Vienas iš Baltijos kelio organizatorių Arvydas Juozaitis: Tai buvo Lietuvos žvaigždžių valanda

Kaip tik šiuo metu Estijoje ir Latvijoje Baltijos kelio draugus lankantis A.Juozaitis prieš 30 metų vykusius įvykius prisimena taip tiksliai, tarsi tai būtų buvę visai neseniai.

Net akcijos pradžią, kuomet buvo sutarta susikibti rankomis, jis iki šiol puikiai prisimena. Tai buvo lygiai 19 val., diena buvo saulėta ir šilta. A.Juozaitis iš karto patikina, jog nepaisant noro kam nors savintis Baltijos kelio idėją, ji priklauso kolektyviniam protui.

„Viskas vyko Taline gegužės viduryje 1989 m., paskutinę Baltijos Asamblėjos dieną, dalyvaujant visų valstybių atstovams. Vienas per kitą mes kalbėjome prie apskritojo stalo, kur ir gimė galutinė idėja.

Daugiausiai idėjų, kaip būtų galima daryti Baltijos kelią, pateikė estai. Martas Tarmakas siūlė važiuoti dviračiais. Tačiau tai buvo per sudėtinga idėja. O galutinis taškas iniciatyvai buvo padėtas liepos 15 d. Pernu mieste Estijoje“, - sako A.Juozaitis.

Tada ir buvo sutarta surengti bendrą solidarumo akciją ir gyva žmonių grandine sujungti Vilnių, Rygą, Taliną. Taip norėta pademonstruoti sovietų valdžiai ir pasaulio tautoms vienybę ir ryžtą siekti laisvės bei Nepriklausomybės.

Telefonai kaito

A.Juozaitis neslepia, kad organizuoti tokio masto akciją buvo sudėtinga dėl tuo metu buvusio susisiekimo: „Telefonai netilo dieną naktį, buvo įkaitę iki raudonumo. Jei reikėtų tai daryti dabar, tuojau pat nupieštume grafiką, vieni kitiems persiųstume kompiuteriu ir žinotume, kur ir kam reikia atsistoti.

O tada viskas vyko popieriniu būdu. Vytautas Navaitis buvo popieriuje nupiešęs, kaip turėjo nusidriekti kelias. Ko gero, tas piešinys būtų kokių 6 m ilgio. Kiekviena šalis buvo atsakinga už savo teritoriją. Lietuvoje - kiekvienas iš Sąjūdžio lyderių turėjo būti už kažką atsakingas. Aš buvau atsakingas už Anykščių rajoną, nors pats stovėjau ant Panevėžio tilto.“

Šiandien - kainuotų milijonus

Paklaustas, kas buvo sunkiausia rengiant Baltijos kelią, A.Juozaitis sako, kad labiausiai buvo bijoma, jog neįvyktų nelaimių, įvykių kelyje. Buvo susitarta, kad milicininkai tam tikrais atstumais stovėtų su racijomis, tačiau neįvyko jokių incidentų. „Kad galėtų sutrukdyti valdžia, tokios minties jau nebuvo.

Buvo tik baimė, kad kelio neperkirstų Rusijos armija, nepaskelbtų nepaprastos padėties ar kažko panašaus. Tačiau ir tai neįvyko“, - pasakoja A.Juozaitis. Kad gali neužtekti žmonių gyvai grandinei, A.Juozaitis sako negalvojęs ir primena, kad lietuvių buvo tiek daug, jog nuo Kauno grandinė tarsi atsišakojo Jonavos keliu iki pat Ukmergės.

Tiek daug buvo žmonių, kad jie stojo kelyje ir ėmėsi už rankų dar dešimtį kilometrų.

„Vidurio Lietuva daugiausiai naudojo automobilius. Iš tolimesnių vietų, tokių kaip Dzūkija, Žemaitija, važiavo autobusai. Kiekviename rajone buvo Sąjūdžio įgaliotiniai, jie tarėsi su autobusų parkais dėl transporto.

Ir viskas buvo beveik nemokama. Dabar tai kainuotų milijonus, o tada neturėjome susirašę net biudžeto. Pinigai ėjo iš tarybinės kasos. Atvirai sakant, komunistų valdžios griovimas buvo finansuojamas pačių komunistų biudžeto“, - šiandien su šypsena prisimena A.Juozaitis.

Kelias į Nepriklausomybę

Labiausiai jam įstrigo žmonių taikingumas ir vieningumas: „Niekas nei išvakarėse, nei po to neieškojo, kur čia viduje veikia priešai. Tai buvo Lietuvos žvaigždžių valanda - aukščiausias Lietuvos pakilimo taškas.

Manau, be Baltijos kelio nebūtų buvę ir Kovo 11-osios, nebūtų buvę visų trijų Baltijos šalių išsivadavimo. Maždaug po savaitės po Baltijos kelio, Maskva laikraštyje „Pravda“ užsipuolė Lietuvą.

Baltijos kelyje stovėjo ir Komunistų partijos lyderiai, ir disidentai. Maskvai tapo aišku, kad ši teritorija slysta iš rankų. Tai, kad susijungė dvi priešingos ideologinės stovyklos, buvo įspūdingiausia politine prasme.

Gruodžio 20 d. įvykęs Lietuvos komunistų atsiskyrimas taip pat buvo Baltijos kelio išdava. O tada - kelio tiesioji į Kovo 11-ąją.“ A.Juozaitis sako, kad Baltijos kelias reikšmingas iki šiol. 2011 m. jis buvo pakartotas Katalonijoje, kai norėdami išreikšti savo nepriklausomybę, katalonai sustojo į gyvą 400 km grandinę ir susikibo rankomis.

Tokiai idėjai juos įkvėpė Baltijos kelias, o A.Juozaitis su bendraminčiais iš Latvijos ir Estijos vyko į Kataloniją perduoti savo patirties ir palaikymo.

Nebėra Baltijos vienybės

Šiandien A.Juozaitis sako pasiilgstantis ne tik Baltijos šalių vienybės, bet ir informacinio lauko: „Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė netgi deramai nepasveikina Latvijos 100-mečio proga... Net po to nenuvažiavo kad ir pavėlavusi. Toks atmestinis bendravimas. Latvijoje nėra nė vieno mūsų nacionalinės televizijos atstovo punkto. Latvijos televizija turi punktą Vilniuje, jie daug žino apie Lietuvą. O mes net informacijos neturime. Koks tuomet gali būti vienybės klausimas. Tik šia proga dar kiek galėsim vėl susikibsim.“

Kandidatuodamas prezidento rinkimuose ir vykęs į daugybę susitikimų su gyventojais, klausimą apie Baltijos kelio pakartojimą A.Juozaitis šiemet girdėjo itin daug kartų. Jis neslepia, jog šiandien tam reikalingų aplinkybių nemato: „Tada individuali asmeninė laisvė sutapo su bendruomenine laisve.

Stovėdamas grandinėje susikibus rankomis jauteisi laisvas ir jautei, kad tavo laisvė neįmanoma be šitos grandinės laisvės. Dabar individuali laisvė viską užgožė, į Tėvynę numojama ranka ir išvažiuojama. Tuo metu nebuvo įmanoma įsivaizduoti tokių dalykų, nes be Tėvynės neįsivaizdavai savęs.

Turėjai būti tu, Tėvynė ir visų trijų valstybių vienybė. Trys faktoriai. To reikia, jeigu norima apie jį vėl kalbėti. Kitaip, viskas tik butaforija.“