Venecijoje gyvenantis žmogus niekada nepasakys esąs italas. Jis išdidžiai pabrėš: "Aš - venecijietis." Tai ir istorinių vingių atšvaitas, kai Venecija buvo pasiskelbusi respublika. Tačiau tame išdidžiame pareiškime - ir gyvenimo būdas, taip besiskiriantis nuo kitų Italijos regionų.
Su užuojauta žvelgėme į du venecijiečius, kateriu atplukdžiusius namo remontui reikalingas medžiagas ir primityvius darbo įrankius: kelis karučius, kopėčias, įnagių dėžes. Katerio jiems ilgai nesisekė prišvartuoti taip, kad atplukdyta būtų įmanoma iškrauti. Kai pagaliau tai pavyko, nustebusios žvelgėme, kaip tie du žmonės visa vilko dar kelis šimtus metrų iki jiems reikalingo namo. Ties juo prisišvartuoti buvo neįmanoma todėl, kad kanalas buvo užstatytas kitais kateriais. Panašiai nutinka mums, automobiliais parvažiavusiems prie namų: tau įprasta automobilio "poilsio" vieta užimta kaimyno ar atvykėlio iš kito miesto. Ir tu su krepšiais, kibirais iki namų durų puškuoji išsiviepęs. Tačiau tų dviejų venecijiečių veidai nešvietė nepasitenkinimu. Jie savo nešmenis dangino švilpaudami. O kažkas, pagaliau jų sulaukęs name, net uždainavo "gerai pastatytu" bel canto balsu.
Tas venecijiečių gyvenimo vaizdelis gal ir nebūtų toks reikšmingas, jei nematytumei, kaip tavo akyse yra nepakartojama Venecijos architektūra. Dažnas turistas dėl to susigraudina ir pradeda kaltinti Italiją ir visą pasaulį, kad tokių šedevrų negelbsti. Kiekvienas, pabuvęs Venecijoje, tikrai nepagailėtų bent 10 eurų žmogaus fantazijos ir rankų kūriniams išsaugoti. Tačiau nežinia, ar tokių aukų pakaktų...
Šiomis dienomis Kembridže vykusioje mokslinėje konferencijoje išpranašauta, kad Venecija visiškai po vandeniu nugrims iki 2100-ųjų metų ir taps antrąja Atlantida. Mokslininkai rėmėsi ir tokiais duomenimis, kad šv. Morkaus aikštė 1900 metais tebuvusi apsemta 10 kartų, o jau 2000-aisiais - 100 kartų. Vanduo kasmet pasiglemžia vis daugiau užgyventų plotų. 1950 m. Venecijoje gyveno 150 tūkst. gyventojų, dabar - tik 58 tūkst. Konferenciją inicijavusi fondo "Venecija pavojuje" pirmininkė teigė, jog dar įmanoma restauruoti unikalius Venecijos pastatus, tačiau esą kam tai daryti, jei jau jų nebepamatys vaikaičiai. Per šimtmetį Venecija nugrimzdo 23 cm, o dabar grimzdimo procesas dar labiau spartėja.
Matėme ir "naująsias statybas" greta griuvenų salose. Statyti iš naujo gal ir pigiau. Gaila, kad tie naujieji statiniai toli gražu neprilygsta Venecijos architektūros ažūrui. Jie greičiau panašūs į Klaipėdos Mažojo kaimelio standartinius pokarinius namukus.
Belieka tik pasidžiaugti, kad dabartinėms kartoms pasisekė užtikti laiko ir vandens dar nesugraužtus bažnyčią, kurioje grojo Vivaldis, Dievo Motinos šventovę, kurios net grindys - meno šedevras.
Gyvena kaip ir kiti
Keista, kad Venecijoje visiškai nematėme vaikų, einančių į mokyklas, vedamų į darželius. Bet visa tai vyksta toliau nuo šv. Morkaus aikštės. Tiesa, kaip atrodo mokyklos ir darželiai, nematėme, tačiau siaurose gatvelėse už aklinų mūrų girdėjome moksleivių dūzgesį ir darželinukų krykštavimus. Už tokių aklinų mūrų, vidiniuose kiemeliuose, vyksta tikrasis venecijiečių gyvenimas, kuriam netrukdo turistų gaujos.
Atsitiktinai aptikome ir vieną Venecijos universitetų. Siaurutėje gatvelėje niekad nebūtų atėję galvon užversti galvą aukštyn ir pamatyti gal prieš tris šimtus metų išmūrytą užrašą - "universitetas". Tą padaryti privertė jaunimo būrelis. Žvilgtelėjau pro atvertas duris. Patalpose nieko viduramžiška nebuvo. Nebent sienos. Daugiau viskas kaip ir daugelyje pasaulio universitetų.
Pavyko aptikti ir atvirą kiemą, kuriame tarp pasaulinio masto architektūros šedevrų vaikai su tėvais azartiškai žaidė futbolą. Su siaubu laukiau momento, kada kamuolys išbildins jaukaus viešbutuko "La Rezidencia" ar gyvenamųjų namų siauručius langus. Tačiau vaikų mamos ramiai aptarinėjo savo reikalus, paskui klegėdamos suvirto į mažytę parduotuvėlę. Nusekusi paskui jas, nupirkau lauktuvių itališkų saldainių. Kadangi jų kaina nebuvo nurodyta, įtariu, kad sumokėjau gal trigubai, nei mokėtų tos vietinės venecijietės. Daugiau nieko pirkti čia nesiryžau. Tik dar pasidairiau daržovių parduotuvėje. Joje baravykų kilogramas kainavo 23, o voveraičių - 13 eurų. Pagal šias kainas ir supratau, kad tas pats kilogramas itališkų karamelių 30 eurų negalėtų kainuoti. Et, tegul permokėti eurai bus auka venecijietei pardavėjai.
Kadangi dainingos italų kalbos nemoku, o angliškai jie nesupranta, daug ką aiškintis teko rankomis, kojomis ir akių vartymu. Kai kuriais atvejais pavykdavo. O štai kaip venecijiečiai gyvena iš tiesų, angliškai aiškinausi su Venecijos pasaulinio meno bienalės, kuri šiemet buvo jubiliejinė, 50-oji, Lietuvos ekspozicijos prižiūrėtoju Marku Ferariu (Marco Ferraris). Šiemet pasaulinio meno forumui sukako šimtas metų, nes jis rengiamas kas antrus metus.
Buvau nustebinta kosmopolitinių pažiūrų italo atminties. Tai jis, sušukęs "o mama mio" prisiminė, jog prieš dvejus metus buvau įbildėjusi į taip pat jo prižiūrimą Lietuvos paviljoną. Tik kitoje Venecijos vietoje, kuklesniuose apartamentuose. Beje, ir tuometiniu Lietuvos bienalei pateiktu projektu džiaugtis nebuvo priežasties. Šiemet Markas buvo kur kas džiaugsmingesnis, nes Lietuvos paviljoną prabangiuose, nors ir yrančiuose rūmuose, lanko ne tik turistai iš Lietuvos. Bet apie bienalės menus - vėliau.
Markas Feraris - profesionalus dailininkas, atvykęs čia mokytis ir gyventi prieš 15 metų. Menininkai visame pasaulyje dažniausiai skursta, kol aplanko šlovė. Markas, matyt, jos tebelaukia. Užtat tarnyba bienalėje, kuri tęsiasi šešis mėnesius (nuo birželio iki lapkričio), - jam neblogas uždarbis. Jis noriai vardijo Venecijos pranašumus: tai įkvėpimo teikianti aplinka, galimybės susipažinti su viso pasaulio menininkais, gaujomis plūstančiais į Veneciją, pasikeitimas gyva informacija, idėjomis. Visa tai esą puiku. Tačiau, pasak pono Ferario, Venecijoje gyventi sudėtinga todėl, kad privalai visur vaikščioti pėsčias: automobiliu važiuoti nėra kur, o vandens transporte - mažesniuose ar didesniuose laivuose - stumdytis su turistais neturi jokio ūpo. Markui nepatinka, kad iš supermarketo (taip, taip, Venecijos širdyje yra ir toks, tačiau iki pietų jis vėlgi tų pačių turistų gaujų būna iššluotas vos ne su visomis lentynomis) pėsčias turi vilkti sunkius maisto ir buities prekių paketus, pirmyn atgal lakstyti su skalbinių pundais. Na, ir ką kalbėti, kai į Veneciją ateina žiema. Ji vėlgi venecijiečiams teikia daug nepatogumų: patvinsta gatvės, aikštės, pirmieji namų aukštai. Ir venecijiečiai, kaip kokie Šilutės rajono pavasarinio potvynio užliejamų plotų gyventojai, visa tai kenčia, plūduriuodami guminėmis valtimis nuo savo namų iki bankų, parduotuvių. Arba aunasi guminius batus iki pažastų. Bet paprastai, pasibaigus turistiniam sezonui, Venecija ištuštėja. Turtingieji venecijiečiai išvažiuoja gyventi į tvirtai ant žemės stovinčius Italijos arba kitų pasaulio šalių miestus. O ponui Ferariui žiema - kūrybos metas. Nors ir drėgme alsuojančiuose namuose.
Veneciją žiemą buvo labai pamėgęs Nobelio premijos laureatas poetas ir eseistas Josifas Brodskis. Jis į Veneciją iš Niujorko atvažiuodavo Kalėdoms. Ir, atrodo, buvo įsimylėjęs ne tik žiemą Venecijoje. Būtent žiemą jo širdį, kaip kokiam Kazanovai, buvo pavergusi venecijietė. Jis, gimęs Leningrade, ištremtas iš TSRS, profesoriavęs JAV universitetuose, testamente prisakė palaidoti jį Venecijos kapinėse. Jos yra San Mikelės saloje. Ten ir supiltas jo kuklus kapas, dažniausiai turistų iš Rusijos "papuošiamas" cigaretėmis "Prima", kurias rūkyti nuo Leningrado laikų Josifas Brodskis taip ir neatprato. Jeigu paskaitytumėte jo esė apie Veneciją, turėtumėte didelį malonumą (Josifas Brodskis. Poetas ir proza). Žinoma, jei jau esate savo oda pajutę jos alsavimą. "Aš - venecijietė", - išdidžiai pareiškė kvietėja į kavinę Ornela Burano saloje. Venecijiečiai jos tėvai ir seneliai, proseneliai, vertęsi žvejyba ir rankdarbiais. Bet apie Venecijos dalis Burano ir Murano salas - kitame reportaže.
Rašyti komentarą