius lietuvių ir kitomis kalbomis. M. Jankus leido "Garsą", satyrinį laikraštį "Tetutė", "Naująją Aušrą", "Lietuvišką darbininką", "Ūkininkų prietelių", "Saulėtaką", "Dienos laps". Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: V. Giedris, Bitėnų Merčius, Martyneitis, Gyvolietis ir kt. Pats parašė arba parengė tautinio sąmoningumo ugdymui skirtas 45 publicistines ir grožines knygas, kalendorius, rašė eilėraščius, rinko ir skelbė tautosaką.
M. Jankus spaudos darbą siejo su lietuvišku politiniu sąjūdžiu, atvirai paskelbė ir siekė Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Dėl to jį nuolat sekė kaizerinė valdžia. Daug kartų spaustuvininkas baustas kalėjimu, piniginėmis baudomis.
Tragiškos netektys
Asmeniniame M. Jankaus gyvenime, anot S. Pocytės, buvo daug skausmingų išgyvenimų. Vyras buvo vedęs, su žmona Ane susilaukė aštuonių vaikų, tačiau žmona anksti mirė ir vaikai ne visi išgyveno.
Per Pirmąjį pasaulinį karą M. Jankaus šeima buvo ištremta į Rusiją. Ten mirė M. Jankaus tėvas ir sūnus Endrius. Kitas sūnus Titas žuvo Pirmojo pasaulinio karo fronte. Pats M. Jankus 1917 m. Rusijos imperijos lietuvių Seime Petrograde paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva, o 1918 m. grįžęs į tėviškę, tapo vienu iš Tilžės akto signatarų. Po karo M. Jankus su šeima grįžo į gimtinę ir aktyviai dirbo puoselėdamas lietuvybę. 1922-1923 m. jis buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku.
Po 1923 m. gyveno savo sodyboje Bitėnuose, buvo labai gerbiamas ir lankomas visuomenės veikėjas, vadinamas Rambyno sergėtoju, vaidila. Rambyno vaidilute buvo vadinama vyriausia Martyno Jankaus dukra Elzė Jankutė, kuri po mamos mirties tapo pagrindiniu tėvo ramsčiu.
1939 m., Klaipėdos krašto anšliuso metu, M. Jankus pasitraukė į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus, bet per Rytprūsių gyventojų evakuaciją buvo priverstas persikelti į Vokietijos gilumą.
Tilžės akto mįslės
Pristatydama M. Jankų, kaip Tižės akto signatarą, S. Pocytė plačiau pakomentavo šio akto kontekstą. "Žinia, kad 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų taryba raštu išreiškė Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva, tačiau tai buvo lietuvininkų patriotų, bet ne viso krašto nuomonė. Dauguma žmonių buvo kiek kitokios nuomonės, nes didžioji Lietuva buvo daug silpnesnė ekonomiškai, reikšmingas buvo ir religijų skirtumas: Mažojoje Lietuvoje dominavo protestantizmas, Didžiojoje Lietuvoje - Romos katalikų tikėjimas. Apskritai, Mažosios Lietuvos gyventojai patys buvo labai susiskaldę, nebuvo politiškai aktyvūs, o patriotizmą suprato kaip kovą už savo kalbą, tradicijas", - pasakojo S. Pocytė.
Istorikė priminė, jog Tilžės aktas - kaip gražus dokumentas, publikuotas tik 1935 m. Jono Vanagaičio iniciatyva. Jį puošia Laisvės skulptūra, 24 parašai. "Klausimas, kaip tie parašai 1935 m. buvo surinkti, jeigu tuo metu kai kurie asmenys jau buvo mirę? Gal parašai sudėlioti iš kitų dokumentų - nežinau. Kodėl akto nepasirašė tokie žinomi visuomenės veikėjai kaip Gaigalaitis, Vydūnas? O veikėjai, kurie pasirašė, - ne visi yra žinomi", - pastebėjo istorikė.
S. Pocytė pasakojo, kad ir pats M. Jankus po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos buvo nusivylęs ir leido sau kritikuoti Didžiosios Lietuvos politiką šiame krašte. "Nepasitenkinimas kilo dėl to, kad didlietuviai nepasitikėjo mažlietuviais. Yra užfiksuotas toks skundas, kad gubernatūroje, kuri buvo įkurta Klaipėdoje, net valytoja dirba iš Didžiosios Lietuvos. Vietiniai nebuvo vertinami kaip lietuviai, nes buvo suvokietėję", - pasakojo istorikė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą