Kova dėl Klaipėdos: tarp 1923 m. sausio 15-osios ir vasario 26-osios

Kova dėl Klaipėdos: tarp 1923 m. sausio 15-osios ir vasario 26-osios

Jau kitą dieną po sėkmingo Klaipėdos užėmimo Lietuvos generalinis štabas įsakė visus sužeistus Lietuvos piliečius išgabenti į Lietuvą, o nukautuosius palaidoti Klaipėdoje. Tačiau, norint nesukelti diplomatinių komplikacijų, žuvę Lietuvos kariai buvo slapta išvežti ir palaidoti

Kėdainių kapinėse. Tad Klaipėdos miesto kapinėse 1923 m. sausio 20 dieną iškilmingai palaidoti trys prie Smeltės žuvę šauliai - Flioras Lukšys, Jonas Pleškys, ir Antanas Ubavičius, kurio palaikus 1927 metais tėvas pervežė į Mažeikius.

Amerikos lietuvis A. Martus, miręs nuo peršalimo sukilimo metu, buvo palaidotas vėliau.

Po žygio iš Lietuvos buvo gautas įsakymas išvesti iš krašto

reguliariosios kariuomenės dalis ir pradėti organizuoti Klaipėdos krašto savanorių kariuomenę iš vietos gyventojų.

Naujai suorganizuotos Klaipėdos krašto kariuomenės pagrindu tapo vietos savanoriai ir Didžiosios Lietuvos šauliai, pasilikę Klaipėdoje po sėkmingo sukilimo.

Buvo legalizuoti ir savanoriai iš Lietuvos, tad sausio 16 dieną Jonas Budrys - Polovinskas iš šaulių, Lietuvos savanorių ir Klaipėdos krašto vietinių gyventojų pradėjo rinkti armiją.

Ši armija turėjo atlikti viešosios tvarkos palaikymo funkcijas ir daryti įspūdį užsienio diplomatams.

Lietuvos atstovui Antanui Smetonai derybose su Nepaprastosios Ambasadorių konferencijos komisijos nariais, kurie atvyko į Klaipėdą sausio mėnesio pabaigoje, susidarė įspūdis, jog labiausiai juos įtikins didelis savanorių armijos skaičius: "Tik su tokiu argumentu komisija tesiskaitys manydama, kad už mūsų nugaros stovi Rusija."

Vietiniai gyventojai į kuriamą krašto armiją Polovinsko ne tik patriotinių nuostatų vedini.

Jiems buvo garantuota tarnyba 6 mėnesiams ir alga - po 2 litus dienpinigių be maitinimo arba 80 centų su maitinimu.Karininkai ir karo valdininkai gaudavo po 10 litų dienpinigių.

Ekonominės krizės sąlygomis krašte toks nuolatinis uždarbis viliojo.

Klaipėdos krašto armijai išlaikyti Jonas Polovinskas gavo 100 000 litų grynais iš slapto ministro pirmininko Ernesto Galvanausko fondo, kuriuos Į Klaipėdą atvežė Antanas Merkys, vėliau tapęs Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Ši Klaipėdos krašto armija ginklais, drabužiais, amunicija buvo aprūpinama iš Didžiosios Lietuvos, tad nuolatos vyko rotacija: šaulių pamainos (vadinamos "orkestru") slapta buvo pergabenamos per Tauragę ir Kretingą.

Jos papildydavo J.Polovinsko armiją, o po dviejų ar trijų savaičių buvo keičiamos.

Visos Klaipėdos sukilime dalyvavusios šaulių grupės sausio mėnesio pabaigoje buvo išgabentos įsakius generaliniam štabui.

Vis dėlto savanorių ir šaulių nuolatos trūko, o keičiami pasienio šauliai iš Žemaitijos sudarė blogą įspūdį 2-ojo pėstininkų pulko vadui J. Kubiliūnui, kuris juos pavadino "kontrabandininkais" ir prašė siųsti tik patikimus "aukštaičius".

Nors Jonas Polovinskas derybose su Nepaprastosios Aukščiausiosios Tarybos komisijos Klaipėdai atstovais teigė, kad jo kariuomenės skaičius siekia 9-10 tūkstančių kareivių, tačiau iš tiesų jis turėjo vos daugiau 1500 karių, iš jų 66 karininkus ir karo valdininkus, 14 viršilų, 52 puskarininkius ir kelis gydytojus.

Klaipėdoje ir jos apylinkėse apie 900, Šilutėje - 150 ir Pagėgiuose, kur

reikėjo saugoti sieną.Savanoriai nešiojo žalios, baltos ir raudonos spalvos antsiuvus, dėvėjo vienodas amerikietiškas uniformas, o ant kepurės segėjo ženklą su Klaipėdos miesto herbu. Ginkluotė buvo įvairi- daugumą sudarė vokiški "Mauser" šautuvai, bet buvo ir rusiški karabinai, ir japoniški "Arisaka" šautuvai.

1923 m. sausio 19 d. Šilutėje susirinkęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto Seimas realizavo simbolinį aktą - priėmė Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos deklaraciją.

1923 m. sausio pabaigoje į Klaipėdos uostą ir jo prieigas atplaukė

prancūzų eskadra susidedanti iš karo laivų "Algerien", "Senegalais", "Durance", "Ailette", "Oise" ir šarvuočio "Voltaire". Laivuose buvo apie 1800 jūrininkų.

Į krantą išsilaipino daugiau prancūzų ir anglų kareivių, kurie, kaip pranešė lietuvių žvalgyba, mušėsi tarpusavyje. Vietinis biznis suklestėjo- kareiviai turėjo pinigų. Į Klaipėdą vesti

derybų sausio 25 dieną atvyko Nepaprastoji Ambasadorių konferencijos komisija,

kuriai Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis Klaipėdos krašte A. Smetona pareiškė, jog Lietuvos vyriausybė nėra pasiuntusi į kraštą savo kareivių, todėl negali jų ir išvesti, kaip buvo reikalaujama.

Tai sukėlė komisijos narių anglo Basil Frey ir prancūzo Geoges Clinchant pasipiktinimą.

Kai Ernesto Galvanausko buvo užklausta, ar nebūtų naudingiau perkelti derybas į Kauną, nes Nepaprastąją komisiją smarkiai "globoja" prancūzų komisaras Gabrielis Petisne, šis atsakė, jog geriau toliau derėtis

Klaipėdoje, kadangi "Lietuvos Vyriausybė formaliai tokių derybų vesti negalėtų dėl sukilėlių. Mūsų uždavinys - tarpininkauti ir moraliai veikiant padėti kuo greičiau restauruoti Santarvės autoritetą".

Už Ambasadorių konferencijos pažadą perleisti Lietuvai kraštą, vasario 15 d. lietuviai sutiko paleisti Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, Klaipėdos krašto armiją ir sukilėlių sudarytą Erdmono Simonaičio Direktoriją.

Sutikimas perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai tapo žinomas minint Lietuvos nepriklausomybės dieną 1923 m. vasario 16 d.

Lietuvos atstovas Klaipėdoje Antanas Smetona Šaulių namuose (dabar- Klaipėdos koncertų salė) surengė iškilmingus pietus.

Šventės proga Martynas Jankus pažymėjo, jog "anksčiau ši šventė buvo švenčiama tik Kaune, o dabar tai bus daroma ir Klaipėdoje. Klaipėda yra Lietuvos durys į pasaulį".

Pats A. Smetona džiaugėsi galįs sėdėti šalia M. Jankaus, nes, anot jos,

ilgus amžius tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių buvo dirbtinė siena, kurią dabar bus galima pašalinti.

Vienas sukilimo organizatorių Erdmonas Simonaitis pakėlė taurę už Klaipėdos krašto lietuvininkų patriotizmo Lietuvai "žadinimą ir stiprinimą".

Po šventinių kalbų salėje vykusio koncerto klausėsi Ambasadorių konferencijos Nepaprastosios komisijos Klaipėdai nariai, anglų bei prancūzų karininkai ir kareiviai.

Buvo perskaitytas Ambasadorių konferencijos nutarimas, ir pirmą kartą Šaulių namuose iškilmingai sugiedotas Lietuvos himnas. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariams pasiūlius buvo sugiedoti ir

Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos himnai.

1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija formaliai suteikė

Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą.

Tuo metu Klaipėdos uoste prancūzai pradėjo krauti į laivą "Durance" karinį turtą, vasario 19 d. prancūzų karinė įgula ir prancūzų

civiliai, diplomatai įsėdo į karo laivą "Aliete", kuris juos nugabeno į reide stovintį šarvuotį "Voltaire", dėl menko Klaipėdos uosto gylio negalėjusį įplaukti.

Kitą dieną Lietuvos kariuomenės daliniai su orkestru įžengė į Klaipėdą.

Karininkas Petras Tarasenka tą dieną dienoraštyje įrašė: "Ant Turgaus aikštės, prie miesto teatro 12 valandą susirikiavus kariuomenei, 2 baterijai saliutuojant, orkestrui griežiant Tautos himną buvo pakelta ant Prefektūros valstybinė Lietuvos vėliava, tuo pat laiku iškeliama vėliava ir ant kareivinių."

1923 m. vasario 24 d. Lietuvos vyriausybės atstovas Antanas Smetona perėmė iš Jono Polovinsko visas valdžios funkcijas ir paskyrė jį savo padėjėju.

Po dviejų dienų Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo paleista, Didžiosios Lietuvos šauliai sugrįžo į savo rinktines, o rikiuotės dalys perėjo plk. ltn. Juliaus Čapliko vadovaujamo Klaipėdoje dislokuoto 7-ojo žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko vado žinion.

Diplomatinė Klaipėdos krašto prijungimo operacija pasibaigė.

Ji pakėlė patriotinį Lietuvos gyventojų ūpą, tad buvo pradėtos vesti paralelės tarp Klaipėdos ir Vilniaus problemų sprendimų, o šaulių susirinkimuose vis dažniau nuskambėdavo žodžiai: "Dabar į Vilnių"!

Nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvų. se17-1 Karo laivas "Voltaire" palieka Klaipėdą". se 17-2 Su motociklu - Savanorių armijos kariai prie lengvojo vokiško kulkosvaidžio (1923 metų vasario - kovo mėnuo). se17-3 KKSK "Mirties husarų" eskadrono būrio vadas karininkas Kriaušat. Klaipėda 1923 metų sausio - vasario mėnuo. Iš asmeninio Vytauto Sereičiko archyvo.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder