Apie 1951 m. P. Kušnerio-Knyševo monografiją

1951 m. sovietų Mokslų akademija išleido monografiją "Etninės teritorijos ir etninės sienos", kurios pirminis pavadinimas buvo "Etninės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis". Jos autorius (ne lietuvis) etnologas Pavelas Kušneris-Knyševas išsamiai apžvelgė vakarų baltų raidą nuo atsikėlimo prie Baltijos jūros krantų iki XX a. vidurio. Trumpai tariant, pagrindė buv. Prūsos žemių lietuviškumą, daugiausiai naudodamasis vokiečių mokslininko Adalberto Becenbergerio (Adalbert Bezzenberger) šaltiniais.

Kaip 1951 metais, Stalino laikais, galėjo pasirodyti tokia knyga?

Reikalas tas, kad 1951 m., per JAV prezidento rinkimų kampaniją, vienas iš pretendentų senatorius P. A. Taftas į savo programą įrašė būtinybę peržiūrėti Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų sprendimus. Sovietai išsigando, jog bus imta kalbėti apie Karaliaučiaus krašto grąžinimą vokiečiams.

Aplinkybėms pasikeitus (1952 m. JAV išrinktas ne P. A. Taftas), Karaliaučiaus krašto lietuviškumas tapo nebereikalingas. Pernelyg gerai dokumentuota studija, įrodanti, kad šiaurinė Rytprūsių dalis, Mažoji Lietuva, - etninė lietuvių teritorija, kad prūsai ir lietuviai - šių žemių autochtonai, buvo skubiai sunaikinta.

1953 m. Kaliningrado sritis "pasidarė" senovės Pabaltijo slavų žeme.

P. Kušnerio-Knyševo monografijos egzemplioriai buvo surinkti iš bibliotekų ir sunaikinti. Keletas jų išliko spec. fonduose. 1979 m. Čikagoje dalis monografijos - skyrius "Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis" - buvo išleista lietuvių kalba, 1991 m. Vilniuje - rusų kalba.

Apie šaltinius

Ką savo monografijoje apie Mažąją Lietuvą rašė P. Kušneris-Knyševas? Pateiksime keletą ištraukų.

"Nustatyti Pietvakarių Pabaltijo senovės gyventojų etninę sudėtį neįmanoma be visapusiškos istorinės medžiagos, susijusios su senovės epochomis, pirmiausiai - archeologiniais šaltiniais." P. Kušneris-Knyševas pradeda nuo jų apžvalgos.

Pasak monografijos autoriaus, XIX a. antrojoje pusėje-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Pietvakarių Pabaltijo teritorija archeologiniu atžvilgiu buvo jau gana gerai ištyrinėta.

"Be gausybės išankstinių ir apibendrinamųjų pranešimų (apie iškasenas ir radinius), perskaitytų vokiečių Prūsų senovės tyrimo draugijos posėdžiuose ir paskelbtų "Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia zu Konigsberg i/Pr.", arba per posėdžius Karaliaučiaus fizikos-ekonomikos draugijoje (Schriften der physikalisch-ikonomisch. Gesellschaft zu Konigsberg), dar buvo publikuota daug straipsnių žurnaluose "Altpreussische Monatsschrift", "Neue Preussische Provnzial Blatter", "Zeitschrift fur Ethnologie", "Altpreussen", - rašo P. Kušneris-Knyševas. - Be to, buvo parašyta keletas specialių darbų apie seges, bronzos analizę ir daugybė Tišlerio (Otto Tischler) apibendrinamųjų darbų ("Steinzeit in Ostpreussen", "Ostpreussische Grabhugel" ir kt.). Trumpą archeologinių tyrimų išvadų sąvadą sudarė Adolfas Beticheris (Boetticher) savajame "Bau- und Kunstdenkmaler der Provinz Ost-Preussen", H.VIII (1898).

Detalų apžvalginį Rytų Prūsijos archeloginį žemėlapį su paminklų bei su jais susijusios literatūros sąrašu surašė E. Holakas (E. Hollack, 1908). Jo sudarytas archeologinis sąvadas tarsi apibendrina visus pagrindinius radinius Rytų Prūsijoje iki 1908 m. Reikia pabrėžti šio tyrėjo sąžiningumą ir išsamius jo komentarus."

(Emilis Holakas (Emil Hollack, 1860-1938), nuo 1890 m. vykdęs savarankiškus archeologinius kasinėjimus, kartu su A. Becenbergeriu 1904 m. tyrinėjęs Vilkyčių (Šilutės r.) ir Pleškučių (Klaipėdos r.) kapinynus. Vėliau tyrinėjo apie 60 archeologinių paminklų Sembos pusiasalyje ir Prūsijos pietinėje dalyje, buvo paskirtas Rytų Prūsijos archeologijos paminklų inspektoriumi. - Red. past.)

Pasak P. Kušnerio-Knyševo, su E. Holaku baigiasi moksliškai objektyvių archeologinių tyrinėjimų periodas Rytų Prūsijoje.

"Vėliau prasideda vokiečių nacionalistų, perėmusių į savo rankas vadovavimą Rytprūsių mokslo įstaigoms ir bendrijoms, veiklos epocha. Archeologinis Rytų Prūsijos tyrimas vokiečių nacionalistams tebuvo arena, kurioje jie demonstravo dirbtinai parinktą medžiagą, turėjusią įrodyti, kad Rytų Prūsija nuo seno buvusi "germanų" žemė ir kad seniausia joje gyvenusių tautų kultūra už savo vystymąsi turi būti dėkinga tik "indo-germanams."

1929 m. V. Gertės (W. Garte) išleistą knygą P. Kušneris-Knyševas vadina tendencinga, melaginga, suvelta, dezorientuojančia skaitytojus. "Netgi faktine jos medžiaga galima naudotis tik sugretinant ją su analogiška Holako ir dar ankstesnių tyrėjų medžiaga." Archeologas V. Gertė, pasak P. Kušnerio-Knyševo, vienas pirmųjų tapo rasistu ir vėliau savo gėdingą veiklą kartu su K. Engeliu ir La-Bomu vainikavo 1936 m. išleistu nacistiniu archeologijos atlasu.

"Išskirtinis dalykas šiame atlase, kurio pirmoji dalis skirta kultūroms ir tautoms ankstyvaisiais istorijos periodais, buvo visų Rytų ir Vakarų Prūsijos žemėse rastų archeologinių radinių pobūdžio begėdiškas iškraipymas, - rašo P. Kušneris-Knyševas. - Tačiau tikrasis Pietryčių Pabaltijo senosios kultūros pobūdis yra toks ryškus visose archeologiniuose radiniuose, kad gudrus nacistinių archeologų triukas negali apgauti sąžiningo mokslininko. Maža to - patys nacistinio atlaso autoriai buvo priversti išskirti baltų genčių kultūrą kaip visiškai originalią ir skirtingą nuo germanų genčių kultūros, sugrupavę jas į tam tikrą "baltiškąjį ratą."

Autoritetas - A. Becenbergeris

"Kadangi Rytų Prūsijos archeologijos šaltiniai - iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos - buvo tyrinėjami ir aprašomi tik vokiečių autorių, be to, didelė dalis jų tapo nacistais, prieš sąžiningus Pietryčių Pabaltijo archeologijos tyrėjus iškyla didžiuliai sunkumai. Jiems tenka naudotis medžiaga, kuri daugiau ar mažiau buvo ideologiškai apdorota; todėl tiriant tenka nukasti tendencingus nacionalistinius arba aiškiai rasistinius sluoksnius ir išlukštenti pirminio istorinio šaltinio branduolį", - apibendrina 1951 m. išleistos monografijos autorius.

Tarp objektyvių XIX a. pab.-XX a. pr. vokiečių archeologų jis mini Adalbertą Becenbergerį - kaip "autoritetingiausią ir visapusiškiausią Pietryčių Pabaltijo archeologijos tyrinėtoją".

Monografijos autoriaus žodžiais, A. Becenbergeris su kitais archeologais priėjęs išvadą, "jog gausūs įvairių periodų radiniai šioje teritorijoje atskleidžia nuoseklią metalo periodo kultūrų formų raidą ir taip pat nurodo buvus vis didėjusią atskirų archeologinių teritorijų bendrą kultūrą po geležies amžiaus - iki pat kryžiuočių įsiveržimo.

<...> Atsižvelgiant į metalinių kultūrų formų perėmimą ir į tai, kad seniausi ir nauji, juos dengiantys, palaidojimai yra šalia gyvenviečių, išlikusių iki nesenų laikų, galima teigti, jog šios vietos buvo nuo senų senovės apgyventos ir kad žmonės čia gyveno daugybę amžių niekur neišsikeldami. Iš to Tišleris, Becenbergeris ir geografas A. Cvekas padarė išvadą, kad nuo metalinių kultūrų plitimo pradžios iki XIII mūsų eros amžiaus jokių pertraukų šių teritorijų raidoje nebuvo. Jie paneigė tarp XIX a. pabaigos vokiečių archeologų ir geografų gana paplitusią nuomonę, esą didžiojo kraustymosi epocha padarė kažkokius radikalius pokyčius Pietryčių Pabaltijo etninėje sudėtyje ir kad esą būtent tuo metu (V-VI m. e. a.) ten iš rytų įsiveržė lietuvių gentys. Minėti mokslininkai paneigė mitą apie vėlyvą lietuvių atsikraustymą į Pietryčių Pabaltijį ir pripažino to meto Rytų Prūsijos gyventojų lietuvių etninį kilimą iš seniausių tos pat teritorijos gyventojų; A. Becenbergeris rašė apie tai, kad lietuviai yra tų teritorijų autochtonai. Kiti progresyvūs archeologai pripažino neabejotinai seną lietuvių genčių buvimą, tyrinėdami palaipsnę jų materialiosios kultūros išskirtinių formų raidą nuo ankstyvosios bronzos periodo, t. y. II tūkstantmečio pradžios.

Šios pagrindinės išvados, kurią padarė sąžiningiausi XIX a. pab. -XX a. pr. vokiečių mokslininkai, iki šiol niekas nepaneigė."

Apie "gotų įtaką" Baltijos kultūrai

"1919 m. švedų mokslininkas reakcionierius archeologas N. Obergas bandė įrodyti, kad Pietryčių Pabaltijo genčių kultūra I-V mūsų eros amžiais neva buvusi "gotiška", tačiau jo teiginiai taip smarkiai prieštaravo archeologinei medžiagai kad netgi tarp vokiečių nacionalistų, kurie reiškėsi po Pirmojo pasaulinio karo, Obergas nerado gynėjų, - rašo P. Kušneris-Knyševas. - K. Engelis, visaip populiarinęs kolegos švedo rašliavą, nedrįso prisidėti prie nepagrįstų jo teiginių ir iškėlė kompromisinę prielaidą apie "gotų įtaką" Baltijos kultūrai. Pagal Engelio interpretaciją, ši įtaka esą pasireiškusi tuo, jog "Vyslos žiočių kultūra" (šio archeologo traktuota kaip "gotiška") esą paskatinusi Baltijos kultūros formų raidą, buvusi jos žadintoja. Ir štai, kol gotai sėdėjo Vyslos žiotyse, baltiškoji kultūra vystėsi; pasitraukė gotai - ir baltų kultūra ėmė "išsigimti". Šis engeliškas atradimas buvo nė kiek ne geresnis už Obergo tvirtinimą, nes taip pat neatitiko archeologinės medžiagos. Apie kokį baltiškosios kultūros "išsigimimą" galima kalbėti, jeigu kryžiuočių įsiveržimo metu vokiečių riterių gaujos ją rado turtingą ir įvairiapusę - ir žemdirbių technikos srityje ji buvo aukštesnė nei užkariautojų! Kad išgelbėtų savo teoriją, Engelis pridėjo dar vieną pramaną - apie baltiškosios kultūros "atgimimą" X-XI a. dėl vikingų įtakos (?). Tokiu būdu, kurpdami vieną melą po kito, vokiečių nacionalistai ir hitlerininkai stengėsi išgelbėti savo "gotišką" teoriją, kurios, kaip matėme, neįmanoma pagrįsti archeologija ir (kaip pamatysime kituose skyriuose) dar mažiau galima pagrįsti toponimika.

Skaudama širdimi pripažinę savitos, originalios baltiškosios kultūros egzistavimą, nacistiniai vokiečių archeologai stengėsi kuo greičiau ją palaidoti, o nepavykus - atplėšti nuo vėliau susiformavusių lietuvių ir latvių tautų kultūros. Daugybėje mokslinių traktatų, daugiausiai leistų Kenigsberge, nacistai įrodinėjo, kad baltai - tai prūsai, galindai, sūduviai, "memelenderiai", tačiau nieku gyvu ne lietuviai, ir kad ši baltų kultūra artimesnė vokiečiams nei lietuviams. Kadangi archeologija to nepatvirtina, į pagalbą buvo pasitelkta lingvistika. Ir kai ligvistika buvo bejėgė įrodyti tai, kas negali būti įrodoma, buvo sukurta visai nauja "teorija": atseit prūsai dėl XIII a. karų galutinai nusilpo, išmirė ir paliko savo žemę "ištuštėjusią", ir tada vokiečiai buvo priversti ją užimti ir atgaivinti joje senovės germanų (?!) kultūrą.

Archeologinė medžiaga paneigia šiuos kvailus ir įžūlius kliedesius."

"Senoji baltų kultūra niekur nedingo, - rašo P. Kušneris-Knyševas, - nors vokiečių riteriai ir nusiaubė prūsų žemę, - ji ir toliau vystėsi, nepaisant visų kliūčių, kurias vokiečių užkariautojai darė panemunės srityse, ir išgyveno savo naujomis formomis iki mūsų dienų. Originali baltų kultūra nieko neskolinga nei gotams, nei vokiečiams: pirmieji nepaliko jokių kultūros pėdsakų Pietryčių Pabaltijo teritorijoje, antrieji čia atėjo ne dėl "kultūrinės", "civilizacinės" misijos, o tik tam, kad okupuotų svetimą šalį."

Nuo seniausių laikų

Monografijoje P. Kušneris-Knyševas aptaria seniausius žmonių kultūros pėdsakus Pietvakarių Pabaltijyje - vėlyvojo paleolito epochoje, kuri čia prasideda maždaug nuo IV tūkstantmečio prieš mūsų erą ir yra dalijama į du periodus, kurie vienas nuo kito skiriasi akmens apdorojimo technika ir keramikos pobūdžiu. Toliau aptariami išryškėjantys atskirų Pabaltijo sričių gyventojų materialiosios kultūros skirtumai baigiantis neolitui. Aprašoma plintanti pilkapių (kurganų) kultūra, kurie vėlesnėje metalų epochoje (jau ankstyvojoje bronzoje) įgauna specifinius "baltiškuosius" bruožus.

II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje, maždaug apie 1800-uosius metus, neolitas Pietryčių Pabaltijyje pereina į metalų amžių. Ilgainiui atsiranda vietinė bronza (tą įtikinamai įrodė A. Becenbergeris). Maždaug nuo paskutinio tūkstantmečio pr. m. e. vidurio bronza Pietryčių Pabaltijyje jau sumišusi su geležimi. Tarp vėlesnių geležies amžiaus periodų archeologinių paminklų daugiausiai vietos užima tie, kurie priskiriami I-IV (netgi V) mūsų eros amžiams ir kurie gausiai demonstruojami XX a. pradžioje vietos muziejuose. "Archeologai šį periodą vadina "puikiu" - taip jis išsiskiria iš kitų ir pagal iškasenų skaičių, ir pagal atrastą inventorių. <...> Radinių, priskirtų I-IV m. e. a., datavimą lengvina tai, kad toji epocha buvo bendra trims romėnų istorijos periodams - ankstyvojo, vidurinio ir vėlyvojo Romos imperijos laikotarpių (I-II, III-IV, IV-V a.); vidurinysis periodas aiškiai išsiskiria tuo, kad kapuose Pietryčių Pabaltijyje randama daugybė to meto bronzinių romėnų monetų... <...> I-IV m. e. a. materialiosios kultūros daiktus galima skirti į dvi kategorijas: daiktai, kurių formos bendros visoms Pietryčių Pabaltijo archeologinėms sritims, ir daiktai, kurie turi specifines formas įvairiose archeologinėse srityse. Pirmoji daiktų kategorija liudija esant kultūrinį bendrumą, antroji - tam tikrus skirtumus.

Visose archeologinėse srityse I-IV a. laikotarpiu vyksta neabejotina formų pažanga, jos turtėja ir sudėtingėja, o tai liudija visuomenės kultūros pažangą, vadinasi, ir socialinių santykių raidą. Jeigu prie to pridėsime laidojimo formų pokyčius <...>, galima daryti išvadą, kad I-IV a. periodas pasižymi didele pažanga materialios gamybos pajėgumų, socialinės sanklodos ir gyventojų buities srityse..."

Kryžiuočių įsiveržimo išvakarėse prūsų, sūduvių, lietuvių ir žemaičių gentys dar nebuvo susiliejusios į vieną lietuvių tautą, rašo P. Kušneris-Knyševas, tačiau šis procesas jau vyko, formavosi kultūrinė bendrystė visoje genčių teritorijoje, genčių kalbos dėl jų giminingumo nebuvo kliūtis tarpusavio supratimui. Bendrumas reiškėsi ir religijoje bei papročiuose, beveik tapačios buvo socialinės sanklodos formos, formavosi prielaidos valstybingumui.

Be archeologinių, P. Kušneris-Knyševas knygoje išsamiai aprašo seniausius rašytinius liudijimus apie šio krašto gyventojus, etninę gyventojų sudėtį kryžiuočių įsiveržimo momentu, taip pat nagrinėja istorinę toponimiką, aptaria vokiečių filologų tyrimus, geografinį lietuvių išsidėstymą Rytų Prūsijoje ir jų skaitlingumą XX a. pradžioje, lietuvininkų būstus bei aprangą ir t. t.

Bus daugiau