Šiemet žiema bent jau rytiniame šalies pakraštyje atseikėjo sniego. Jei tik jo nebūtų graužusi šiluma ir tirpdęs lietus, galbūt jo regėtume dar daugiau. Tiesa, žiema ir sniegas yra ir laukti, ir - nelabai. Kai kam (vyresnių žmonių manymu - vaikams) tai turėtų kelti džiaugsmą. Atrodo, kad tokia mintis jau „paseno“, nes mūsų vaikai nesiveržia į kiemus ir laukus, jiems visai nereikia lipdyti sniego žmonių ar tvirtovių - jie tą geriausiai daro... kompiuteriuose. Išeitų, tikras sniegas ir tikra žiema jiems yra visai nesvarbu. O gal ne? Gal jie svajoja apie snieguotą žiemą, slides ir skuba rogutėmis nusileisti nuo kalniuko?
Pragmatikai dabar į sniegą žvelgia dvejopai. Iš vienos pusės, jis sukelia daug nepatogumų, kurie kainuoja. Tai ne tik sniego valymas nuo kelių, druskos barstymas, bet ir dėl jo kylančios bėdos - avarijos, traumos. Antra vertus, sniegas virs vandeniu, o dirvai vandens labai reikia. Kas dabar bandė kasti duobę, įsitikino, kad tik paviršinis sluoksnis (sako: per kastuvą) yra sudrėkęs, o giliau - biri išdžiūvusi žemelė.
Tai didėjantis, tai vėl sudylantis šaltis gyvūnams netrukdo jaustis patogiai. Kad jie gyvena ne žiemos baime, rodo patys mažiausieji. Kai temperatūra artėja prie nulio, sniegu ima bėginėti voriukai. Jų organizmuose esanti limfa užtikrina atsparumą aplinkos šalčiui, tad nėra baimės, kad voriukai galėtų pražūti. Kuo jie maitinasi, kai neskraido jokie vabzdžiai? Pasirodo, šių mažų plėšrių gyvių racione gausu objektų, žiemą randamų po sniegu ant žolių stiebų ar žemės paviršiuje - erkučių, amarų ar kitų primityvių vabzdžių. Čia jie žiemoja, todėl vorui juos „rinkti“ yra paprasta. Šie vorai nemedžioja skraidančių vabzdžių, nors dabar yra ir tokių - štai miškuose per atlydį ar net esant silpnam šaltukui skraido gležni miškiniai uodukai. Jie plevena ore, nusileidžia ant sniego. Tačiau juos dažniau sugauna zylės, bet ne vorai.
Visai nežiemiški reiškiniai yra netikėtas kai kurių gyvūnų pasirodymas - kaip ir kasmet, tai vienur, tai kitur, sutinkami per sniegą brendantys ežiai. Tokiu metu jie jau porą mėnesių miega, jų žiemos įmygis visai neprimena mūsų miego - tai esminiai fiziologiniai pokyčiai, kai nukrenta gyvūno kūno temperatūra, sulėtėja širdies ritmas. Žodžiu, toks „pabudęs“ ežys patyrė kažkokį labai stiprų sukrėtimą. Manoma, kad žiemą iš guolio ežius išgena sniego tirpsmo vanduo, juos aptikę kiaunės, šeškai ar šunys.
Tiesa, o ką daryti sutikus tokį ežį? Jeigu bus tikras atodrėkis, bent laipsnis šilumos ar nebus sniego, jo nereikėtų liesti. Arba (jei tai nutiktų kaime) nunešti į kluoną ir paleisti, kad jis galėtų po šienu rasti urvą ir jo gale susuktame guolyje sulauktų pavasario.
Jei šalta ir snieguota, ežį reikia paleisti vėsioje kamaroje, sandėlyje. Ten ant lentutės reikia padėti mažą gabaliuką žalios mėsos (20-30 g), lėkštutėje - vandens, o kampe po rakandais - kartoninę dėžutę su šienu, skudurais. Toks guolis ežiui bus saugus, o pabudęs kovo gale, jis galės keliauti į mišką.
Dabar laukiame žiemiškų reiškinių. Tikėkimės, kad iš tikro dar matysime visko. Tačiau nepamirškime ir to, kad iki pavasario lieka mažiau nei pora mėnesių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą