Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija

Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija

Lapkričio mėnesį sukako šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ką pakeitė šis karas? Kokį poveikį turėjo visuomenei? Ar tikrai karas Lietuvoje buvo pamirštas, o jo patirtys užgožtos vėlesnių kovų dėl nepriklausomybės?

Tęsinys. Pradžia 2019 01 05

Šie klausimai keliami 2018 metais Klaipėdos universiteto leidyklos išleistoje knygoje "Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija".

Keturių autorių, Klaipėdos universiteto istorikų Vasilijaus Safronovo, Vytauto Jokubausko, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus monografija "Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija" nėra tipiška Pirmojo pasaulinio karo istorija.

"Mažosios Lietuvos" priedo skaitytojams toliau pateikiame minėtos monografijos ištraukas:

Tarnyba kariuomenėje

1914 m. dauguma mobilizuotųjų Rytprūsiuose gynė šią provinciją nuo Rusijos kariuomenės ir vėliau kovojo su pastarąja Rytų fronte VIII armijos, o nuo 1914 m. gruodžio - X armijos daliniuose.

Padėčiai Rusijos fronte stabilizavusis, jau nuo 1916 m. dalis anksčiau suformuotų ir per naujas mobilizacijas Rytų Prūsijoje sukurtų dalinių buvo nukreipta kautis į kitus frontus.

Per visą karo laikotarpį Rytų fronte ar užfrontės zonoje išbuvo tik pavieniai Rytų Prūsijoje suformuoti daliniai, pavyzdžiui, Prūsijos princo Albrechto 1-asis (Lietuvos) dragūnų pulkas.

Matyt, tai lėmė palankesnės galimybės būtent šiame Europos karo įvykių teatre išnaudoti kavalerijos dalinius.

Būsimoje Lietuvos teritorijoje dislokuoti Rusijos kariuomenės II, III bei XX korpusų daliniai ir prie jų prisijungę rezervistai pačioje karo pradžioje kariavo Rytų Prūsijoje ir Vokietijos bei Rusijos pasienyje.

Nors XX korpusą iš pradžių ketinta nukreipti prieš Austrijos kariuomenę, o II korpusas pirma buvo priskirtas kav. gen. A. Samsonovo vadovautai II armijai, galiausiai abu minimi korpusai buvo įtraukti į kavalerijos generolo P. Rennenkampfo vadovaujamą I armiją (XX - rugpjūčio 8 d., II - rugpjūčio 22 d.), kuriai nuo pat pradžių buvo priskirtas III korpusas. I armija išvengė tragiško armijos likimo, tačiau Rytų Prūsijoje ji vis vien patyrė didelių nuostolių jau pirmaisiais karo mėnesiais.

XX korpusas buvo iš esmės sunaikintas 1915 m. vasario mėn. žiemos kautynėse prie Mozūrijos ežeryno ir Augustavo inf. gen. F. Siverso vadovautos X armijos sudėtyje. Petras Ruseckas vėliau teigė, kad į XX korpusą pateko "beveik visi pirmosios mobilizacijos lietuviai", o kai kurios jo kuopos "susidėjo maždaug per pusę iš lietuvių".

Teigta, kad jų buvo keli šimtai, ir nemaža dalis žuvo Augustavo miškuose.

Vokietijos kariai iš Rytų Prūsijos, nors ši provincija toli gražu nebuvo vienalytė kultūriniu požiūriu, tarnavo "savoje" kariuomenėje.

Labiau tikėtinu karių nelojalumo apraiškų šaltiniu joje galėjo tapti nepriteklius ir socialinės ar psichologinės įtampos, ypač karo pabaigoje, o ne karių angažavimasis alternatyvioms nacionalinėms idėjoms.

Prie viso to pridurtina, kad ir lietuviams, ir rytprūsiečiams demobilizacija, atrodytų, turėjo užbaigti karo veiksmus, kuriuose dalis jų praleido gal tik kelis mėnesius, o kiti - ketverius metus.

Tačiau bent dalis jų - kadaise savanorių arba mobilizuotų civilių - sąmoningai pasirinko kelią įvairiais būdais tęsti karo metų praktikas, jungdamiesi į paramilitarines organizacijas arba pokariu likdami kariuomenės gretose.

Karių ir civilių atsidūrimas nelaisvėje

Vokietijos karių iš Rytų Prūsijos ir Rusijos karių iš lietuviškų gubernijų viena iš bendrų patirčių buvo patekimas į karo nelaisvę.

Teoriškai pirmaisiais rytprūsiečiais karo belaisviais turėjo tapti tie Vokietijos piliečiai, kurie karo pradžią sutiko būdami kitoje valstybėje.

Daugiau Vokietijos karių iš Rytų Prūsijos buvo paimta nelaisvėn 1914-1915 m. karo veiksmų Rytų Prūsijoje metu.

Tolesniu karo laikotarpiu karo nelaisvėn kareiviai iš Rytų Prūsijos pateko daugiausia kovodami Vakarų fronte.

Kariniai daliniai, suformuoti būsimoje Lietuvos teritorijoje, didelius nuostolius dėl į nelaisvę paimtų karių ėmė patirti jau nuo pirmųjų karo mėnesių.

Po Tanenbergo kautynių paimtųjų karo nelaisvėn skaičius, turint omenyje netgi minimaliausius vertinimus, viršijo 180 tūkstančių.

Tikrai žinoma, kad tarp jų būta lietuvių.

Žinoma, vertinant šiuos skaičius, reikia atsižvelgti į faktą, kad Rusijos fronte, kur didžioji mobilizuotųjų Rytų Prūsijoje dalis praleido bent kelerius pirmuosius karo metus, Vokietijos belaisvių buvo paimta gerokai mažiau nei Vakarų fronte.

Tai vestų prie minties, kad ir karių iš Rytų Prūsijos, tapusių karo belaisviais, skaičius galėjo būti mažesnis.

Daugelis (nors jokiu būdu ne visi) dalinių, iš kurių atsirado šie belaisviai, buvo suformuoti Rytų Prūsijoje. Tai verstų manyti, kad bendras 32,8 tūkst. belaisvių iš šios provincijos skaičius gali būti realus.

Kiek karių iš Lietuvos buvo karo belaisviais, nustatyti dar problemiškiau.

Oficioze "Dabartis" 1915-1918 m. buvo skelbiami sąrašai asmenų iš Lietuvos, kurie tuo metu buvo internuoti Vokietijos karo belaisvių stovyklose.

Šiuose sąrašuose iš viso buvo įrašyti 19 738 vardai ir pavardės, tačiau "Lietuva", kurią turėjo omenyje sąrašo sudarinėtojai, tuo metu galėjo būti vienintelė - tokiu pavadinimu Ober Osto valdomoje teritorijoje sudaryta karinė apygarda, kurios plotas 1915-1918 m. ne sykį keitėsi.

Tos Lietuvos dydis bet kokiu atveju gerokai viršijo Lietuvos plotą tarpukariu. Žinoma, sąrašas tuo pateikė ne vien lietuvius (tai matyti ir iš daugelio asmenvardžių

ir vien tuos, kurie buvo patekę Vokietijos nelaisvėn. Antanas Steponaitis, karo metais Šveicarijoje organizavęs karo belaisvių iš Lietuvos šalpą, savo atsiminimuose minėjo prieštaringus skaičius: vienur 20, kitur 30 tūkst.

Tačiau jis turėjo omenyje ne tik nelaisvėn paimtus karius, bet ir civilius. Be to, lietuviai čia buvo aiškiai atskiriami pagal tautinį kriterijų. Kitur spaudoje, remiantis oficialiais Vokietijos pranešimais, teigta, kad vien tik žuvusių belaisvių stovyklose "lietuvių" būta apie 20 tūkst., iš jų 8-9 tūkst. Vokietijoje .

Pagal duomenis, skelbtus pokariu, nelaisvėje galėjo pabuvoti apie 3 409 tūkst. kareivių ir karininkų.

(Bus daugiau)

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder