Keliauti viliojo tirpsmo vandens nepažadintas upelis ir jo pakraščiuose marguojančios audinių pėdos: matyt, joms pavyko ką nors sumedžioti, tai savo grobį valkiojo sniege ir murzinom letenėlėm ištapnojo plačiausią ruožą nuo tilto per Musę iki kažkelinto upės vingio. Labiausiai akys kliuvo už krantuose skirtingame lygyje likusių ledo briaunų - jų suskaičiavau tris, jos buvo tvirtos, braškančios. Audinėms, nedidelio katinėlio dydžio žvėriukams, tokiom ledo perdangom galima keliauti kur tik nori; svarbiausia - ten jos jaučiasi labai saugiai. Jeigu kas nors bandytų jų tykoti, sumedžioti turi nedaug šansų - audinė bet kada murktelės vandenin ir išnirs tik jai žinomoje vietoje...
Tačiau svarbiausia čia buvo ne audinės, o tie ledo klodai, rodantys, kad upė per žiemą buvo tris kartus gerokai patvinusi, jos vanduo siekė beveik metru aukščiau. Įdomu, ar tai jau viskas, ar dar gali būti ir ketvirtasis ledas? Klausiu pats savęs ir tuo netikiu - jau kada turėjo plaukti ledai ir pavasarinio polaidžio vandenys, taigi - apie ledą lyg ir vėlu galvoti. Dabar žvalgomės į dangų (o, kad jis visada būtų giedras...), sekame sinoptikų prognozes ir žinome, kad pavasariui metas atėjo. Tačiau svarbiausia, kad dabar plūstelės vandenys ir klioks, veršis visais upeliukais, net ir tais, kurių kitu metų laiku net ženklo nerasi. Kada šis vanduo pasieks Nemuno žemupį? Gal po geros savaitės, po dešimties dienų... Jeigu ten bus spėję atsilaisvinti marios ir vanduo galės laisvai tekėti Atmata, potvynis bus daug mažesnis. Jeigu marios Nemuno Lietuvoje surinkto vandens „nepriims“, bus nelengva...
Prieš dvi savaites į Lietuvą sugrįžo gandrai - dar tik jų pranašai, šaukliai. Kiti prisijungs vėliau, šis grįžimo procesas vyks beveik visą balandį. Gali būti, kad daug kur anksti sugrįžusiems pavyko išgyventi tik su žmonių pagalba. Visi skambino, rašė, klausė: ką daryti? Tarėmės, ieškojome sprendimų. Gal visa tai - į naudą gandrams...
Dabar jau ateina metas kitiems paukščiams. Kad neatrodytų, jog pavasarį bergždžiai tiek inkilų iškėlėme, prie jų sukinėjasi zylės ir karklažvirbliai, kai tik įsidrąsins, savo namus išsirinks varnėnai. Tačiau kiti sparnuočiai tiesiog neturi kur skubėti - dar žemė snieguota, nėra kur prisiglausti. Kai kas pajuokauja, kad šį pavasarį kregždės parskris kartu su vieversiais... To, matyt, neturėtume suprasti labai tiesmukai, tačiau vieversiai, be abejo, grįš daug anksčiau. Jų jau pasiilgome, kai kuriais metais jie virva nuo pirmosios kovo dekados.
Daugiausia sniego - miškuose, pelkėse. Iš čia plūstelės daugiausiai vandens. Tačiau jau ir dabar giedrą dieną snieguotam miške labai gyva - šakomis „groja“ geniai, pinksi zylės, zirzena nykštukai. Riešutinės staiga nutilo, nes eglyne jau baigia sukti lizdą. Ten, kur namai, triukšmauti nevalia. Vėliau, jau žalią pavasarį, taip elgsis kėkštas.
Labai vėluoja nerštas: varliagyvių, lydekų. Pievinės varlės paprastai neršia tada, kai visas vandens telkinys padengtas ledu, o atsilaisvinęs tik jo mažas pakraštys. Matyt, jau dabar šios rūšies varlės keliauja į neršto vietas. Lydekoms neršti taip pat reikia atviro vandens paežerėse, užlietose pievose. Kur dar iki to! Teks palaukti tikro sniegolaidžio ir tirpsmo vandens upių.
O to ketvirtojo ledo, matyt, dabar jau nesulauksime...
Rašyti komentarą