Kas nėra girdėjęs apie Rambyną? Šventąjį skalvių, žemaičių bei lietuvininkų kalną ant Nemuno kranto? Tai Vydūnas jo istorinę atmintį taip gražiai atgaivino, chorų dainomis pašlovino. Tik gaila, kad Nemunas didesniąją kalno dalį yra išplukdęs į marias. Ir net įžymųjį aukuro akmenį, kuriame žaižaruodavo besileidžiančios saulės spinduliai, upės bangos pasiglemžusios. Bet simboliška: juk romėnų žemės aprašymuose Nemunas pavadintas Chronosu, taigi Laiko dievo upe. O laike viskas nuskęsta: ir šlovinga istorinė praeitis, ir didingi sumanymai bei viltys. Viskas nuskęsta, išskyrus tautos dvasią. Ji nemari, jeigu maitinama istorine atmintimi...
Prie Rambyno kalno prigludęs Bitėnų kaimelis. Šiandien nedaug jo sodybų belikę senų medžių paunksmėje. Tačiau šiame kaime įkurtas įdomus muziejus - Martyno Jankaus spaustuvė, veikusi 1892-1909 m. Būtent čia būta lietuviško žodžio šaltinio, gaivinusio tautą XIX-XX amžių sandūroje. Rugpjūčio 7-oji čia ypatinga diena, - pažymimas Martyno Jankaus, šio nenuoramos knygininko, nenuilstančio kultūros darbininko gimtadienis. O šiemet ir sukaktis neeilinė, 160-oji. Bitėnai - M.Jankaus ir gimtinė, ir amžinojo poilsio vieta.
Martynas Jankus - labai ryški asmenybė tautinio atgimimo istorijoje. Kaip knygų leidėjas ir platintojas neturėjo sau lygių. O svarbiausia tai, kad jis spaudos darbus susiejo su Mažosios Lietuvos nacionaliniu bei politiniu judėjimu. Jo veiklos dėka formavosi tvirta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrinio bei visuomeninio politinio suartėjimo tradicija. Juk tarp abiejų kraštų būta didelių skirtumų: ekonominiu ir apšvietos lygmeniu mažlietuviai pranoko savo tautiečius Didžiojoje Lietuvoje; skirtingos buvo ir religinės konfesijos.
Sunku suminėti visus M. Jankaus nuopelnus tautai ir Lietuvai - jo gyvenimas tik tam ir buvo skirtas. Lietuvišką veiklą pradėjo 1882-1883 m. savo paties surinktų liaudies dainų publikavimu. 1885-aisiais jis su bendraminčiais įsteigė kultūros draugiją „Birutė“, 1890-aisiais kartu su Jonu Smalakiu ir Dovu Zauniumi įkūrė pirmąją politinę partiją, tuomet pavadintą „Lietuviškos konservatyvų draugystės komitetu“. Nuo 5-ojo iki 8-ojo numerio leido kaip atsakingasis redaktorius garsiąją Jono Basanavičiaus įsteigtąją „Aušrą“; jo namuose Bitėnuose gyveno laikraščio redaktoriai Jonas Šliūpas ir Jurgis Mikšas. Organizaciniai, finansiniai, administraciniai rūpesčiai - viskas gulė ant M.Jankaus pečių. Palaikė spaudos ryšius su JAV lietuviais, latvių, lenkų, gudų tautinio sąjūdžio veikėjais. 1889-aisiais jis įsigijo ir spaustuvės įrangą; daug privargo ją išlaikydamas. Tačiau kokie rezultatai! Iš viso šiame kaimelyje išspausdinta 312 lietuviškų knygų ir 15 periodinių leidinių; gotišku ir lotynišku šriftu, skirti tiek Mažajai, tiek Didžiajai Lietuvai. Per savo veiklos metus M.Jankus pats parašė 43 knygas, brošiūras, kalendorius. Viena jų skirta senajam Vilniaus universitetui, - tai pirmoji lietuviška mūsų mokslo švyturio istorija. M.Jankus leido ir pirmąjį satyrinį žurnalėlį „Tetutė“, siekdamas juoku gydyti tautos skaudulius, kreipti ją į mokslą, šviesą.
Bitėnuose M.Jankus buvo pasistatęs savitos architektūros dviaukštį spaustuvės pastatą. Pirmajame aukšte įkurdino nedidelę kontorą ir rinkyklą su aštuoniomis darbo vietomis, antrajame - gyvenamuosius kambarius spaustuvės specialistams ir mokiniams. Prie namo glaudėsi vienaaukštis plytinis priestatas, kuriame veikė spausdinimo ir kitų darbų skyrius. Išspausdintus ir iš kitų leidėjų supirktus spaudinius knygnešiai išgabendavo į Lietuvą. Bitėnų sodyba tapo lyg ir centriniu knygų sandėliu, svarbia užeiga Lietuvos knygnešiams. Prūsų valdžios už lietuvišką veiklą, kurioje, oi, kaip nevengė šmaikštaus žodžio (juk valdžia labiausiai bijo būti išjuokta), buvo baustas ar ne 40 kartų - areštais, piniginėmis baudomis. Bręstant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo siekiui, M.Jankus tapo politinio Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo propaguotoju. 1917 m. Rusijos imperijos lietuvių seime Petrograde jis net paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva, o 1918 m. grįžęs į tėviškę tapo vienu iš Tilžės akto signatarų. Kaip Lietuvai lojalus mažlietuvių veikėjas, 1920 m. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir dalyvavo propagandinėje veikloje Lietuvai rengiantis jėga užimti Klaipėdos kraštą. 1922 m. pabaigoje Jankus tapo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris savo veikla dengė Lietuvos dalyvavimą Klaipėdos sukilime, pirmininku.
Keisčiausia šio nuostabaus žmogaus biografijoje - tai, kad buvo savamokslis, baigęs tik pradinę kaimo mokyklėlę... Visa kita įgyta savišvietos būdu, per knygas, beje, atvedusias į laisvamanybę. Stebėtina prigimtinė tautiškumo ir kultūrinio tapatumo nuovoka!
Prieškario metais dėl tvirtos prolietuviškos pozicijos ir veiklos, skirtos Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimui, buvo vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu. 1928 m. M.Jankui, minint jo septyniasdešimtmečio sukaktį ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, buvo padovanota Amžinoji Rambyno kalno knyga, sverianti 20 kilogramų. Ši atminimų knyga tapo M.Jankaus ir Mažosios Lietuvos svečių foliantu, joje savo parašus paliko įžymiausi to meto Lietuvos žmonės. Pirmajame puslapyje Vydūno įrašas: „Tegul auga lietuvių tautoje visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga, teisinga ir tvirta. Rambyne, 1928 m. birželio 24 d.“.
Senatvėje M.Jankui neilgai teko ramybe ir nuopelnų įvertinimu pasidžiaugti. Po 1939-ųjų Klaipėdos krašto anšliuso jis pasitraukė į Kauną. Karo metais sugrįžo į Bitėnus, bet frontui riedant į Vakarus, vokiečių armijos buvo iškeldintas į Vokietijos gilumą. Mirė Martynas Jankus Flensburge 1946 m. gegužės 23 d. Urna su Mažosios Lietuvos patriarcho pelenais 1993-iaisiais buvo iškilmingai perlaidota Bitėnų kapinaitėse, - šalia Vydūno, kitų šio krašto šviesuolių.
Tikrai verta aplankyti senąjį Rambyną, Bitėnų kaimelį ir jo kapinaites, M.Jankaus muziejų-atstatytąją spaustuvę; visa tai sukels daug minčių, paliks gražių ir gilių įspūdžių. Per tautines šventes šiandien ant Rambyno vėl skamba lietuviškos dainos, aukure suliepsnoja ugnelė...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą