Finansinių įsipareigojimų vykdymas karantino metu

(i) sveikatinimo paslaugų centrų, teikiančių poilsio paslaugas, veiklą;

(ii) kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymą;

(iii) viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų, lažybų ir totalizatorių punktų veiklą, išskyrus atvejus, kai maistas tiekiamas išsinešti arba pristatomas fiziniams ir juridiniams asmenims kitais būdais;

(iv) visus viešose vietose, atvirose ir uždarose erdvėse organizuojamus komercinius ir nekomercinius kultūros, pramogų, sporto renginius, šventes, muges, festivalius.

Vyriausybė neatmeta galimybės, kad, nepasiteisinus šiems draudimams, karantinas gali būti pratęstas ir gali būti taikomos dar griežtesnės priemonės, ribojančios verslo veiklą. Daugeliui verslo sektorių tokie Vyriausybės priimti draudimai neabejotinai reiškia, kad karantino laikotarpiu dėl jų veiklos stabdymo pelnas nebus gaunamas arba jo gavimas bus stipriai sumažėjęs.

O verslo subjektų turimi finansiniai įsipareigojimai kontrahentams liks nepakitę ir turės būti vykdomi ir toliau, t. y. turės būti mokamas nuomos mokestis, kredito įmokos, palūkanos ir kt., kadangi vien tas faktas, kad Vyriausybė nustatė laikiną draudimą tam tikriems ūkio subjektams vykdyti ūkinę veiklą, nereiškia, kad šie verslo subjektai yra atleidžiami ir nuo savo turimų sutartinių įsipareigojimų vykdymo karantino metu.

Esant tokiai situacijai, natūraliai kyla klausimas, kaip toliau vykdyti finansinius įsipareigojimus, kai karantino metu nėra galimybės vykdyti veiklos ir generuoti pajamų.

Sutarčių teisėje nuo seno galioja visiems gerai žinomas principas pacta sunt servanda, kuris reiškia, jog sutartinių santykių šalys privalo vykdyti abipusius sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgiant į sutarties vykdymo metu iškilusius tam tikrus sunkumus ar nenumatytas aplinkybes.

Tačiau šis principas nėra absoliutus, jis turi ir išimčių. Viena jų yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.204 straipsnyje. Šis straipsnis numato, kad viena sutarties šalis turi teisę kitos šalies reikalauti pakeisti sutartį, o nesusitarus – teismine tvarka reikalauti pakeisti ar net nutraukti sutartį, jei jos vykdymas tampa drastiškai nepalankus vienai iš šalių, t. y. iš esmės padidėja sutarties įvykdymo kaina arba sumažėja planuota vertė, kai šalis negalėjo iš anksto numatyti po sutarties pasirašymo ištikusių aplinkybių.

Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog vienai iš sutarties šalių sutarties vykdymas tapo iš esmės suvaržytas, yra būtina nustatyti, ar egzistuoja šios sąlygos:

a) sutarties vykdymą varžančios aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

b) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

c) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;

d) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Šios aukščiau nurodytos sąlygos yra kumuliatyvios. Todėl nukentėjusioji sutarties šalis, siekdama sutarties pakeitimo arba jos nutraukimo, privalo įrodyti visų šių sąlygų egzistavimą.

Pagal pirmąją sąlygą` būtina konstatuoti, kad sutarties šaliai tapo sunku vykdyti turimus finansinius įsipareigojimus jau po sutarties sudarymo. Manytina, kad ši sąlyga karantino laikotarpiu yra neabejotinai egzistuojanti, kadangi ūkio subjektas, negalintis vykdyti ūkinės veiklos karantino metu, negali gauti pajamų ir vykdyti savo turimų finansinių įsipareigojimų.

Antroji sąlyga yra susijusi su galimybe verslo subjektui numatyti tokių aplinkybių atsiradimą sutarties sudarymo metu. Tai reiškia, kad, jeigu verslo subjekto finansiniai įsipareigojimai buvo prisiimti dar iki karantino paskelbimo, pavyzdžiui, buvo sudaryta nuomos sutartis, kredito sutartis ir kt., vargu ar būtų galima įrodyti, kad egzistuoja ši sąlyga, kadangi pandemija Lietuvoje ir visame pasaulyje jau buvo stipriai paplitusi, todėl buvo galima numatyti tokių aplinkybių atsiradimą dar iki sutarties sudarymo.

Trečioji sąlyga yra susijusi su galimybe verslo subjektui kontroliuoti susidariusią situaciją. Šiuo atveju akivaizdu, kad verslo subjektas nėra pajėgus suvaldyti esamos pandeminės situacijos, ar juo labiau – jos kontroliuoti.

Pagal ketvirtąją sąlygą būtina konstatuoti, kad nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi finansinių įsipareigojimų vykdymo pasunkėjimo rizikos. Šiuo atveju būtina analizuoti tarp šalių sudarytą sutartį ir įvertinti, ar joje nėra sąlygų, numatančių pareigą sutarties šaliai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus net ir susiklosčius tokioms aplinkybėms, kurios egzistuoja šiuo metu.

Egzistuojant visoms šioms sąlygoms, verslo subjektas, patiriantis sunkumų dėl sutarties vykdymo, privalo kuo skubiau kreiptis į kitą sutarties šalį informuodamas apie susidariusią situaciją ir prašyti pakeisti sutarties sąlygas, pavyzdžiui, sumažinti nuomos mokesčio dydį, atidėti kredito įmokų mokėjimą karantino metu ir kt. Jeigu nepavyksta pasiekti susitarimo su kita sutarties šalimi, yra galima kreiptis į teismą ir reikalauti pakeisti sutartį teismine tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas griežtai reikalauja, net ir inicijavus galimą sutarties sąlygų pakeitimą aptariamu pagrindu, ir toliau vykdyti sutartį, kadangi sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį (CK 6. 204 str. 3 d.).

Ar dėl draudimo karantino laikotarpiu vykdyti ūkinę veiklą turimų finansinių įsipareigojimų vykdymas tapo iš esmės nepalankus vienai iš sutarties šalių, visuomet priklauso nuo individualios situacijos. Sutarties pakeitimas ar nutraukimas pagal aukščiau aptartą koncepciją yra galimas tik tada, jei nukentėjusios sutarties šalies padėties pablogėjimas yra esminis, kliudantis vykdyti sutartį arba sukeltų neigiamų pasekmių kitai sutarties šaliai.

Eimantas Kadys. VU TF Mokslo ir inovacijų skyrius