Kalėdinė pasaka apie SGD terminalą

Kaip ir daugelyje pasakų, šioje – apstu fantazijos ir pagražintos tikrovės. Atrodo, jog optimizmu ir džiugesiu persunktu pasakojimu valstybės įmonė siekia palenkti Seimo narius, kad šie ramesne sąžine patvirtintų „Klaipėdos naftai“ naudingą teisės aktų paketą. Tai leistų SGD terminalo valdytojai po 2024 metų išpirkti laivą-saugyklą bei pasiskolinti pinigų jo išlaikymo sąnaudoms sumažinti ir šalies dujų vartotojams nuraminti.

Valstybės įmonę galėjo išgąsdinti nuotaikos Seime – gruodžio mėnesį Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys suorganizavo klausymus dėl siūlomų įstatymų pakeitimų. Į juos atvykęs energetikos viceministras Egidijus Purlys turėjo teisintis, kodėl anksčiau terminalą buvo rekomenduojama nuomotis, dabar – išpirkti.

„Mano kolegos Seimo nariai turi vieną užmušantį klausimą, į kurį turėčiau žinoti atsakymą. Prieš 5 metus buvo su dabartiniu įstatymu vaikščiojama į Seimą ir tada buvo sakoma, kad geriau nuomotis, o ne išpirkti. Dabar iš ministerijos ateina ir sako, kad, be abejo, reikia išpirkti, o nuoma – nieko gero. Kai kurie Seimo nariai yra dar iš praėjusios kadencijos, turėtume suvokti, kodėl ir kas pasikeitė“, – kalbėjo V. Poderys.

Viceministras bendrais bruožais paaiškino, kad 2012 metais, vertinant terminalo nuomos ar įsigijimo perspektyvą, buvo lyginama tarp „opcijų“, kurios turėtos tuomet, o dabar tos „opcijos“ pasikeitusios. Be to, dabartinis siūlymas paremtas tarptautinių konsultantų vertinimu.

Kaip žinoma, laivą-saugyklą išpirkti pasiūliusius tarptautinius konsultantus parinko ir jų paslaugas apmokėjo „Klaipėdos nafta“.

Šiuo metu „Klaipėdos nafta“ savaip bando įsiterpti į diskusiją Seime dėl pateiktų teisės aktų pakeitimų. „Viešojoje erdvėje sklando mitas, kad dabartinis terminalas per didelis. Ir tokių mitų yra ne vienas – apie terminalo išlaikymą, perleidimą į privačias rankas, įtaką dujų kainų mažėjimui. Tad kokie yra tikrieji faktai?“ – platinamuose reklamos tekstuose klausia „Klaipėdos nafta“.

Įmonė tarsi sufleruoja, kad, šiuos mitus išsklaidžius, būtų lengviau apsispręsti dėl terminalo likimo, tačiau SGD terminalo valdytoja nejučiomis kuria naujus mitus.

„Lietuvos žinios“ pabandė išsiaiškinti, kiek tikrų ir melagingų faktų pavyko surinkti „Klaipėdos naftai“, pristatančiai džiugią pasaką apie SGD terminalą.

Kodėl rumunai moka mažiau

„Klaipėdos nafta“ tvirtina, jog SGD terminalo, „per ketverius metus dėl atpigusių dujų sutaupiusio 103 mln. eurų Lietuvos gyventojų pajamų“, naudą jau pamatė ne vienas šalies gyventojas, juolab kad Lietuvos dujų kainos šiuo metu yra vienos pigiausių Europoje.

Iš tikrųjų Lietuvos dujų kainos neką skiriasi nuo daugelio Europos valstybių, kurios neturi galimybių importuoti dujų per SGD terminalus. Tad įrodyti, kad būtent SGD terminalas sutaupė Lietuvos gyventojų pajamas, – misija neįmanoma net „Klaipėdos naftai“.

Šiuo metu Europoje SGD importuoja Belgija, Prancūzija, Graikija, Italija, Lietuva, Malta, Olandija, Lenkija, Portugalija, Ispanija, Turkija ir Jungtinė Karalystė. Šiose šalyse namų ūkiams ir pramonei taikoma dujų kaina skiriasi ir, regis, nepriklauso nuo to, kuriuo būdu importuojamos gamtinės dujos. Kai kuriose SGD terminalų neturinčiose šalyse dujos gana pigios, o valstybėse, importuojančiose dujas SGD laivais, – itin brangios.

Ryšį tarp SGD terminalų ir dujų kainų gyventojams ir pramonei aptikti nėra taip paprasta.

Eurostato duomenimis, 2018 metų pirmoje pusėje didžiausios Europos Sąjungoje (ES) namų ūkiams taikomos dujų kainos buvo Švedijoje (0,11 Eur/kWh), mažiausios – Rumunijoje (0,03 Eur/kWh). Didžiulį kainų skirtumą šios valstybėse, pasitelkiant „Klaipėdos naftos“ argumentus, sunku paaiškinti. Mat nei Švedija, nei Rumunija nesinaudoja SGD terminalų paslaugomis.

Lietuvoje namų ūkiams taikyta dujų kaina 2018 metų pirmoje pusėje, Eurostato duomenimis, buvo 0,04 Eur/kWh. Tiek pat už dujas namų ūkiai mokėjo Bulgarijoje, Estijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje. Visose šios valstybėse, išskyrus Lenkiją ir Lietuvą, nėra SGD terminalų.

Jungtinėje Karalystėje ir Belgijoje, nors čia veika SGD terminalai, gyventojai už dujas mokėjo brangiau (0,05 Eur/kWh). Didesnė dujų kaina (0,07 Eur/kWh) namų ūkiams taikyta SGD terminalus turinčioje Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje bei be terminalo apsieinančioje Austrijoje.

Kitoks vaizdas dėliojasi lyginant dujų kainas, taikomas ES ne namų ūkiams. Lietuva užima aukštą 6-ą vietą. Mažiau už dujas mokėjo SGD terminalų neturinčių Austrijos, Slovėnijos, Vokietijos, Airijos, Estijos, Latvijos, Slovakijos, Liuksemburgo, Kroatijos, Čekijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Rumunijos ne namų ūkiai.

„Klaipėdos nafta“ mitu vadina daugelio verslo atstovų ir ekspertų vertinimus, kad dujų kaina Lietuvoje sumažėjo, nes dujos atpigo visame pasaulyje. „Jei dujų kainos Lietuvoje kritimą būtų lėmusios tik pasaulinės tendencijos, visur kainų pokytis turėjo būti panašus, bet taip nėra. Faktas, kad Lietuvoje dujų kainos sumažėjo du kartus daugiau nei Vakarų Europoje, įrodo, jog tai nėra vien pasaulinio kainos kritimo pasekmė. Tai – ir SGD terminalo veiklos rezultatas“, – tikina „Klaipėdos naftos“ vadovas Mindaugas Jusius.

„Klaipėdos nafta“ nepaaiškina, kodėl, pastačius SGD terminalą, kaina Lietuvos gyventojams sumažėjo nepriklausomai nuo pasaulinių tendencijų, o dabar dujų kainų šuolį jau lemia tos pačios tendencijos?

„Klaipėdos nafta“ nepaaiškina, kodėl, pastačius SGD terminalą, kaina Lietuvos gyventojams sumažėjo nepriklausomai nuo pasaulinių tendencijų, o dabar dujų kainų šuolį jau lemia tos pačios tendencijos?

Antai, Kainų komisija būtent pasaulinėmis dujų rinkos tendencijomis pagrindė dujų kainos kilimą Lietuvos namų ūkiams nuo 2019 metų. Maistui gaminti dujas naudojantiems vartotojams kaina kitąmet didėja apie 12 proc., namus dujomis šildantiems gyventojams – beveik 18 procentų.

Dėl tų pačių tendencijų daugiau už dujas moka ir energijos įmonės. Nuo spalio 1 dienos reguliuojami energijos gamintojai iš paskirtojo tiekėjo gamtines dujas perka mokėdami po 22,88 Eur/MWh. Prieš metus nustatyta dujų kaina siekė 17,42 Eur/MWh, taigi per metus kaina pakilo daugiau nei 30 procentų. Kainų komisijos teigimu, tikslinė gamtinių dujų kaina keičiasi dėl prognozuojamos didesnės gamtinių dujų importo kainos didėjimo.

Kaip žinoma, dujų kaina Lietuvoje nuo 2014 metų mažėjo dėl „Gazprom“ pritaikytos nuolaidos, tačiau jai pasibaigus pernai liepą vėl išaugo.

Kai kurių ekspertų ir verslininkų vertinimu, vamzdžiu tiekiamos dujos Lietuvai iš dalies atpigo ne dėl to, kad „Gazprom“ išsigando Klaipėdos SGD terminalo. Manoma, jog sumažinti kainą Rusijos vyriausybės kontroliuojamą koncerną galėjo paskatinti 2012 metais Europos Komisijos pradėtas antimonopolinis tyrimas dėl „Gazprom“ veiklos Europos rinkoje.

Rusijos dujų milžinė iki šiol išlaiko gana didelę importuojamų dujų rinkos dalį Lietuvoje. Prognozuojama, jog šiemet per SGD terminalą bus importuota apie 40 proc., o vamzdynais iš Rusijos – apie 60 proc. šalyje suvartojamų dujų. Beje, „susitepti“ rusiškomis dujomis nebijo ir valstybinės energetikos kompanijos, jos iš „Gazprom“ perka apie pusę savo dujų portfelio.

Vartosime tiek dujų, kiek reikės terminalui?

Lietuvai vis brangiau kainuoja išlaikyti SGD terminalą, kai dujų vartojimas šalyje mažėja. Tačiau „Klaipėdos naftos“ sekamoje pasakoje dujų poreikis auga ir augs.

SGD terminalo valdytoja mitu vadina rimtas ekspertų prognozes, kad ateityje Lietuvai gali reikėti mažiau dujų. „Dujų importas į Europą per artimiausią dvidešimtmetį nesumažės, o kaip tik išaugs“, – įstikinę „Klaipėdos naftos“ atstovai. Jų teigimu, nuo 2016 iki 2040 metų dujų importas į Europą turėtų padidėti 23 procentais. „Dujų mūsų šalyje irgi reikės. Lietuva šiuo metu elektrą daugiausia importuoja, bet ateityje – kai elektros poreikis dar labiau išaugs – ją prisireiks gaminti ir pačioje Lietuvoje. Ir ekonomiškiausias variantas – gaminti iš dujų. Dujų vaidmuo, brangstant biokurui, gali didėti ir šildymo sektoriuje. Prie suskystintų gamtinių dujų vis labiau pereina jūrų ir kelių transportas. Be to, kai pradės veikti jungtis su Lenkija, Lietuva dujas galėtų eksportuoti į Vidurio Europą“, – teigia M. Jusius.

Iš tikrųjų dujų poreikis Lietuvoje mažėja ir prognozuojama, kad toliau mažės šilumos gamyboje dujas keičiant biokuru ir atliekomis. Dujų vartosime mažiau vien dėl pokyčių Vilniaus šilumos ūkyje, kur dujas keičia biokuras, o po kelerių metų pakeis ir atliekos. Be to, dujų vartojimas vargu ar išaugtų, net nusprendus statyti naujas dujomis kūrenamas elektros jėgaines. „Buvo kalbų, kad gal reikės statyti Baltijos šalyse ar Lietuvoje dujomis kūrenamą elektrinę. Tai dėl to, kad mes turėsime tik vieną patikimą liniją su Lenkija „LitPol Link“, ir kada sinchronizuosimės su kontinentine Europa, mums reikės patikimos generacijos. Bet ta generacija būtų tokia avarinė – ji stovėtų, vartotų mažai dujų“, – argumentuoja tarptautinis energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas.

2008 metais vokiečių konsultantai SGD terminalą ketinusiai statyti bendrai valstybės ir „Achemos“ įsteigtai įmonei „Gamtinių dujų terminalas“ rekomendavo įrenginio pajėgumą riboti daugiausia iki 1,5 mlrd. kub. m dujų per metus ir jo nedidinti iki 5 mlrd. kub m, kaip numatė terminalo plėtros galimybių studija. Manyta, kad Lietuvos rinka tokio kiekio dujų nepanaudotų. Šios vokiečių prognozės išsipildė su kaupu.

Dabartinio Klaipėdos SGD terminalo maksimalus metinis pajėgumas siekia iki 4 mlrd. kub. m, kai Lietuvos dujų suvartojimas siekia apie 2 mlrd. kub. m dujų, kurių daugiau nei pusę suvartoja „Achema“.

2008 metų vokiečių parengta galimybių studija numatė ir SGD importo terminalo praplėtimą iki 5 mlrd. kub. m dujų per metus. Jeigu toks poreikis būtų atsiradęs, antrasis terminalo įgyvendinimo etapas būtų turėjęs vykti 2016–2018 metais. Studija pateikė ir šio antrojo etapo investicijų skaičiavimus. Tačiau, kaip matome šiandien, vokiečių siūlytas 1,5 mlrd. kub. m dujų per metus pajėgumo SGD terminalas iš tikrųjų buvo optimalus scenarijus. Mat dabartinis didžiulis terminalas, nelygu metai, dirba vos ketvirtadaliu ar trečdaliu pajėgumo.

Nepaisydami to, „Klaipėdos naftos“ atstovai tvirtina, kad mažesnis terminalas pabrangintų dujas, nes jį aptarnauti būtų sudėtingiau, ir mitu vadina teiginius, kad SGD terminalas Lietuvai yra per didelis. „Mažesnis terminalas negalėtų priimti didelių pasaulinio standarto dujovežių. Taigi dujas turėtų atgabenti maži dujovežiai, bet tai reiškia, kad jų atplaukti turėtų daugiau ir todėl padidėtų perkrovos kaina. Tai savaime padidintų ir dujų kainą“, – aiškina „Klaipėdos naftos“ vadovas M. Jusius.

Privatus savininkas blogas, valstybinis – geras?

„Klaipėdos nafta“ mitu vadina teiginius, kad terminalą geriau valdybų privatus sektorius, ir įtikinėja, kad geriausias savininkas yra valstybės įmonė. Esą jei terminalas būtų perleistas į privačias rankas ir netektų valstybės garantijų, dominuojantis tiekėjas metams arba dviem galėtų dujų kainas dempinguoti – sumažinti jas tiek, kad dujas apsimokėtų pirkti tik iš jo. Tokiu atveju, M. Jusiaus teigimu, terminalo savininkui SGD terminalas taptų nereikalinga našta.

Atrodo, jog „Klaipėdos naftos“ vadovas seka pasaką ne iš to galo. Šiemet surengtame ne viename viešame forume SGD terminalo problemoms aptarti verslininkai aiškiai dėstė, kad jeigu nebūtų dabartinio brangaus, neefektyvaus valstybinio terminalo, Klaipėdoje stovėtų mažesnis, pigesnis ir efektyvesnis privatus įrenginys.

Dabartinio terminalo verslas nė nemano pirkti, net jei „Independence“ būtų išstatytas aukcione. Nors galbūt tik toks aukcionas parodytų, ko iš tiesų vertas šis įrenginys.

2014 metų pabaigoje pradėtas eksploatuoti SGD terminalas ir jo finansavimo schema nebuvo vienintelis ir geriausias būdas išspręsti dujų rinkos ir energetinės nepriklausomybės Lietuvoje problemas. Alternatyvų buvo ne viena. Jas Lietuvai siūlė ne tik solidūs tarptautiniai konsultantai, privatūs vietos investuotojai, bet ir viena iš Vyriausybių.

2008 metais sukurtas projektas suteikė Lietuvai galimybę jau 2012 metais turėti regioninį SGD importavimo centrą ir tai galėjo užtikrinti svarbų privalumą terminalo ekonomikai ir jo įtakai regione. Tarptautinė Vokietijos konsultavimo kompanija „ILF Consulting Engineers“ patarė SGD terminalą statyti kuo greičiau, dar tebetvyrant ekonomikos krizei, nes uždelsus jo kaina galėjo smarkiai išaugti. Vėliau būtent taip ir atsitiko.

Socialdemokratų Gedimino Kirkilo Vyriausybę 2008 metų pabaigoje pakeitus konservatorių valdomam ministrų kabinetui su Andriumi Kubiliumi priešakyje, teisėsaugininkų ir politikų rankomis projektas buvo sužlugdytas.

SGD importo terminalo projektas atnaujintas tik po ketverių metų, tačiau tada terminalo statybos kainos jau buvo smarkiai išaugusios. Valstybės pasirinktas SGD terminalo dydis, jo finansavimas ir sąnaudų padengimas apmokestinant šalies dujų vartotojus pradėjo kelti galvos skausmą nepraėjus nė metams nuo įrenginio eksploatavimo pradžios.

Galvą politikams ir dujų vartotojams dėl neefektyvaus įrenginio skauda iki šiol, o valdžia blaškosi tarp prieštaringų siūlymų laivą-saugyklą toliau nuomoti, pirkti ar parduoti.

2008 metų spalį „ILF Consulting Engineers“ parengtos galimybių studijos autoriams siūlomas SGD terminalas atrodė ekonomiškai pagrįstas: jo dydis tenkino tikruosius Lietuvos dujų rinkos poreikius, numatomas nenuostolingas dujofikavimo tarifas atitiko tarptautinę praktiką, o grynųjų pinigų srautai ir skolos administravimo padengimo koeficientas tuomet nesudarė kliūčių finansuoti projektą.

Šiam terminalui nebūtų reikėję ir valstybės pagalbos. Planuota tokia projekto finansavimo struktūra, kai 70 proc. sudarytų paskolos ir 30 proc. rėmėjų bei savininkų kapitalas. Reikiamą kapitalą SGD terminalui tarp Lietuvos valstybės ir bendrovės „Achema“ siūlyta pasidalyti santykiu 80 ir 20.

Prognozuota, jog didžioji skolinto kapitalo dalis būtų gauta iš užsienio investuotojų, o skolinimą apyvartinio kapitalo poreikiams parūpintų vietos bankai. Daryta prielaida, kad paskolos, gautos eurais, būtų grąžintos per 20 metų, sumokant 7 proc. palūkanų. Lietuvos Vyriausybės ir privačios kompanijos bendrai įgyvendinamas SGD terminalas turėjo atsipirkti (susigrąžinti pradinio kapitalo investicijas) per 13–14 metų.

SGD terminalo studija atlikusios „ILF Consulting Engineers“ reputacija nekėlė abejonių – pagal šios kompanijos siūlytą technologiją Lenkijoje 2007 metais pradėtas ir sėkmingai baigtas įgyvendinti SGD terminalo projektas prie Baltijos jūros. Šiam projektui, kurio rangovą taip pat parinko vokiečių konsultantai, Lenkija išsiderėjo maždaug 277 mln. eurų, arba 44 proc., negrąžintiną ES paramą.

Bet kokia kaina nėra per didelė?

Penkeriais metais vėliau paskubomis pradėtas įgyvendinti ir per dvejus metus baigtas lietuviškas valstybinis projektas, kurio vadovaujančia konsultante pasirinkta Ispanijos kompanija, ES paramos nesulaukė. Projektą vykdžiusi valstybės įmonė nemėgino pritraukti privačių investuotojų.

Klaipėdos SGD terminalo statyba kartu su laivo-saugyklos nuoma per dešimt metų Lietuvai kainuos apie 695 mln. eurų. Tačiau „Klaipėdos nafta“ begėdiškai mitu vadina teiginius, kad SGD terminalo išlaikymas yra per brangus. „Gyventojams tenka prisidėti prie SGD terminalo išlaikymo – į dujų kainą įskaičiuota saugumo dedamoji. Vis dėlto įvertinus, kiek sumažėjo dujų kaina pradėjus veikti terminalui, akivaizdu, kad gyventojai dėl terminalo sutaupo“, – teigia įmonė.

Iš tikrųjų SGD terminalo infrastruktūros išlaikymo sąnaudos, siekiančios apie 66 mln. eurų per metus, jau ketveri metai sunkia našta gula ant Lietuvos pramonės pečių ir mažina galimybes konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Iš viso Lietuvos gamtinių dujų sistemos naudotojai ir gamtinių dujų vartotojai – verslas ir pramonė – SGD terminalo veiklai finansuoti kasmet sumoka 86–88 mln. eurų, iš jų apie 24–25 mln. eurų dujų prekybos nuostoliui, kurį patiria dujas pagal sutartį iš norvegų perkanti valstybės įmonė „Litgas“, padengti.

SGD terminalas ir valstybinė dujų prekiautoja neturi suinteresuotumo dirbti pelningai ir išlaikyti save. Pavyzdžiui, 2016 metais „Litgas“ pirko dujas mokėdamas po 28,86 Eur/MWh, o jas pardavinėjo po 16,96 Eur/MWh ir skirtumą dengė vartotojai. Didžiausia dujų vartotoja „Achema“ dujas pirko kur kas pigiau nei „Litgas“.

Didžiausia SGD terminalo mokesčio mokėtoja yra Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“, kasmet apmokanti apie 20 mln. eurų terminalo sąnaudų. 2013–2018 metais įmonė sumokėjo 104,3 mln. eurų SGD terminalo mokesčio. Skaičiuojama, kad iki 2024 metų „Achemos“ sumokėta SGD terminalo mokesčio suma sieks 239 mln. eurų. Šios lėšos leistų įmonei konkuruoti globalioje rinkoje.

SGD terminalo operatorės „Klaipėdos naftos“ užsakymu užsienio konsultantai „Poyry Management Consulting“, patarę įsigyti laivą-saugyklą, neįvertino didžiausios šalyje dujų vartotojos „Achemos“ veiklos planų.

O juk iš esmės SGD terminalas dabartinėmis sąlygomis gali išgyventi tik dėl to, kad Lietuvoje yra viena stambi dujų vartotoja. Terminalo finansavimo schemą sukūrę politikai nedrįsta savęs paklausti, kas būtų, jeigu „Achema“ dujų nebevartotų? Neklausia, nes atsakymas paprastas: terminalas žlugtų.

Valstybės, SGD importo terminalai ir dujų kaina

* Eurais už kWh, 2018 metų pirmas pusmetis

ES ne namų ūkiams taikoma dujų kaina, įskaitant mokesčius

*Eurais už kWh, 2018 metų pirmas pusmetis

Šaltiniai: Eurostat, Europos Komisija, King & Spalding LPP, LŽ

„Litgas“ dujų prekybos „rezultatai“ be kompensacijų iš vartotojų, mln. eurų

SGD terminalo išlaikymo mokestis, mln. eurų

Šaltinis: Kainų komisija, LŽ

. . .

„Independence“ nuomos ir pirkimo kaina

Pagal 2012 metų kovą pasirašytą sutartį su Norvegijos kapitalo bendrovė „Hoegh LNG“ už SGD laivo nuomą, įskaitant įgulos darbo užmokestį ir kitus mokesčius, valstybės valdoma terminalo operatorė bendrovė „Klaipėdos nafta“ moka 156 200 JAV dolerių (be PVM) per dieną.

Sutartis su norvegais leidžia 2024 metais laivą-saugyklą išpirkti ir Vyriausybė pritarė tam, kad

„Klaipėdos nafta“ arba jos antrinė bendrovė ne vėliau kaip iki 2024 metų gruodžio 31 d. įsigytų „Independence“.

Skaičiuojama, kad SGD laivo išpirkimo kaina gali svyruoti nuo 121 mln. iki 160 mln. eurų. Tačiau tiksli kaina sutartyje su „Hoegh LNG“ yra konfidenciali ir neatskleidžiama.

SGD laivui-saugyklai išpirkti „Klaipėdos nafta“ planuoja skolintis iki 308 mln. eurų su valstybės garantija.

Viena – iki 148 mln. eurų – paskola būtų skirta nuo 2019 metų vidurio SGD terminalo sąnaudoms sumažinti, o kita – 121–160 mln. eurų paskola – „Independence“ įsigyti.