Paskutinė Antano Kraujelio priesaika

Paskutinė Antano Kraujelio priesaika

Spalio 25-26 d. Vilniaus Šv.Ignoto bažnyčioje ir Antakalnio kapinėse Lietuva nulenks galvą prieš paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną, kurio palaikai rasti tik šį birželį. Nenugalėtos Lietuvos simboliu tapęs A.Kraujelis Tėvynei duotos priesaikos nesulaužė iki pat mirties 1965-aisiais. Jo žmona Janina Snukiškytė sakė turinti dovaną savo žmogui - trispalviame antsiuve, kokius partizanai prisisiūdavo prie švarko rankovės, ji išsiuvinėjo žodžius, kurių A.Kraujelis pasakyti nebegali, bet į karstą įdėtas antsiuvas bus lyg paskutinė jo priesaika.

- Kol nebuvo rasti palaikai, kur buvo ta vieta, kurioje paminėdavote savo žmogų? - „Vakaro žinios“ paklausė aštuoniasdešimtmetės partizano žmonos Janinos Snukiškytės-Mykolaitienės.

- Papiškėse, kur jis žuvo. (1965 m. kovo 17-osios rytą Pinkevičių sodybą Utenos rajone, Papiškių kaime, kur A.Kraujelis po krosnimi buvo įsirengęs slėptuvę, apsupo didelės KGB ir ginkluotų kareivių pajėgos, - red. past.) Tą dieną gerai prisimenu. Jie atėjo apie 9 valandą - viską plėšė: grindis, sienas. Tik apie 15 val. surado slėptuvės landą. Sodybos šeimininkui Antanui Pinkevičiui saugumiečiai liepė ją atidaryti. A.Kraujelis iš slėptuvės paleido automato seriją - sužeidė du saugumiečius, pataikė ir švogeriui kirkšnin. Tada metė granatą, kuri nesprogo. Visi saugumiečiai išbėgo iš gryčios ir pasislėpė už tvarto. Mano seseriai Onai jie padavė raštelį, kad nuneštų Antanui: „Kraujeli, pasiduok, tau bus dovanota.“ Antanas perskaitė, nusišypsojo ir sako: „Tuoj tuoj maskoliams pasiduosiu.“ Ant pečiuko sudegino popierius, kuriuos saugojo. Kambary buvome vieni. Antanas sakė: „Nebijok, tu jauna buvai, tau nieko nebus, pasiimk sūnų ir gyvenkit. Aš laisvės nesulauksiu, bet žmonės tai sulauks.“ Jis užšoko ant aukšto, ir - šūvis. Užlipau pas jį, už rankos paėmiau, pabučiavau, sakau, einu tavęs, Antanėli, išduoti. Nuėjau pas saugumiečius už tvarto ir pasakiau: „Vyrai, nebešaudykit - jis nusišovė.“ Atstatė automatus į mane - nuėjome į namą. Vienas dar man kad šėrė per ausį, net galva apsisuko. Antaną jie išnešė ir ant sniego paguldė.


- Kiek metų jums buvo, kai susituokėte?

- Kai susipažinome, ėjo aštuoniolikti. Pas tetą Zofiją Petronienę į svečius buvau atvažiavusi, o Antanas čia jau metus gyveno, bunkerį turėjo įsirengęs. (1955-1959 m. A.Kraujelis slėptuvę buvo įsirengęs Utenos rajone, Antaninavos (Dubelkos) kaime, Petronių sodyboje, - red. past.) Likimas mus suvedė. Taip ir likau pas tetą Z.Petronienę gyventi. Antanas susitarė su kunigu, kuris mus sutuokė Smaltiškių raiste, karklas ten toks didelis. Kunigas palaimino - ranką ant rankos uždėjo ir pasakė: „Jūsų šventas gyvenimas.“

- Ar A.Kraujelis dažnai matė sūnų?

- Matydavo, kaip bėgioja kieme, tik sūnus nežinodavo, kad jis jo tėvas. Kai gyvenome pas Petronienę, jis mažiukas buvo, bet Antaną pažinojo, tetyte vadindavo, o Petronį, amžiną jam atilsį, vadino tėčiu, nes mūsų sūnui savo pavardę davė Petroniai. O vėliau, kai mano sesuo Ona su vyru Antanu Pinkevičiumi statėsi namą Papiškėse, jie bunkerį Antanui po krosnimi įrengė. Ir aš pas juos į Papiškes atėjau gyventi, o mūsų vaikas liko pas Petronius, kaip jų sūnus.

- Po vyro žūties iškart atsidūrėte kalėjime?

- Mane pasodino 4 metams Panevėžy, bet po amnestijos 8 mėnesiais anksčiau paleido. Reikėjo susigrąžinti sūnų, nes jis buvo Vilniaus 4-uose vaikų namuose. Anksčiau, kai mane tardydavo, buvau parašiusi, kad jokio Kraujelio nepažįstu ir jokio vaiko neturiu. Tad reikėjo per teismus siekti, kad sūnų man pripažintų ir grąžintų. Utenos teisme sūnų atgavau.

- Likimas sustatė viską į savo vietas - rasti A.Kraujelio palaikai, pagaliau turėsite kapą.


- Jį palaidos Vilniuje, sutikau su jo seseria - jie ten visi gyvena. Bet Antaną jaučiu Papiškėse. Čia gyvenome, čia jo kraujas. Tose Našlaičių kapinėse, kur jį rado, jo kūnas ištirpo, dabar Antakalnio kapinėse kaulus palaidos. Kaip sakoma, išblaškytas žmogus. Kaip ir gyvenimas. Spalio 28-ąją jam būtų suėję 91 metai. Tikiu, kad susitiksime tenai, aukštybėse, - tada jau bus paguoda ir teisybė. Nepaisant to baisaus meto, gražiai gyvenome, šeimyniškai. Tik jam taip skirta buvo - dėl laisvės žūti.

- Bet pasiduoti, legalizuotis jis nenorėjo?

- Jo tėvai buvo paleisti iš Sibiro metams, kad šeima jį prikalbintų. Antanas susitiko su artimaisiais. Ir tėvams tą patį pasakė, ką ir man sakydavo: „Tėvynės išdaviku nebūsiu.“

Ruošdamasi laidotuvėms aš tokiame trispalviame trikampyje, kokį partizanai ant rankovės prisisiūdavo, išsiuvinėjau žodžius: „Mano jėgos ir darbas - Tėvynės laisvei ir gerovei.“ Nuvešiu į Vilnių tą antsiuvą ir įdėsiu jam į karstą. Antanas pats pasakyti nebegali, tegul būna jo žodžiai užrašu.

Buvo prakeiktas laikas


- Ar jau apsipratote su mintimi, kad turėsite kapą ir jūsų tėvas ilsėsis ramybėje?
- „Vakaro žinios“ paklausė partizano sūnaus, 62 metų Antano Snukiškio.

- Dabar, kai viskas aišku, kai kaulus jau pamačiau ir pačiupinėjau, patikėjau, kad tikrai.

- Turėjote tokią galimybę...

- Taip, buvome nuvažiavę į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Aš tuos kaulelius ir nufotografavau.

- Kur gyvenate, ką veikiate? Papasakokite apie save.

- Kaip ir mama, gyvenu Utenoje. Ne per daugiausia turiu sveikatos - medicina nurašė mane. Tad turiu daug laiko, sėdžiu namuose. Meistrauju styginius muzikos instrumentus.

- Iš kur mokate tai daryti?

- Biednystė privertė. Savamokslis esu. Kadangi kiti turėjo iš ko ir galėjo nusipirkti, pavyzdžiui, gitarą, o aš negalėjau, teko pasidaryti pačiam. Tada išmokau jas taisyti, žinoma, moku ir pagroti.

- Kai jūsų tėvas žuvo, jums buvo aštuoneri metai. Ką iš to laiko prisimenate?


- Tėvu vadinau Petronį. Tą dieną, kai tikrasis tėvas nusišovė, Petronis man, grįžtančiam iš mokyklos, sako: „Mamai pasakyk, kad Kraujelį nušovė.“

- Parėjote ir pasakėte Petronienei?

- Taip, ją vadinau mama.

- O savo tikros motinos visai nepažinojote?


- Ją niania vadinau, ji mane mažą augino, atseit, Petronių buvo pasamdyta mane prižiūrėti. O tikrą tėvą tetyte vadinau - jis ateidavo pas Petronius, matydavau, žinojau, kad savas.

- Kada sužinojote, kad jūsų tėvas yra partizanas?


- Kitą dieną, kai jis nusišovė, mokykloje pradėjo pirštais badyti ir sakyti: „bandito vaikas“. Kai jau pradėjo visi šnekėti, tada Petronienė pasisodino mane ir pasakė, kad ne ji mano mama.

- Sunki dalia teko jūsų mamai. Kaip gyvenote?

- Mama sakė, jog eidama kryželį rado ir pasiėmė. Tai, sako, kai pasiėmiau, matyt, visam gyvenimui - kryželį ir nešioju dabar.

Kai mama išėjo iš kalėjimo, Utenos saugumo viršininkas Tichomirovas pažadėjo įdarbinti „Utenos trikotaže“. Ir įdarbino.

- Kodėl toks geras buvo?

- Norėjo A.Kraujelio dokumentų gauti, dar kažko. Kelis kartus mamą buvo iškvietęs į saugumą - kur dokumentai padėti, klausinėjo.

- Kokių dokumentų norėjo?

- Žinojo, kad tėvas rinko įvairius partizanų dokumentus, kad kažkur išnešė.

- O mama žinojo, kur tie dokumentai?

- Nežinojo. Ji tėčiui sakydavo: „Nieko man nesakyk, nes jei mane suims, išduosiu, jei kankins. Geriau, kad nieko nežinočiau.“

- Sovietmečiu partizanai buvo juodinami, tik po Sąjūdžio pradėta ieškoti jų palaikų, jie pagarbiai perlaidojami. Ar jaučiate tą pasikeitimą?

- Apskritai pasikeitė visa aplinka. Mąstysena, gyvenimo būdas. Beveik nebeliko žmonių, kurie matė, kaip sovietai suiminėjo žmones, trėmė, žudė, šaudė. Kaip toj dainoj - niekas nebesupranta ir nežino. Nei kas buvo, nei ko tie žmonės išėjo į mišką, į tą mirtį. Juk žinojo, kad gyvi neišliks. Bet vis tiek ėjo.

Faktai apie Antaną Kraujelį-Siaubūną (1928-1965)

1947 m. Kraujelių sodyboje (Molėtų r. Kaniūkų kaime) buvo įrengti 2 bunkeriai, kuriuose slapstėsi Vytauto apygardos partizanai.

1948 m. A.Kraujelis įstojo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį, 1950 m. - į Henriko Ruškulio-Liūto būrį, buvo paskirtas Vytauto apygardos Žėručio rajono Žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau - Žėručio rajono štabo viršininku.

Negalėdami sugauti A.Kraujelio, okupantai 1951 m. rugsėjo 20 d. į Sibirą ištrėmė Kraujelių šeimą. 1958 m. šeima grįžo į Lietuvą, bet 1960 m. pavasarį ištremta antrą kartą.

1953 m. saugumas nusamdė A.Kraujelio draugą Edmundą Satkūną, kad šis jį nužudytų. Sužeistas A.Kraujelis sugebėjo nušauti E.Satkūną ir pasislėpti.

1955-1959 m. slėptuvę buvo įsirengęs Utenos rajone, Antaninavos (Dubelkos) kaime, Petronių sodyboje.

1956 m. gegužės 26 d. gimė sūnus Antanas.

1960 m. slėptuvę po krosnimi įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių.

1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kariu savanoriu.

1998 m. gegužės 19 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Apdovanojimą priėmė sūnus Antanas ir 96-uosius ėjęs tėvas Steponas Kraujelis.

1998 m. birželio 10 d. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

Atsisveikinimas su A.Kraujeliu

Spalio 25 d. Vilniaus Šv.Ignoto bažnyčios šarvojimo salėje (Šv. Ignoto g. 6) nuo 14 iki 20 val.

Spalio 26 d. Vilniaus Šv.Ignoto bažnyčioje: 10-12 val. - atsisveikinimas, 12 val. - šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. 13 val. karstas išnešamas ir vykstama į Antakalnio kapines.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder