Politikai dažnai padaro vieną komunikacijos klaidą
Viešųjų ryšių ekspertas Arijus Katauskas įsitikinęs – nereikėtų viltis, kad politikai kada nors nustos dalinti pažadus. Tai ypač būdinga žemesnio rango politikų lygmenyje. Jeigu imama kalbėti apie Seimo narius, premjerą, prezidentą, ministrus, sako A. Katauskas, situacija šiek tiek kinta.
„Į tuos žmones daug dėmesio kreipia žiniasklaida. O žiniasklaida jau elgiasi visai kitaip [nei eiliniai rinkėjai – LRT.lt]. Ji pradeda reikalauti, primena tam tikrus dalykus ir kur kas plačiau ištransliuoja tavo atsakymą, tavo komunikaciją, kaip tu reaguoji“, – tvirtina A. Katauskas.
Būtent reakcija krizinėje situacijoje, anot A. Katausko, yra svarbiausia, nes čia politikai dažnai padaro pagrindinę klaidą – suklydę neprisipažįsta. „Galioja viena paprasta taisyklė – jeigu esi kaltas, prisipažink. Kuo greičiau prisipažinsi, kuo greičiau paaiškinsi priežastis, galų gale, pasakysi „buvau kvailas, nepagalvojau“, tuo greičiau galėsi pradėti atkūrinėti reputaciją“, – akcentuoja A. Katauskas.
Jo aiškinimu, prisipažinti klydus naudinga ir dėl to, kad rinkėjai dažnai linkę atleisti, jeigu politikas paaiškina, kodėl buvo pasielgta būtent taip. „Kai griežtai ir ilgai neigiama, atsisakoma pripažinti faktinę informaciją, dažniausiai tokiems politikams sunku tikėtis kiek aukštesnių postų arba kartais netgi grįžimo į politiką tokiame pačiame lygmenyje“, – sako A. Katauskas.
„Transparency International“ projektų vadovė Rugilė Trumpytė atkreipia dėmesį, kad politikų nusižengimus žmonės dažnai ne tik linkę atleisti, bet ir labai greitai pamiršta. Dažniausiai tai būna aktualu tik tol, kol vyksta nusižengimų tyrimas ar aptarimas.
„Kol įvykiai vystosi ir kol tam skiriame dėmesio, atrodo, kad žmonėms tai svarbu. Bet praeina kažkiek laiko ir mes linkę užmiršti, gal atleisti. Tiesiog pradeda suktis iš naujo šitas ratas“, – tvirtina R. Trumpytė.
Anot jos, vis dėlto pastebimas vis didesnis susidomėjimas politikų reputacija. Be to, teigia pašnekovė, gyventojai pradeda vis daugiau iš politikų reikalauti, todėl ir politikai pradeda dėti daugiau pastangų.
„Anksčiau mes net negalvojome apie tai, kad politikai, Seimo nariai viešintų, su kokiomis interesų grupėmis jie susitinka, kas bando daryti jiems įtaką. Net nekildavo klausimas. Dabar mes vis dažniau apie tai šnekame ir vis daugiau politikų šią informaciją atskleidžia“, – nurodo pašnekovė.
Ji sutinka, kad kol kas skaičius nėra didelis – per rudens sesiją tai darė 60 Seimo narių – tačiau atkreipia dėmesį, kad tai geresnis rezultatas nei anksčiau.
Valstybės tarnautojams nepriekaištinga reputacija būtina, parlamentarams – ne
R. Trumpytė abejoja, ar gyventojai dažnai pasidomi politikų teistumu: „Nesu tikra, kiek gyventojams tai svarbu. [...] Žmonėms tikrai rūpi tokie žemiškesni dalykai – ar sutvarkys gatvę, ar ne, kaip viešosios erdvės atrodo, kaip atrodys vėliau?“
Be to, pastebi R. Trumpytė, kai kuriuos dalykus žmonės pripažįsta sunkiai suprantantys, nors norėtų tai daryti geriau: „Gyventojų apklausa parodė, kad žmonėms labai svarbu suprasti – jeigu politikai žadėjo, ką įgyvendino? Dabar žmonės to nesupranta. Tai tarsi du atskiri pasauliai. Žmonės labai norėtų suprasti, sako, kad tai darytų įtaką vėliau apsisprendžiant.“
R. Trumpytės pastebėjimu, politikai nėra linkę atskleisti nemalonios informacijos, o net ir tos, kurią atskleisti būtina, rinkėjams reikia ieškoti: „Mes informaciją apie teistumą surinkome iš deklaracijų, iš VRK, nes jie privalėjo tai nurodyti. [...] Netgi kai žiūrime į susitikimus, darbotvarkes, yra daug susitikimų „eina į teatrą“, „pristato knygas“, „eina į kirpyklą“. Politikas tarsi kuria žmogišką įvaizdį, bet tai „triukšmas“, tai nėra svarbu. Svarbiau, su kokia asociacija susitikai, kokius klausimus apsvarstei vėliau teikdamas teisės akto projektą. Apie šitai vis dar vengiama šnekėti.“
R. Trumpytė akcentuoja – renkant politikus, pavyzdžiui, į parlamentą, pasitikėjimas jais patikimas rinkėjams, nors norint tapti valstybės tarnautoju iš kandidato reikalaujama nepriekaištingos reputacijos: „Negalėtum būti valstybės tarnautoju, jei tavo teistumės nėra pasibaigęs. Kai pasibaigia, tada atsiranda naujas šansas. Politikoje tą pasitikėjimą deleguoja gyventojams – jeigu mums tinka, tai ir atsiranda tavo galimybė priimti sprendimus.“
Vis dėlto, kaip minėta, anksčiau rinkėjai pradeda kelti vis aukštesnius reikalavimus. Kaip pasakoja pašnekovė, anksčiau, vykstant į regionus, buvo įprasta girdėti frazę „vagia, bet vis tiek ir miestui duoda“: „Šią frazę girdžiu vis rečiau. Man susidaro įspūdis, kad mes (bent jau didžiuosiuose miestuose, bet ir kai kuriuose mažuosiuose) tampame tų miestų šeimininkai.“
Abejoja, kad politikai patys prisipažintų apie savo teistumą
A. Katausko nuomone, būtų sunku įsivaizduoti, kad apie savo teistumą ar kitus nusižengimus politikai rinkėjus informuotų patys. tačiau, priduria viešųjų ryšių ekspertas, tai iš dalies lemia paprastas žmogiškumas – nė vienas nemėgsta prisiminti negerų istorijų.
Dėl to labai svarbu neleisti vien tik politikams kurti savo reputacijos, sako R. Trumpytė: „Jie gali tai daryti, bet labai svarbu, kad būtų atsvara – kad nebūtų tas faktas paleistas, kad žurnalistai toliau kurtų spaudimą, prašytų atsakymų ir tai netruktų vieną arba kelias dienas kaip dažnai būna.“
Taip pat, R. Trumpytės, teigimu, informacija apie politikus turėtų būti lengviau prieinama rinkėjams. Šiuo metu jie susiduria ne tik su jau minėta problema, kad kai kurią informaciją suvokti sunku, nėra pateikia analizė, tačiau norint rasti informaciją apie Seimo narius ar kitus valdžios atstovus tai ne taip lengva padaryti.
„Norėdami gauti informaciją, einame į kelias platformas ir bandome suprasti, kas ten pateikta. Tai labai sunku. Kai mes, kaip valstybė, pradėsime patogiai, atvirai [...] teikti duomenis, kad galėtume daryti didžiules analizes, kurios apimtų skirtingus laikotarpius ir žmones, tada bus daug paprasčiau komunikuoti“, – sako R. Trumpytė.
Pagal LRT RADIJO laidą „10–12“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą