"Lietuva 90-aisiais buvo ledlaužis" (2)

"Lietuva 90-aisiais buvo ledlaužis" (2)

"Televizijos kameros yra kur kas galingesnis ginklas nei kalašnikovo automatas ir atominė bomba", - sako Nepriklausomybės Akto signataras, Krašto apsaugos departamento vadovas, o vėliau - pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, prisimindamas 1990-1991 m. įvykius.

Pabaiga. Pradžia 2013-03-09 čia

Šiandien spausdiname antrąją jo "Vakarų ekspresui" duoto interviu dalį.

Spaudai esate pasakojęs, kad baigiantis 1990-iesiems buvo rengiamas rusų ir lietuvių susidūrimo scenarijus, o jį rengė Maskvoje sėdėjęs režisierius. Kas jis buvo?

Žmogus, kuriam buvo deleguotos teisės čia tvarkytis, buvo oro desanto kariuomenės vadas generolas Vladislavas Ačalovas. Michailas Gorbačiovas tikrai viską žinojo ir viską laimino, tik kartu bandė išsaugoti gražų savo Nobelio premijos laureato veidą ir numesdavo visą juodą darbą padaryti kitiems - vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, KGB vadovui Vladimirui Kriučkovui, Saugumo tarybos nariui Dmitrijui Jazovui.

Komunistai Maskvoje turėjo labai paprastą scenarijų - įsivaizdavo, kad užsienio žurnalistai, sukviesti į Lietuvą, turi parodyti, kad kyla lietuvių ir rusakalbių konfliktas, Vilniaus kraštas reikalauja autonomijos, lietuviai pjauna lenkus, vyksta nacionalinė nesantaika, o SSRS, siekdama išvengti civilių aukų, įveda karines pajėgas. Į Seimą įvedama apsauga, kad nepatenkinta liaudis nesumuštų šitų nacionalistų. Vyksta nauji rinkimai, naujas Seimas pripažįsta buvusios valdžios padarytus nusikaltimus, keliamos bylos.

O kainų padidinimas Lietuvoje 1991-ųjų sausio 7-ąją irgi buvo to režisieriaus darbas?

Kainas tikrai reikėjo kelti, vienintelė klaida, kuri buvo padaryta - žmonėms nebuvo paaiškinta situacija. O tai tikrai buvo galima padaryti. Problema buvo didžiulės pjautynės tarp premjerės Kazimiros Prunskienės ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio. Šių dviejų pagrindinių asmenų nesugebėjimas susikalbėti neleido efektyviai panaudoti nei Sąjūdžio, nei valstybinių propagandos priemonių. Radijas ir televizija buvo mirtinai už mus. Jie buvo patriotiškesni negu mes.

Kokių veiksmų ėmėtės, kad Maskvos parašytas scenarijus netaptų realybe?

Ant sienų stovėjo gausi KGB kariuomenė, tad kiekvienas žurnalistas į Lietuvą galėjo patekti tik su jos leidimu. Viskas buvo kaip viešųjų ryšių vadovėlyje - amerikonai ruošėsi pradėti karą Persijos įlankoje, tad visas pasaulis ir Europa turėjo žiūrėti karą ir niekam neturėjo rūpėti Vilnius.

Maskva į tariamą nacionalinį konfliktą turėjo mesti karinių gamyklų darbininkus. Mes aplankėme šitų gamyklų direktorius. Praktiškai grasinti nereikėjo, užteko paklausti, ar jie nori susitepti savo rankas krauju, ar mano, kad tokie poelgiai juos išgelbėtų, kai pasikeis padėtis Rusijoje - jau buvo matyti, ką gali padaryti Jelcinas. Dar mes pasikvietėme masę Rusijos demokratų, kurie lankėsi vietinių rusų organizacijose, susitikinėjo su darbininkais.

Jeigu Maskvos komunistams iki to laiko pavyko užauginti "Jedinstvo", tai per mėnesį, kai mes suvokėme, kas vyks, ją ištirpdėme ir jos, kaip masės, jau nebebuvo galima panaudoti. Jų rankose liko tik apie 150 vadinamųjų raudonųjų draugovininkų - buvusių specialiųjų tarnybų, specialiųjų karinių dalinių darbuotojų, kurie buvo ginkluojami.

Su lenkais Vilniaus krašte irgi ėjo labai tiesi kalba - atsivežėme žmones iš "Solidarumo", kovinio jų flango. Seniems buvusiems Armijos Krajovos "chebrantams" jie pasakė, kad apsiramintų. "Solidarumo" žmonės suvokė, kad čia yra komunistai, KGB aktyvuoti žmonės. Aš iki šiol dėkingas jiems. Man buvo daugiau darbo mūsų karštakošius valdyti.

Tada man liko surinkti visus žmones, kurie kalbėjo angliškai, ir mesti juos prie tų užsienio žurnalistų.

Esate sakęs, kad Krašto apsaugos departamento darbuotojai buvo tapę taikios minios veiksmų organizatoriais. Kiek jų buvo? Kaip jie veikė?

Prie televizijos bokšto nusiuntėme apie 120 instruktuotų žmonių, daugiausiai - pasieniečių. Tuo metu pasienyje dirbo apie 3 tūkstančius žmonių, trečdalį iš jų permetėme į Vilnių. Tai buvo disciplinuoti žmonės, kuriuos buvo lengviau instruktuoti. Daviau nurodymus suformuoti žiedus apie bokštą - tiek, kiek pavyks. Suformavo tris, nors reikėjo kad ir vieno. Taigi, ne šiaip sau ten būriavosi žmonės, o buvo siena, pro kurią jau reikėjo veržtis. Kodėl tie vyrukai kapojo buožėmis? Todėl, kad paprastai nepraėjo. Praėjo vienus, o už jų - kiti. Tai, kas įvyko prie bokšto, davė visus reikiamus vaizdus.

Tačiau buvo ir laimingų atsitiktinumų - Kuro komponentų gamykla ir dar kelios visgi ketino išsiųsti savo žmones, kad būtų imituotas vadinamasis nacionalinis konfliktas. Turbūt Dievas padėjo - visos karinės operacijos vyko Maskvos laiku ir jie susipainiojo, nors paskui keletas mūsų žmonių tikino, jog būtent jie sulaikė šį žygį. Aš nežinau, ar taip ir buvo. Bet faktas, kad kariškiai išvažiavo valandą anksčiau ir visos tos užsienio kameros filmavo, kaip į ramų miestą važiuoja tankai.

Esate minėjęs, kad kariškiams veržtis pro beginklius žmones buvo sudėtingas psichologinis ir moralinis uždavinys. Bet jie vis tiek šaudė, traiškė beginklius gynėjus tankais...

Žmones daužė "Alfa" dalinys. Jie netgi nesugebėjo rasti pakankamai žmonių iš Lietuvoje tarnavusių kariškių, prie karinių mašinų sodino iš Pskovo permestus desanto karininkus. Dėl to jie klaidžiojo po miestą. O tanke ryšys nuolat dar gedo, nebuvo vedančių mašinų. Taigi jiems tai tikrai buvo ištisas košmaras. Atvažiuoji ten, o prieš tave minia. Ką daryti? Važiuoti ant jos? Didžiulis psichologinis išbandymas. Pradėjo gąsdinti žmones šaudydami. Jie šaudė tuščiais šoviniais, o garsinė trauma yra gana rimtas dalykas, bet žmonės nesitraukė.

Tai buvo susidūrimas mitologiniame lygyje. Anot rumunų religijotyrininko ir filosofo Mirčos Elijadės, vienas iš seniausių žmonijos mitų yra miesto gynimo mitas. Tai, kas buvo Vilniuje, buvo to mito realizacija.

 

Labai keistas dalykas. Aš pats netikėjau, kad tai suveiks. Nors netikėjau ir tuo, kad tie komunistai veršis. O jie padarė visas didžiausias nesąmones, kokias tik buvo galima padaryti. Jie pademonstravo savo idiotizmą. Nuo 1968-ųjų Čekoslovakijos ir 1956 metų Vengrijos įvykių buvo prabėgę nemažai laiko, jau nebebuvo galima veikti tokiais pačiais būdais. O šita "chebra" labai primityviai perkėlė viską per kalkinį popierių. Nebūčiau galėjęs nieko daugiau paprašyti.

Kodėl kariškiai nebevažiavo prie parlamento?

Kiek dabar žinoma, visos kameros veikė tiesioginiu režimu, tad reakcija į įvykius buvo labai staigi - Maskvą užgriuvo lavina užsienio diplomatų pareiškimų. Buvo tiesioginiai skambučiai iš Vašingtono, ir jie buvo labai tiesūs.

Kas visgi buvo nutikę su premjeru Albertu Šimėnu? Kur jis buvo prapuolęs?

Jis buvo susiruošęs skristi į Maskvą aiškintis, kas darosi, vesti derybas. Tiesiog jam skirsti ten nereikėjo. Pagal visą logiką ir net tuo metu veikusią Konstituciją, realus valstybės vadovas buvo premjeras. Tik dabar sakoma, kad juo buvo Aukščiausios Tarybos pirmininkas. Tuo metu buvo pripažįstama arba nepripažįstama būtent Vyriausybė. Ir tu atiduodi savo premjerą į Maskvą? Jis neturėjo ten skristi, buvo įvairių būdų, kaip tai užtikrinti.

Teigėte, kad "atsikūrusi žvalgyba" sėkmingai į Lenkiją išgabeno užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą. Kaip tai buvo padaryta?

Saudargas turėjo SSRS diplomatinį pasą - pagal tuometinius įstatymus Aukščiausiosios Tarybos deputatai turėjo teisė į tokį pasą, vizas. Mes vykdėme pasienio tarnybos funkciją, šalia buvo dubliuojantis TSRS kariškių postas. Mūsų kariškiai buvo su jais susitarę, nes siena visada yra labai įdomi vieta. Saudargas pravažiavo sieną ignoruojant tą faktą, kad jis yra Užsienio reikalų ministerijos vadovas. Ta buvo tiesiog žmogus su diplomatiniu pasu.

Kas vyko laikotarpiu nuo 1991-ųjų sausio įvykių iki pučo Maskvoje?

Tai buvo nei karas, nei taika ir mums buvo aišku, kad situacija turės kaip nors išsispręsti.

Sausio įvykiai pagimdė išskirtinai draugišką Boriso Jelcino ir jo aplinkos poziciją mūsų atžvilgiu. Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu, vis labiau stiprino savo pozicijas ir vis labiau tempė prie savęs įvairias Rusijos jėgas. Tada kilo klausimas, kuo tampa Gorbačiovas.

Iki sausio kamuolys buvo mūsų pusėje - Lietuva darė viską, kad Jelcinas galėtų save reprezentuoti kaip rimtą politinį veikėją. O tada kamuolys jau persimetė į Maskvą - Lietuva tapo Rusijai tokia teritorija, kurioje nebesisprendė pagrindinis klausimas, nes konfliktas persikėlė į Makskvą, ir jis kasdien vis aštrėjo, nes Jelcinas vis įgaudavo naujų galių. Jis padarė labai rimtus žingsnius, nulėmusius situaciją kariuomenėje.

Kitos respublikos žiūrėjo, kad lietuviams nieko baisaus neatsitiko, o pasigriebti kuo daugiau valdžios buvo kiekvieno svajonė. Vidurinėje Azijoje, Užkaukazėje, autonominėse Rusijos srityse valdžios žmonės tapo šeimininkais, o Gorbačiovui kiekvieną dieną valdžios buvo vis mažiau ir mažiau.

Kai liepos pradžioje mes pradėjome naujas derybas su Jelcinu, jis jau buvo supratęs, kad nebegali tęstis patinė situacija. Tad buvo pasiektas Lietuvos pripažinimas - pasirašyta sutartis su Rusija, prasidėjo sienų pripažinimo klausimai. Iki tol buvo tik pareiškimai, bet nebuvo pripažinimo formų. SSRS į tai atsakė Medininkų įvykiais - bandė padaryti kažką, kas priverstų mus sukelti konfliktą, kad jie vėl galėtų panaudoti jėgą. Tos žudynės buvo skirtos tam, kad mes atakuotume OMON padalinius Lietuvoje. Mes to nepadarėme, nes buvo visiškai aišku, kad iš mūsų būtent to ir laukė.

Tada jau viskas sprendėsi per pučą, kuris buvo keistos situacijos išdava. Buvo aišku, kad SSRS jau nebe tokia, kokia buvo. Per tuos kelis mėnesius jau buvo subrendusi visiškai kitokia daugelio vadovų sąmonė - buvo suvokta, kad galima gyvuoti ir ne SSRS kontekste. Tas suvokimas buvo toks stiprus, kad gimdė konkrečius procesus - praėjus savaitei po pučo mane gynybos ministerijos vadovas Jevgenijus Šapošnikovas kvietė atvažiuoti į buvusios SSRS gynybos ministrų susitikimą. Savaitė, ir jau visose respublikose yra pasiskirti savi kariniai vadovai! Toks greitas buvo suverenitetų vystymosi tempas. Visi griūdami vienas per kitą formavo valstybinius elementus.

Aš jau tada suvokiau, kad jei jie mus atakuos pučo metu, tai nebus pabaiga. Mes turime vykdyti tą patį planą - duoti atkirtį, demonstruoti, kad valstybė ginasi, bet aš jau žinojau, kaip veikti, žinojau, kad televizijos kameros yra kur kas galingesnis ginklas nei kalašnikovo automatas ir atominė bomba. Aš buvau paruošęs tam momentui daugybę siurprizų priešininkui.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder