Gamtoje prasideda ilga kelionė tamsos link - dabar sakome tuos žodžius ir lyg jais netikime. Atrodo, kad vasara buvo ir bus vis tokia - skaidri, šviesi ir šilta, o mes visada liksime su ja. Žinome, kad taip nebus. Tačiau tikėkime tais, geresniais, dalykais...
Dar viena sena žinia iš Lietuvos kaimo - po šventųjų Petro ir Povilo dienos nutyla gegutės. Taip sako, ir aš kaime užaugau žinodamas, kad taip yra. Tiesa, gegutes kukuojančias girdėdavau ir po to, kartais - net iki liepos vidurio. Kai kuriais metais gegužiukai savo įtėvių lizdus palieka tik rugpjūčio gale ar rugsėjo pradžioje, išeitų - gegutės, jų tikrieji tėvai, buvo aktyvūs labai ilgai.
Dar yra žmonių, kurie pyksta ant gegutės. O dėl ko? Taip, pati gegutė nekuria namų, neperi. Tačiau savo teritoriją, kurioje patelė deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus, patinas saugo „nuosavybę“ skelbdamas kukavimu. Jeigu kas nors iš gegučių giminės nepaiso tokio perspėjimo, tarp patinų gali kilti daug plunksnų pareikalausiančios peštynės.
Beje, gegutės patelė yra labai kukli (rusva, mažiau krintanti į akis), slapi, ją pamatyti pavyksta kur kas rečiau. Jos balsas - kuksėjimą primenanti pakankamai garsi trelė, kurią paukštis skleidžia pabaidytas.
Gegutės patelė savo teritorijoje ieško paukščių giesmininkų lizdų. Kadangi pakankamai stambios gegutės kiaušinis yra labai mažas, beveik toks pat kaip kielės, kalviuko kiaušinukai, lizde atsiradusio primesto kiaušinio paukščiai nepastebi. Išsiritęs gegužiukas dar plikas ir neregintis išmėto lizdo šeimininkų kiaušinius ir auga vienas. Per nepilną mėnesį jis apsiplunksnuoja, išskridusį iš lizdo kurį laiką jį maitinai įtėviai, o po to jų keliai išsiskiria - gegužiukas maitinasi pats, paukščiukai suka naują lizdą ir peri tikruosius savo vaikus. Gal nors dabar jiems pasiseks?
Gegutė - nei tinginė, nei pikta. Ji negali rinktis ir gyvena pagal evoliucijos jai suformuotus įpročius. Vienas jų - skardus kukavimas, kuris mums taip patinka.
O dabar privalome kalbėti apie šienapjūtę. Ko gera - ir apie javapjūtę, nes gamtoje jos - labai panašios. Taip jau yra, kad žemės ūkio plotuose, dirbamuose laukuose bei pievose vasarą sutinkama daug gyvūnų. Nemaža jų dalis čia gyvena tik šiuo metu, nes atviruose plotuose mažiau įkyrių kraujasiurbių vabzdžių, gausesnis maisto pasirinkimas. Atvirame plote lengviau pastebėti pavojų, todėl stirnos, kiškiai čia veda jauniklius. Laukuose bei pievose peri kurapkos, griežlės, putpelės, daug žvirblinių paukščių.
Prasidėjus šienapjūtei, iškyla pavojus šių gyvūnų, jų jauniklių, lizdų saugumui. Nors Lietuvoje specialios statistikos nėra, tačiau remiantis kitų šalių atliktais tyrimais galima spėti, kad kasmet šienapjūtės metu žūva tūkstančiai stirniukų, kiškiukų ir suaugusių kiškių, kurapkų, suardoma daug ant žemės perinčių paukščių lizdų.
Išvengti daugelio tokių žūčių galima pasirinktus teisingą šienavimo būdą - pradedant nuo lauko vidurio. Medžiotojai, žemės plotų savininkai prieš šienaujant daugelį gyvūnų gali išbaidyti vaikščiodami po pievą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą