Rolandas Paksas tebeskrenda po gelžbetonio tiltu

- Tai gal partija vis dėlto pavogta iš prezidento R.Pakso?

- Aš nedalyvauju, ir jau gana seniai, partijos vidiniuose procesuose ir jokiu būdu negalima sakyti, kad iš R.Pakso pavogė partiją. Jokiu būdu. Taip, partija - mano kūdikis nuo pirmų dienų, ne vien mano, bet kurta su kolegomis, jis išnešiotas, išpuoselėtas, įdėta daug jėgų, daug pastangų, daug laiko.

Bet, sakykime, jei tu vieną kadenciją Seime gali nuo galinio suolo vadovauti kolegoms, kad jie įgyvendintų partijos programą ar nuostatas ir panašiai, na, antrą kadenciją, bet galų gale prieini prie išvados, kad variklį remontuoti per duslintuvą - ne pats geriausias pasirinkimas.

Aš puikiai atsimenu tą kongresą, kurį sušaukiau iškart po šios kadencijos parlamento rinkimų, kai „Tvarkos ir teisingumo“ partija vis dėlto pateko į parlamentą, nors politologai ir konkurentai politikai buvo ją palaidoję (viskas ir buvo daroma, kad taip nutiktų).

Kad kongreso žmonės geriau mane suprastų, parodžiau skrydžio po tiltu kadrus. Lakūnas (politikas) turi išlaviruoti tarp armuotų krantų, jis negali atsitrenkt nei į upę, nei į tiltą, tačiau kiekvienas lakūnas (politikas) reikiamu momentu turi laisvę truktelti vairalazdę į save ir šaut į viršų, o viršum manęs - vis dar tebėra tiltas, gelžbetoninis tiltas.

Aš turiu išlaikyt distanciją, greitį, nenukrypt į šalį, bet į viršų galėsiu šauti tik tada, kai pasibaigs tas tiltas. Atvirai sakiau, tol, kol pasieksiu savo šviesą (vis dar neįgyvendinti nei Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo, nei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimai mano atžvilgiu), nenoriu padaryti partijos įkaitu ir pasiūliau partijos vadovu jauną išsilavinusį žmogų R.Žemaitaitį (kad ir ką būčiau tuomet pasiūlęs, tas ir būtų buvęs išrinktas). Kas vyko paskui, kita istorija.

- Partijos programos, su kuria dar jūsų vadovaujama partija ėjo į 2016 metų Seimo rinkimus, preambulėje skaitome: „Lietuvių tautos likimas yra svarbiausias mūsų rūpestis“... Kas toje partijoje yra likę jūsų?

- Man nesmagu kalbėti apie tai, kad šita partija nuo ankstesnės skiriasi kaip diena ir naktis. 2002 metais atsiradusi partija nebuvo tradicinės sisteminės užuomazgos partija, ja žmonės tikėjo, ir jei nebūtų suskubęs perversmas prieš mane prezidento poste, manau, būtų turėjusi ir daugumą Seime.

Dabartinės vadovybės (neišskiriu pirmininko ar, sakysim, pirmojo vicepirmininko) vairuojamoje partijoje nebeliko praktiškai nei ideologijos, nei programinių nuostatų, nei savo siekių atstovavimo. Liko nei šioks, nei toks darinys, kuris, kaip daugelis gimstančių ir mirštančių partijų, medūzos pavyzdžiu bando užimti vietą, kur šilčiau.

Aš nebegirdžiu nei apie nacionalinius interesus, nebegirdžiu apie mūsų Tautą, apie patriotizmą, idealizmą, nei apie mūsų šlovingą istoriją, apie tai, ko žmonėms reikia, nebegirdžiu; nebematau, kad būtų siekiama, daroma, kovojama, ir aš manau, kad partijos likimas yra nulemtas.

- Jei gerai atmenu, vasaros viduryje R.Žemaitaitis pareiškė, jog TTP išsikvėpė, pavargo ir jis ketinąs kurti naują partiją su nauja ideologija, nauja koncepcija, į kurią pakviesiąs jungtis ir Liberalų sąjūdį (!)...

- Suprantama, kai žmogus opozicijoje arba siekiantis valdžios partijoje, teigia, jog partija, vadovaujant Jonui, Petrui ar Antanui, išsikvėpė ir jai reikia kito kvėpavimo. Bet keista šitai girdėti iš žmogaus, kuris trejus metus pats vadovauja partijai. Kam tu leidi jai išsikvėpti? Juk pats ir esi pagrindinis tų dumplių pūtėjas.

Be abejo, vadovauti partijai - sudėtingas reikalas, ji nėra armijos būrys, pagal komandą sukantis į kairę arba į dešinę, ji nėra „uabas“, kur daug ką lemia piniginiai svertai, - partijoje tu gali tik kviesti žmones, bet negali niekuo jų paskatinti. Vien tiktai savo, sakykim, tikėjimu, vien tik savo nuostata, pavyzdžiu ir įtaiga, jog būtent šitaip reikia daryt.

- Kokiai ideologijai šiandien atstovauja jūsų įpėdinis „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje?

- Konjunktūrinei. Aš nesiimu spręsti, kas įvyko po minėto partijos kongreso ir kodėl pasikeitė partijos ideologija: gal iš nesugebėjimo vadovauti, gal iš paskatos sunaikint šitą partiją, pakišti po kitais politikais, gal konservatoriais, kad apskritai tokios konkurencingos partijos nebeliktų.

Simptomiška man pasirodė Vytauto Landsbergio reakcija pasirodžius informacijai, jog „Gerovės“ frakcija kviesis į naujai steigiamos partijos vadovus Arvydą Juozaitį.

Paprastai V.Landsbergis labai retai pasisako apie „Tvarką ir teisingumą“ (paskutinį kartą tai buvo gal prieš 10-15 metų), dabar jis metė frazę, kad tai yra desperacija, kad Juozaitis yra tas, kuris skaldė Sąjūdį, ir panašiai, ir panašiai. Esu patyręs: jei kartais politikoje nesumeti, kaip pasielgti, pasielk priešingai, negu sako V.Landsbergis, - Lietuvai bus tik geriau.

Matyt tol, kol buvo partija vedama konservatorių link, viskas buvo neblogai, o kai išryškėjo, kad ji gali nueiti kitur, iškart sukilo apmaudas...

- Nemanot, kad jūsų sprendimas skirti pirmininku R.Žemaitaitį buvo klaida? Šiandien jis viešai skundžiasi, kad už buvusių pirmininkų (vadinasi, ir jūsų) paliktas skolas tenka kentėti partijos nariams...

- Man apmaudu, kad toks didelis gražus partijos būrys, galintis nuversti kalnus, yra supriešintas tarpusavyje ir neberanda bendro darbo. Žmonės paprastai išbandomi garbe, pinigais, šlove, - štai tie slenksčiai, per kuriuos man yra tekę pereiti bent du kartus.

Aš bene nuo 28 metų dirbu vadovaujantį darbą, ir man įsiminė vieno žmogaus, kurį aš pakeičiau vadovaujančiose pareigose, pasakojimas. Sako, tapsi dabar vadovu, veiksi taip, kaip supranti, kaip sugebi, bet tam atvejui, jei prisireiktų patarimo, aš stalčiuje palieku tris vokus. Kai ims žvėriškai nesisekti, atplėšk pirmąjį voką. Jame bus parašyta: „versk ant buvusių“.

Darbuokis toliau ir jeigu padėtis nesikeis, viskas kris iš rankų, plėšk antrą voką. „Versk ant aplinkybių“, rasi tame voke. Ir jeigu net paskui nesėkmės nesiliaus, atidaryk trečią voką; jame bus nuoroda: „rašyk tris laiškus“. Šią istoriją papasakojau R.Žemaitaičiui, kai perdaviau jam partiją. Panašu, kad jis „užsiciklino“ ties pirmuoju voku ir nepradėjo plėšti antrojo.

- Jums pravertė pirmtako patarimas?

- Kai iš verslo atėjau į savivaldybę, atrodė, ten dešimtys specialistų kiekvienu klausimu pateiks dešimtis atsakymų ir argumentacijų, o tau tereikės priimti sprendimą, bet nenutiko nieko panašaus, - viską teko susirinkti pačiam.

Eidamas į Vyriausybę buvau tikras, kad kur kur, bet ten viskas bus kaip reikiant sustyguota, na, kaip pasakoje: eisi į vieną pusę, rasi auksą, eisi į kitą, rasi sidabrą, maniau, kad galva susisuks nuo įvairių skaičiavimų, prognozių, perspėjimų, tačiau premjero kabinete radau tuščius stalčius be jokių strateginių užuominų...

Taigi kad ir kokias pareigas būčiau perėmęs - mero, premjero ar prezidento, - pirmtakų atžvilgiu viešai nesu pasakęs nė vieno blogo žodžio.

- O kaip yra dėl partijos skolų?

- Įsivaizduokit situaciją, kad paskirtasis ministras pirmininkas atsisakytų pareigų vien dėl to, kad valstybė turi skolų... Visą laiką tos skolos buvo, visą laiką buvo imamos paskolos joms padengti, - reta partija apsieina be skolų.

Bet partiečiai ar partija pinigų nevalgo, - juos leidžia tam, kad paviešintų savo programą, nuveiktus darbus ir parodytų, ką dar norima padaryti. Kalbant apie partijų finansavimą, verta prisiminti prezidentės Dalios Grybauskaitės nuopelnus menkinant arba net naikinant partijas.

Jeigu partijos narys padaro prasižengimą arba nusikaltimą, Vyriausioji rinkimų komisija gali atimti iš partijos biudžetinį finansavimą. Ką tai reiškia? Tai reiškia partijos sunaikinimą. Viena ranka iš biudžeto duoda ir ta pati ranka, jei nesi „meinstryminė“ partija, gali ją sunaikinti.

- Kartų kaita įvyko ir socialdemokratų, ir konservatorių partijose. Ką pasakytumėt apie jos vaisius?

- Tuos vaisius jau ketvirtą mėnesį gromuluojame Seime. Jungtinėje Karalystėje radosi graži iniciatyva įsteigti televizijos kanalą, kur nebūtų informacijos apie „Brexit“. Manau, kalbėti apie tai, kas šiandien vyksta Seime, yra tas pat, kas britams kalbėti apie „Brexit“.

Jeigu valstybėje viskas būtų gerai, kaip, sakykime, Šveicarijoje arba Norvegijoje, pasiuskite: traukite Seimo pirmininką iš posto, kiek tik norite, tampykitės metų metais arba sudrožkite šimtus kurpaičių ieškodami argumentų, kaip jame išsilaikyti, - pasiuskite su savo asmeninėmis ambicijomis.

Bet kai valstybėje toli gražu ne viskas yra gerai, sakyčiau, net blogai: kaip vilkomės, taip velkamės uodegoje, toks tampymasis kelia pasidygėjimą. Su naujais lyderiais ar be jų prieita iki to, kad žmonės nebejaučia, kad nuo jų kas nors priklauso.

Ar pastebit, kad ne tik Seime, kur vyksta tas žaidimas (jis buvo, yra ir bus), bet ir kitur nebėra realaus veiksmo, tiktai poza, tik pasipuikavimas prieš kameras.

Surinko spaudos konferenciją, išsakė kokią mintį, išsiskirstė, ir viskas nurimo, baigėsi; veiksmo nėra, vien tik makalas. Prezidentas puikuojasi, Seimas puikuojasi, aiškinama, kaip viskas eis į gera, bet aš nematau žmogaus, kuris sakytų: darom.

- Galbūt tai ženklas, kad metas jums grįžti į veiksmų areną?

- Kad aš dar šiaušiu po tuo tiltu... Net ir tada, kai atsistatydinau iš partijos pirmininko posto, įsivaizdavau ir dabar įsivaizduoju, kad žmonėms, norintiems ginti nacijos, lietuvių tautos interesus, reikia vienytis.

Mano įsivaizdavimu judėjimas, kurį pavadinau Bernardo Brazdžionio žodžiais „Šaukiu aš tautą“, galėtų apjungti trečią penktą ar net dešimtą panašių idėjų partiją, judėjimą, asociaciją, bendruomenę, profsąjungą, nes tik susivienijus galima pasipriešinti tam sorošistiniam federalistiniam globalistiniam gaivalui, gožiančiam ne tik politiką, bet ir žiniasklaidą (gal tik vienas kitas daigelis kitos nuomonės yra).

Ši mintis dar nepasenusi, aktuali, galbūt jos įveiklinimas ir galėtų būti paskutinis etapas po tuo gelžbetonio tiltu: jis baigtųsi, patrauktum vairalazdę į save ir šautum į viršų... Gal. Nežinau.