Šiemet šventės kitokios, bet vis vien Kalėdos!

Šiemet šventės kitokios, bet vis vien Kalėdos!

Daugiau nei metai, kai pasaulyje ėmė plisti COVID-19, tačiau atrodo, kad šis virusas neišgąsdino tik kosmoso šviesulių. Saulė vis vien tuo pačiu kalendoriniu laiku ima nuo mūsų trauktis ir tuo pačiu laiku sugrįžta.

Nepaisydama, jog Prancūzijoje koronavirusu užsikrėtė tiek, o Brazilijoje ar Lietuvoje - irgi daug daugiau nei šiek tiek. Saulė ir vėl prasiverš į Lietuvą per visus karantinus, gelžbetonio blokais užstatytus kelius.

Sugrįš vienodai visur. Nepaisydama, kiek tame mieste, savivaldybėje ar regione atsirado naujų koronaviruso židinių. Nepaisydama, ar žmonės taisyklingai dėvėjo kaukes, dezinfekavosi rankas. Nepaisydama, kiek kas bijojo, drebėjo, virpėjo. Kiek žmonių saviškius palaidojo. Ar užsispyrę nebijojo tyčia.

Šis laikas - istoriškai ypatingas

Dabar gyvenantiems lietuviams teko savotiškas istorinis prakeiksmas, o gal labai pamokoma asmeninė patirtis vienu metu - ir švęsti, ir bijoti. Šventę susieti ne tik su laime, bet ir su baime.

Iš Kūčių ir Kalėdų pasidaryti savotišką skirtingų jausmų kokteilį. Paprastai prieš Kūčias bijodavome, kad galbūt kils pūga, susiformuos labai slidus plikledis ir mūsiškiai, automobiliu ar lėktuvais skubantys į savo tėviškes namo, negaus bilieto, nespės visi laiku susėsti prie Kūčių stalo.

Dar bijodavome, kad slidžiuose keliuose jų neištiktų avarija. Arba kad paskutinę minutę anūkai neperšaltų, nesusirgtų sloga. Tai buvo lokalinės, visiems įprastos baimės. Būdingos vyresniems giminės nariams. Jaunesniems pavykdavo laiku pasakyti - mama, nurimk, tu per daug jaudiniesi - ir Kūčių laukimas vėl tapdavo jaukus, saugus.

Na, kas gali atsitikti šeimai, kai visi namai kvepia Kūčių valgiais, o kambario kampe - jau spingsi eglutė?

Didesnė nei kūdikėlio palyda

Anksčiau Kūčių naktį spėliodavome, ar tikrai per vidurnaktį prabils mūsų šuo Meškis, katinas Miglius, o gal ir kokia nors dar užsilikusi karvutė tėvų tvarte. O dabar galvojame, ką per televiziją ir radiją bylos premjerė, naujasis sveikatos apsaugos ministras ir būrys pandemijos ekspertų.

Nors truputį komiška, jog aktyviausiai, energingiausiai savo nuomonę feisbuke apie pandemijos perspektyvas reiškiantys medikai nėra nei infektologai, nei virusologai. Pastarieji į viešumą daug mažiau veržiasi.

Tačiau būkime atlaidūs. Šiemet dėl karantino sunkoka bus prasiveržti per gelžbetonio užkardas vietiniam Seniui Kalėdai. Policija nepraleis jo šyvių, jei važiuoja iš kitos savivaldybės. Iš Laplandijos skubantis užsienietis Kalėdų Senelis ir jo elnias Rudolfas irgi negaus migracijos tarnyboje vizos. Tad realiausi mūsų švenčių svečiai - epidemiologai TV ekranuose ir policijos pareigūnai, budintys 250-yje kelio kontrolės postų.

Anot Policijos departamento, 900 ekipažų. Kartu su 50 karo policininkų, 270 pasieniečių ir 300 šaulių. Kūčių naktį, kai gimė Jėzus, prie jo budėjo tik Marija, Juozapas ir piemenėliai. Tik tiek žmogiškųjų resursų pastiprinimo reikėjo dėl vaikelio Jėzaus. Neskaitant gyvulėlių ir Betliejaus žvaigždės.

O šit dėl COVID-19 gimimo ir jo pirmosios sukakties vien Lietuvoje jau reikia milžiniškų žmogiškų resursų. Per šventes ne tik budint keliuose, bet ir nuolat gydant ligonius. Ir ką tu, žmogau, padarysi, jei atėjo ne Kalėda, bet „Corona" . Su maišu neprašytų dovanų. Ir taip padarė, kad keliuose, ligoninėse budintys žmonės visai lieka be Kūčių. Nors irgi turi šeimas.

Bet mes vis vien skirti gyventi

Labiau nei mirti. Todėl, kaip ir kitos gyvybės formos, stengiamės nugalėti trukdančias kliūtis. Sausras. Upių užtvankas. Kelių užkardas. Kažkas sausroje nuvysta, užtvankoje žūsta, bet vis vien veržiamės gyventi taip, kaip gyvenome prieš pandemiją. Švęsti taip, kaip švęsdavome.

Kas Palangoje, kas pas savo tėvus, giminaičius. Nors tai ir gresia, jog Kūčių naktį iš po staltiesės traukiamas gyvenimo šiaudas gali būti tik kelių centimetrų ilgio. Todėl šiemet Palanga jau pirmą sustiprinto karantino dieną neįsileido apie 500 automobilių. Nors Lietuvoje 38,3 proc. namų ūkių sudaro tik po vieną žmogų, piliečių vienišumas vis įspūdingesnis, tačiau, kur dėtis?

Geriau pabendrauti telefonu, per „skaipą", negu bijoti, jog kas nors susirgs. Į duris pasibels „Corona" su aukšta temperatūra, dusuliu, nedarbo maišu. Karantinas jau naikina smulkiąsias įmones, turinčias iki 9 darbuotojų. Pernai, Statistikos departamento duomenimis, tokių įmonėlių Lietuvoje buvo 75 317. Ar visos išgyvens? Jų Kūčios taip pat liūdnos.

Kūčios be tetutės

Lietuviai stengdavosi, kad per Kūčias neliktų vienišų žmonių. Prie stalo sukviesdavo visas našles tetutes, dėdes ir šiaip pažįstamus vienišius. O dar anksčiau - į namus Kūčių naktį pasibeldęs išmaldos prašytojas būdavo kviečiamas prie stalo. Nes manydavo, jog aplankė Dievo siųstasis.

Dabar Kūčių naktį joks nepažįstamas „ubagėlis" nedrįstų veržtis į svečius. Net ir pas socialinę darbuotoją. Šis paprotys jau nunyko. O ar koronavirusas nesunaikins papročio kviesti į savo namus vienišus pažįstamus? Pamatysime kitąmet. Jei tetutės ir dėdės kitų metų sulauks.

Gal kas nors šiemet slapčia pajus palengvėjimą, jog nereikia per visą Lietuvą boginti į savo namus visai neįtakingos, net šiek tiek apvaikėjusios tetutės. Kuri plepės „visokias nesąmones" nesustodama. Bet, tarkime, jog tokie prieštaringi jausmai, kai žmogaus ir gaila, ir jo nesinori - tik retos išimtys.

O papročiai?

Šiemet beprasmiška klausytis, iš kurios pusės šunys loja, nes iš ten atvyks piršliai. O kas juos į namus įsileis? O jei lauke mergina iš vieno namų ūkio su piršliu iš kito namų ūkio trumpam susitiks, kaip piršlys atskirs, jog mergina, užsidėjusi kaukę, ta pati, kuriai vaikis peršasi.

Vidurnaktį gerti saldų upelių, šulinių vandenį taip pat nepatartina. Esą baltas cukrus - mirtis. Šulinys kitąmet gal sulauks cukraus mokesčio. Tad mūsų senąsias tradicijas veikia, kresteli ne tik virusas, bet ir kitos realijos.

Visi karai vis vien kada nors baigiasi. Šis virusas taip pat bus sutramdytas. O toliau laukia retro. Pvz., 2050-ieji. Kūčios. Prieš šventąją naktį visuose šalies keliuose organizuojamas šventasis budėjimas prie gelžbetonio blokų. Budėtojai vilki Vatikano gvardiečių uniformomis.

Gyventojai, pasipuošę spalvingomis kaukėmis, COVID-19 emblemomis, savanoriškai lieka savo savivaldybių teritorijose. Savivaldybės aptveria išpuoštas miestų palmes, nes eglėms Lietuvoje per karšta, ir organizuoja misteriją „Saulės ir koronaviruso belaukiant".

Vidurnaktį rotušių varpai paskelbia, jog „Corona" ir Tamsa nugalėta. Iki kitų metų. O 2051-ųjų rytą žmonijos išmanieji prietaisai praneša, jog insekticidais dar galutinai neišnuodytos bitės iš bityno Antarktidoje ėmė platinti visiškai naują virusą. Na, ir kas? Juk nepasiduosime.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder