E. Gentvilas - už koaliciją iš konservatorių, socialdemokratų ir liberalų

E. Gentvilas - už koaliciją iš konservatorių, socialdemokratų ir liberalų

Seimo narys, Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas tiki, kad po šių Seimo rinkimų valdančiąją koaliciją galėtų formuoti trys opozicijoje šiuo metu dirbančios politinės jėgos: Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD), Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Liberalų sąjūdis. Interviu Delfi politikas teigė, kad tradicinės, europinių partijų užnugarį turinčios politinės jėgos būtų alternatyva neprognozuojamai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS).

– Liko keli mėnesiai iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Kokia ši kadencija buvo? Girdėjome labai daug pykčių, konfliktų, rietenų. Kuo ji yra kitokia?

– Pradėsiu nuo opozicijos, nes šioje kadencijoje kaip niekada tikrai išskirtinis dalykas – opozicijoje atsidūrė trys tradicinės, senos europinės partijos: liberalai, konservatoriai, socialdemokratai. To niekada nebūdavo. Jeigu kažkas sakydavo, kad tam tikra švytuoklė veikia Lietuvoje – kairė, dešinė, tai dabar tikrieji kairieji ir dešinieji atsidūrė opozicijoje.

Ir tai yra blogas ženklas tradicinėms partijoms. Nes jei visada vadinamų populistinių partijų atsirasdavo valdančiojoje daugumoje, jos ten būdavo iš bėdos, todėl, kad nesusidarytų kitaip dauguma. Dabar aš sakyčiau, kad didelę valstiečių gausą apibrėžti kaire ar dešine yra sudėtinga.

– O pagal turinį kokia kadencija buvo?

– Stipriai yra pažengta, kad valdančioji dauguma džiūgauja turėdama vieno balso persvarą ir neieškodama diskusijų. Turbūt atrastume tokių epizodų visose buvusiose Vyriausybėse, bet čia kuo toliau, tuo labiau ryškėja ta tendencija. Politikavimu vadinami bet kokie priekaištavimai.

 

– Ar šios kadencijos pradžioje buvo daugiau diskusijų?

– Ne, jie iš karto turėjo balsų persvarą ir su tuo važiavo. (…) Tas kitos nuomonės ignoravimas, tik savo nuomonės kišimas labai krito į akis. Ir man kaip liberalui buvo gana skausmingas požiūris į valdančiosios daugumos veiksmus buvo, kad visiškai ignoruojamas laisvas žmogus. Net prisimenu 2017 metų sausio mėnesį Agnė Širinskienė ir Rima Baškienė padarė spaudos konferenciją apie ugdymą mokyklose. Reikėtų rasti tas tezes, nuo jų aš žagtelėjau.

Jos sakė, kad savarankiškos asmenybės rengimas negali būti tikslas mokykloje. Tada pagalvojau, su kokiu politiniu gyvuliu mes čia susidursime? Toliau aš mačiau, kad savarankiškas iniciatyvus žmogus jis yra nemėgstamas ir visaip jį reikia paversti tarnu.

– Kaip tai buvo daroma?

– Buvo vienas konkretus pavyzdys – Neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) būdavo nustatomas paskaičiuojant mokesčius. Ir tada mokesčių mokėtojas sumoka mažiau mokesčių, jis neturi rašyti jokių prašymų. Ir štai 2017 metų pradžioje buvo nuspręsta daryti kitaip – reikės rašyti prašymą, tada bus skaičiuojama.

– Vienas dokumentas, bet iliustratyvus?

– Taip, suprask, eik pas valdžią ir geroji valdžia tau suteiks tai. Kai iki tol tas pats galiojo automatiškai. Man tai yra taip iliustratyvu. Akivaizdu, kad valstiečiai į pilietį žiūri kaip į tam tikrą tarną, o į save – kaip į gerąją tetulę, kurios užduotis yra paternalistinė – pamaitinti tautą. Nes pati tauta pati nesugebės to padaryti.

Ir sakyčiau, kad visai neblogai pavykdavo sutarti toms trims opozicinėms partijoms: konservatoriams, socialdemokratams ir liberalams.

– Galbūt tai kyla iš nežinojimo ir politinės patirties trūkumo?

– Tebūnie. Aš manau, kad tai yra požiūris į kitokius žmones, kurie gali savarankiškai susirinkę mąstyti, svarstyti. (...) Nebepasitikima ir profesinėmis savivaldomis, pasitikima tik savimi – valdžia, kuri kybo ant vieno balso persvaros, simboliškai sakau.

O dabar grįžtu prie opozicijos – 2013 metų pabaigoje Algirdas Butkevičius ir Andrius Kubilius žodžiavosi. Man kaip liberalui sėdinčiam opozicijoje tai labai neskaniai atrodė. Esu parašęs straipsnį, kuriuo raginau nesirieti, nes gali tekti dirbti kartu kada nors Vyriausybėje. Šiuo atveju teko dirbti kartu, tačiau opozicijoje. Ir sakyčiau, kad visai neblogai pavykdavo sutarti toms trims opozicinėms partijoms: konservatoriams, socialdemokratams ir liberalams.

Čia yra gera praktika galimam buvimui valdančiojoje daugumoje. Žinoma, čia patys konservatoriai su socdemais turi įveikti save ir savo barjerus. Bet ta praktika bendro darbo yra geras pasibandymas psichologiškai, esant reikalui.

– Bet viena yra opozicija, visai kas kita, kai gauni valdžią į rankas.

– Taip, sutinku, bet kai kurie psichologiniai barjerai nusiima. Pats būdamas politikos senbuvis, visai kitomis spalvomis pamačiau tą patį Algirdą Sysą, į kurį žiūrėjau kaip radikalų progresinių mokesčių teikėją. Taip, mes dėl to turbūt niekada nesutarsime, pasijuoksime vienas iš kito. Bet svarbiausia, kad mes galime ne šaipytis, o draugiškai pasijuokti.

Man tie dalykai yra didelė vertybė ir žadantis dalykas į ateitį. O kada ta ateitis? Gal net po šitų Seimo rinkimų. Neatmeskime ir tos galimybės. Arba mes vėl užleidžiame į priekį populistinę politiką, kur vienoje vietoje ir kairė, ir dešinė, arba kažkokią prognozuojamą, per sunkų tarimąsi derinamą politiką.

– Čia irgi būtų kairė ir dešinė vienoje vietoje.

– Būtų, bet tai būtų aišku, kas ką siūlo. O dabar, kai viena ta pati partija siūlo viską ir visaip. (…) Kartais būna, kad ryte priima šita valdžia sprendimą, o po pietų pareiškia, kad atsiima. Tai prognozuojamumo nėra. Man populistinė partija pati savaime nėra baisenybė, bet prognozuojamumo nebuvimas yra baisenybė, pas juos šito dalyko labai daug.

– Per ketverius šios Seimo kadencijos metus buvo labai daug kalbama apie valstiečių tandemą: premjerą Saulių Skvernelį ir partijos vadovė Ramūną Karbauskį. Buvo prognozuojama, kada jų pozicijos ir keliai išsiskirs. Kokia jūsų įžvalga, kodėl jie kartu liko?

– Puslapis „manobalsas.lt“ iš karto po 2016 metų Seimo rinkimų įvykusių padarė suvestines ir pirmiausia analizavo šitų dviejų politikų atsakymus. R. Karbauskio atsakymai buvo įvertinti kaip kairuoliški ir tautininkiški, S. Skvernelio – kaip pakankamai liberalūs. Atrodė, kaip čia jie susitars, bet valdžia vienija. Ir po prezidento rinkimų 2019 metais, kai R. Karbauskis priskaldė malkų, kurios nepadėjo premjerui, sakydamas, kad jei nebalsuos žmonės už jį, valstiečiai trauksis iš valdžios.

Aš manau, kad po prezidento rinkimų, skilimas artėjo, iš užkulisių pačių valstiečių žinau tai. Bet čia atėjo S. Skvernelio liga. Juk lyg ir buvo planų, kad bus kuriama partija, tada iki naujų rinkimų buvo metai su trupučiu likę, dar tikrai pats laikas būtų buvęs. Tačiau liga tokia, kad žmogus apskritai galvojo, ar liks politikoje. Tai kokią čia partiją kurti, žmogiškai žiūriu. Bet kai nesukūrė partijos, liko toliau dirbti. Manau, kad tas sveikatos faktorius buvo lemtingas jų buvimui viename sąraše.

– O ar tas tandemas veiks dar kartą, jei prireiks po šių rinkimų?

– Tokios sėkmės tai tikrai nepasieks. Tada klausimas, kiek partnerių valstiečiams pavyks sutelkti. Ne be reikalo valstiečiai forsavo tą rinkimų kartelės mažinimą iki 3 procentų, kad turėtų daug mažų satelitinių partijų ir partijėlių ir sulipdytų juos. Bet tai nepavyko. (…) Dabar klausimas – kokios partijos jungtųsi prie valstiečių kaip prie galimo branduolio.

Čia, žinoma, ir Darbo partiją galima įžvelgti, Laisvės ir teisingumą, jau išbandytą Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikčioniškų šeimų sąjunga. Noriu galvoti ne tiek apie dešiniojo centro alternatyvą, bet apie tradicinių europinių partnerių alternatyvą populistiniam susiėjimui.

– Ir daryti iš šito valdančiąją daugumą?

– Svarstykime. Jeigu aš 2013 metais sakiau tai, o opozicijoje dabar pasibandėme tam tikrus barjerus išsitrynėme, reikia galvoti apie tai.

– Ar tai jau svarstoma?

– Aš pats pasakau apie tai. Ir konservatoriams, ir socdemams.

– O reakcija kokia?

– Aš nesu derybų tarpininkas, kad juos suvesčiau, jie gi turi kalbėtis. Liberalai lengviau prisidėtų prie tradicinių europinių partijų aljanso, nei prie kažkokio atsitiktinio, vienkartinio susibėgimo tik tam, kad būtų Vyriausybė. Mes eitume į Vyriausybę su kitomis partijomis, ne apie konservatorius kalbant, tą darytume, jeigu ten nebūtų oligarchinių interesų. Ir jei ten įmanoma kažką liberalams padaryti.

Dabar mes matome, kad laisvas žmogus, liberalizmas yra visiškas blogis valstiečiams. (…) Patikėkite, kad teoriškai eiti mums su jais į Vyriausybę, nei jie norėtų, nei mes. Tai aš jau tada lengviau pasisakau už tradicinių europietiškų partijų aljansą. Už kiekvienos iš šių partijų stovi europinės šeimos.

– Ar rinkėjas suprastų tokį susivienijimą?

– Žiūrėkite, Vokietijoje irgi suprasdavo tik krikščionių demokratų (CDU) ir krikščionių socialinės sąjungos (CSU) aljansą, tada jau liberalai – FDP Freie Demokratische Partei prisijungė, dar viskas normalu. Atėjo laikas ir atsirado vaivorykštinė koalicija. Liberalai kažkada nepakliuvo į ją ir krikščionys demokratai gyveno su socialdemokratais buvo. Ir nieko, gyveno.

– Lietuva tam subrendusi?

– Klausykite, naujai Lietuvai yra 30 metų. Tai čia visko dar gali būti. Ar jūs galvojate, kad viskas jau yra atsitikę? Aš manau, kad ne. Visaip gali būti. Bet aš neperšu to, neturiu tam galios, tik samprotauju, kad gal geriau atsakingos, prognozuojamos partijos su europinių partijų užnugariu, sunkiai susitariančios, bet yra tik vienas būdas – susitarti, kitaip tokio aljanso nebus.

Nežinau, ne nuo manęs tai priklauso, neturiu įgaliojimų, nesu opozicijos lyderis, nesu partijos pirmininkas. Kad ir mūsų partijos pirmininkė Viktorija, ką jai eiti ir sakyti – Gabrieliau, Gintautai, susitarkit, tada mes paremsim? Juk jie turi tartis, ar jie tariasi, aš nežinau.

– O konservatorių rinkėjas suprastų sąjungą su socialdemokratais, o socialdemokratų – sąjungą su konservatoriais?

– Keiktųsi ir vieni, ir kiti. O jūs galvojate, kad vokiečiai nesikeikia? Manau, kad jie keikiasi, nes jie amžini priešai. Nes atėjo „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir reikėjo vienytis prieš jos grėsmę ir susijungė senosios europinės partijos. (…) Čia galima skambiai pasakyti „gelbėjo“. Bet mūsų atveju, savo atžvilgiu nenorėčiau sakyti, kad reikia gelbėti. Reikia kurti kitą alternatyvą tam populizmui, kuriame mes klimpstame, tam neprognozuojamumui. Pasakyti, ką R. Karbauskis sugalvos rytoj, mes negalime. (…) Tai reikalinga ta alternatyva. Gal socdemai ir pasiryžtų eitų su valstiečiais, bet reikia jiems tiesti ranką.

– Jiems pasiūlyti alternatyvą?

– Tai yra mano vizija, 2013 metais aš buvau apie tai parašęs.

– Ar toks planas gali įvykti po šių Seimo rinkimų?

– Nežinau, ne nuo manęs tai priklauso, neturiu įgaliojimų, nesu opozicijos lyderis, nesu partijos pirmininkas. Kad ir mūsų partijos pirmininkė Viktorija, ką jai eiti ir sakyti – Gabrieliau, Gintautai, susitarkit, tada mes paremsim? Juk jie turi tartis, ar jie tariasi, aš nežinau.

– Ar jau atleidote konservatoriams už 2016 metus, kai po rinkimų koalicijos derybose jie naudojo jūsų kortą?

– Ne, tai aš vis prisimenu, turiu gerą atmintį, bet tai nereiškia, kad turiu piktumą dėl ko nors. Aišku, keistai atrodo, kai eina tartis su valstiečiais ir pasakojo, kad eis į valdžią tik su liberalais. Bet aš jau tada mačiau, kad R. Karbauskiui liberalai yra kaip šuniui penkta koja. O čia galimas partneris su mumis nepasikalbėjęs kalba. Aišku, kad aš atleidau, gal ir po savaitės atleidau, tiesiog prisimenu. Nieko čia tokio, kiekvienas bando savo kozirius traukti. Manau, kad tai tapo ir tam tikru anti koziriu. Pasižiūrėkime, konservatoriai ir valstiečiai kai kuriais klausimais sutaria žymiai greičiau, nei mes.

– O liberalai juk irgi ne visada prieštaraudavo valstiečių pasiūlymams.

– Yra dėl ko pasišaipyti iš liberalų, aš iš karto pasibarstau galvą pelenais, taip, bet totalinio pritarimo valstiečiams mes niekada nesame davę. Pavienių žmonių taip. O konservatoriai yra padarę tokių esminių dalykų. Vėlgi, nekaltinu. Grįžtu prie tų 2016 metų, tada R. Karbauskis, matyt, galvojo, kad su konservatoriais dar susitars, bet su liberalais tai jau ne.

– Perklausiu, jūs nebūtumėte prieš bendrą darbą su konservatoriais ir socialdemokratais, nepaisant išsiskiriančių nuomonių.

– Kad būčiau atsargesnis pasakysiu savo draugės ir konkurentės Aušrinės Armonaitės mintį. Ji prieš 2 mėnesius teigė, kad su bet kuriuo iš valstiečių būtų galima dirbti, jeigu jiems nevadovautų R. Karbauskis. Jame yra daug tiesios, nes R. Karbauskio pinigai, įtaka, blefas, šantažas didele dalimi ir išsaugojo šios frakcijos branduolį.

Kad būčiau atsargesnis pasakysiu savo draugės ir konkurentės Aušrinės Armonaitės mintį. Ji prieš 2 mėnesius teigė, kad su bet kuriuo iš valstiečių būtų galima dirbti, jeigu jiems nevadovautų R. Karbauskis.

Tačiau mums visiškai nėra priimtini tokie veikimo metodai. Kaip ir A. Armonaitė sako – gi yra ir tokių frakcijos narių, kurie patys spjaudosi, bet įkliuvę į tinklą spurda, bet neišeina iš ten. (…) R. Karbauskio vadovavimo stilius yra mums visiškai nepriimtinas. (…) Gal ir būtų santykiai su ta partija, jei nebūtų vieno asmens diktatas.

– Jei nebūtų ten vieno asmens diktato, jei partijai nevadovautų R. Karbauskis, tai būtų galima galvoti apie bendrą darbą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga?

– Jeigu ne R. Karbauskio valdymo stilius, gal ten būtų ir demokratiškesnė aplinka ir noras tartis, susitarti. Man visiškai priimti kaip žmonės ir politikai, pavyzdžiui, frakcijos seniūno pavaduotojai Aušrinė Norkienė ir Jonas Jarutis. Man jie atrodo ir puikūs žmonės, ir puikiai savarankiškai mąstantys. Bet kai įsijungia visas aparatas, viskas baigta. Ten yra daugybė priimtinų žmonių.

– O V. Pranckietis?

– Žmogus juk pagaliau pasipriešino tam, kas vyksta. Žinoma, galima kalbėti, kad saugodamas savo kėdę, bet ar Vydas Gedvilas oriai, įtikinamai atrodė kai pasitraukė iš posto pirmu paliepimu? Čia normaliai atrodė? Man jau geriau tada atrodo V. Pranckietis. Kuris sąmoningai pasipriešino tam diktatui, kuris sklido ir iki kadencijos pabaigos sklido kitų kolegų atžvilgiu iš R. Karbauskio. Tai gal geriau šitaip? V. Pranckiečio pareigos buvo tokios, kad jis galėjo sau leisti spyriotis, koks nors eilinis Seimo narys iš karto būtų iškeiktas ir apvarytas paplavomis.

– O jeigu S. Skvernelis vadovautų valstiečiams?

– Premjeras pirmoje kadencijos dalyje buvo liberalesnis ir demokratiškesnis.

– Antroje jau ne?

– Sakyčiau, kad po prezidento rinkimų, pastaruosius metus nuskambėjo ir tokie teiginiai, kad kreipėsi į specialiąsias tarnybas dėl bandymo versti teisėtą Vyriausybę, jau neadekvatūs dalykai. Visa kritika priimama kaip antivalstybinė veikla, pakalbėk apie kokį keliuką, tai asmeniškas įsižeidimas. Nežinau, jis pasidarė piktesnis, jį veda jau ne ideologija kažkokia, o dabar veda noras išbūti valdžioje ir toks jausmas, kad dar kažką ir pasidaryti.

Visa tai prasidėjo 2018 metų spalį, kai buvo sunaikintas Vyriausybės pasitarimo įrašas. (…) Per dvejus metus žmogus pasidarė kaip ežys. Pirmoje kadencijos pusėje į jį žiūrėjau daug pozityviau. Kaip kalbėjome apie tai, kodėl jie neišsiskyrė su Ramūnu. Na, jeigu jis iki prezidento rinkimų dar turėjo manevro laisvę, pastaraisiais metais to jis jau nebeturi.

Jis turi būti šitame laive, net ir laivo kapitono vaidmenį gauna, net tribūną gauna. Bet jis priartėjo dvasiškai prie R. Karbauskio. Jei anksčiau jų nuomonės išsiskirdavo, bet dabar S. Skvernelis jau nebesireiškia kaip savarankiškas, jis kaip tandemo dalis jau tik.

– Daug kas nustebo, kad prie jūsų partijos rinkimuose prisijungė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, buvęs valstietis. Kaip tai atsitiko? Nebus čia daugiau žalos nei naudos?

– Mes pasidarėme tyrimus, jie parodė, kad nors dauguma apie tai neturi nuomonės, bet 7 procentų skirtumas yra į teigiamą pusę. Kalbant apie kaimiškus rajonus, tai manau, kad ten didžioji dalis ir yra tų pliusų. (…) Vėl lyginsiu V. Pranckietį su V. Gedvilu – tai kaip geriau? Ar kaip oligarchas pasako „lauk“ ir jis eina, bet vaidina, kad savarankiškai eina. Ar oligarchui pasakius „lauk“ jis perklausė „o kas tu toks?“. Tai gal tada geriau yra šitaip.

Aš ir pats apie V. Pranckietį prišnekėjęs negatyvių dalykų, taip. Ir nei vieno iš jų neatsisakau.

Aš ir pats apie V. Pranckietį prišnekėjęs negatyvių dalykų, taip. Ir nei vieno iš jų neatsisakau. Ar valstybėje gali būti antras ar trečias asmuo, kuris pasako, kad mažuma turi paklūsti daugumai? Ir toliau juokčiausi iš to. Žmogui arba politinės abėcėlės stoka buvo ir kartojo, ką liepė Ramūnas. Bet atėjo diena X, kai jis pradėjo priešintis. (…) Tai gal geriau tada, kai žmogus apsisprendžia, o ne eina su nepatinkančių partneriu už parankių iki galo.

– Ar didelis liberalas yra V. Pranckietis?

– Nežinau, grįžtu prie mūsų frakcijos. Mes visi tokie esame skirtingi, turime dalį „agro valstiečių“, juos taip pravardžiuojame. Manau, kad ir V. Pranckietis yra to flango. O ar atitinka jo supratimas mano liberalizmo supratimą, turbūt dažnu atveju turėtume dėl ko ginčytis. Bet ar aš galiu norėti, kad atitiktų mano, Viktorijos įsivaizdavimą? Galima kurti tokias partijas, kur visi turi vieną nuomonę penkiais, dviem klausimais. Turime tokį – Laisvės partija. Tai jų užkeikimas.

Tu gali susirinkti kompaniją, kuri dviem klausimais krenta kryžiumi ir laikosi to. Bet į darbotvarkę kitą dieną ateis trečias klausimas, ketvirtas. Nenoriu čia sau tos reklamos daryti, bet esame plačios programos partija. Dėl to turime labai skirtingų nuomonių.

– O kada prasidėjo tie pokalbiai tiksliai? Iš karto po V. Pranckiečio pasitraukimo iš LVŽS, ar dar anksčiau?

– Jeigu visiškai tiksliai, tai aš pasiūliau Viktorijai užmesti meškerę, tai buvo šių metų sausio 14 dieną. Pernai rugsėjo 6 jis išstojo iš LVŽS, rugsėjo 26 buvo balsavimas dėl jo pašalinimo iš pozicijos. Mes tada palaikėme jį, ne R. Karbauskį. Paskui vis dažniau pradėdavome susitikti, o formaliai sausio 14 dieną pasiūlėme ir Viktoras tada klausė, kad turbūt neturi duoti atsakymo iš karto. (…) Mes pavasarį kūrėme scenarijų, kaip išeitį į viešumą su šituo faktu – kad Viktorija pasiūlo, V. Pranckietis dar pagalvoja ir nusprendžia.

Žmogus svarstė, gal turėjo kitų galimų pasirinkimų. Aš vertinu jį kaip žmogų, kaip apsisprendusį politiką irgi vertinu.

– Kai kurie apžvalgininkai kalba, kad Liberalų sąjūdis niekada ir jokiais būdais į bendrą koaliciją neitų su valstiečiais. Tikrai taip kategoriškai yra?

– Mes net ir oficialiai esame savo strategijoje pasakę, kad neisime su partijomis į koaliciją, kuriose vyrauja oligarchinių interesų gynimas.

– Tai čia tokia manevro laisvė lieka – pavyzdžiui, su R. Karbauskiu LVŽS netinka, o be jo – jau tinka?

– Arba jeigu R. Karbauskis nėra pirmininkas. Prisiminkime, prieš koronaviruso jis sakė, kad trauksis iš visur, sakoma, kad tai buvo ir premjero ultimatumas jam. Nežinau to, bet man patys valstiečiai pasakojo, jog S. Skvernelio ultimatumas tai buvo. Čia galima gal tokia situacija, kad valstiečiai dalyvauja valdančiojoje daugumoje, o pats R. Karbauskis pasitraukia.

Bet jei jis ir toliau vadovu liktų partijos, frakcijos, aš stabdyčiau saviškius eiti su jais į koaliciją. Vėl primenu A. Armonaitę, blogis ten ne žmonės atskiri. Koalicijoje teks pakęsti ir toleruoti įvairius žmones, bet toleruoti to, ką daro R. Karbauskis negaliu.

Bet jei R. Karbauskis ir toliau vadovu liktų partijos, frakcijos, aš stabdyčiau saviškius eiti su jais į koaliciją. Vėl primenu A. Armonaitę, blogis ten ne žmonės atskiri. Koalicijoje teks pakęsti ir toleruoti įvairius žmones, bet toleruoti to, ką daro R. Karbauskis negaliu.

– Ar vyko kokie nors pokalbiai su valstiečiais, galbūt ministru pirmininku dėl galimo bendro darbo?

– Ne, dabar nebevyksta. Su premjeru salėje pasišnekėdavome, tai dabar visa tai nevyksta. Dabar nesu ir partijos pirmininkas. Bet grįžtu ir vėl prie to, kad S. Skvernelis per paskutinius metus ar du labai stipriai pasikeitė.

– Konservatoriai rinkimus šiemet pasiruošę šturmuoti su dviem lyderiais – Ingrida Šimonyte ir Gabrieliumi Landsbergiu. Kuris iš jų jums priimtinesnis?

– Pirma mano reakcija po prezidento rinkimų, aš tada Gabrieliui sakiau, kad tai gali būti ištransliuota šitaip – tu bijai prisiimti atsakomybę, pasiimi samdomą nepartinę Ingridą. Kuriai nesėkmės atveju ir būtų galima suversti visą kaltę. Juk lygiai tą patį 2016 metais padarė R. Karbauskis – nusisamdo nepartinį S. Skvernelį.

Jeigu nepasiseks konservatoriams, tai juk G. Landsbergis niekuo nerizikuoja, jeigu pasiseka – jis išsaugo galimybę ir toliau būti partijos pirmininku, nes padarė gudrų žingsnį. Jeigu nepasiseka – gal ne pats Gabrielius, bet atsiras kažkas kitas, kuris pasakys, kad Ingrida jau ne ta, kaip per prezidento rinkimus. Čia lieka erdvės tokiems dviprasmiškiems manevrams. Aišku, kad jie turi logišką paaiškinimą – Ingrida labai daug uždirbo per prezidento rinkimus, ypač pirmame ture. (…)

Bet čia yra jų apsiskaičiavimas, jei jie automatiškai perkelia pirmo prezidento rinkimų turo rezultatus automatiškai į Seimo rinkimus. Nesakau, kad jie daro klaidą ir nesąmonę, kad ne Gabrielius tą sąrašą veda, bet tikrosios lyderystės trūksta daugelyje partijų.

– Šalies vadovas Gitanas Nausėda duodamas interviu žiniasklaidai vis užsimena apie realiausią centro kairės koaliciją po rinkimų. Kalbėjo jis ir apie tai, kad nebūtinai rinkimus laimėjusi partija premjerą rinks. Kas čia yra per žanras, kaip jūs vertinate šiuos prezidento teiginius? Kiek prezidentas, jūsų akimis, gali kištis į koalicijos, Vyriausybės formavimą?

– Galimi tokie dalykai, bet jie yra rizikingi. Lipdai iš kažko, ignoruodamas rinkimų nugalėtoją, bet precendentų tam yra buvę. Nežinau ar prezidentas turi kažką omenyje konkrečiai, ar apie konkretų asmenų, ką jis čia siūlytų. Nes jo pareiškimai skamba taip – nežiūrint to, kas laimės aš turiu savo kandidatą. Profesionalą įsiūlyti valstiečiams neišeis, jie turi savo profesionalą S. Skvernelį. Kodėl reikia kalbėti apie centro kairės koaliciją, tai nežinau.

Galimi tokie dalykai, bet jie yra rizikingi. Lipdai iš kažko, ignoruodamas rinkimų nugalėtoją, bet precendentų tam yra buvę.

– Matyt, pagrindinis argumentas yra gerovės valstybė?

– Tai tada ir kalbėti reikia, kad siūlys tiems ar tam, kas atitinka jo gerovės valstybės supratimą. Man tai atrodo per ankstyvas dalykas ir į nuolatinį šalies vadovo kalbėjimą apie gerovės valstybę aš visada skeptiškai reaguoju. (…) Kodėl yra galvojama, kad gerovės valstybė yra tik kairuoliškai, per didesnius mokesčius daugiau padalinama per biudžetą.

Man kaip tik atrodo, kad gerovės valstybė būtų šveicariškas modelis. Mano gerovės valstybė būtų mažesni mokesčiai, mažesni biurokratija, liesesnė valdžia, laisvesni žmonės. Prezidentas įsivaizduoja kitaip. Suprantu, kad manęs ar kito liberalo prezidentas premjero poste nemato.

– O koalicijoje?

– Aš nežinau ar prezidentas tikrai tiek pajėgus vidaus politikoje, kad galėtų ne tik premjerą pasiūlyti, bet ir pačią valdančiąją koaliciją sudėlioti. Aš manau, kad ne. Manau, kad dėliosis valdžia pagal rinkiminę aritmetiką. Sutinku, kad jis gali turėti tam tikrą įtaką, parenkant, apsisprendžiant dėl premjero asmens. Bet dėl pačios koalicijos tai yra didžiulės partijų derybos, galbūt G. Nausėda gali tapti tų derybų tarpininku, galbūt.

Manau, kad prezidentas gali aktyviai dalyvauti tame procese, kaip ir Valdas Adamkus kažkada dalyvavo. Bet vargu ar jis imsis to koalicijos formavimo vaidmens.

– Ar jūs įsivaizduojate kažkokią pavardę, kurią prezidentas galėtų pasiūlyti į premjerus? Jei mes kalbame ne apie rinkimuose dalyvavusias partijas, o labiau apie profesionalą premjerą?

– Ta pavardė turėtų būti priimtina ir tai partijai, ir kitoms partijoms, Lietuvai. (…) G. Nausėdos atveju, nėra jis jau toks neabejotinas kažkuriai partijai autoritetas, kad nurodytų jai, kad ne jų kandidatas premjeru bus, o jo žmogus. Pabandyk su S. Skverneliu ir R. Karbauskiu, jei jie dalyvaus valdančiojoje daugumoje, kas bus premjeras. Nemanau, kad pavyks tai realizuoti. Manau, kad gana rezultatyvus Prezidentūros vaidmuo derinant naujos Vyriausybės programą.

– Pabaigoje klausiu, kokia yra jūsų rinkimų prognozė, kas realiausias kandidatas užimti premjero poziciją?

– Aš manau, kad socialdemokratai pasirodys geriau, nei kad rodo reitingai. Pasižiūrėkime ir į savivaldos rinkimus – jie ryškiai tapo lyderiais pagal merų postus, jie turi partijos struktūrą. Net jiems turint santykinai mažai žinomą partijos lyderį Gintautą Palucką, nepaisant to jie laimėjo rinkimus visoje Lietuvoje. Konservatoriai gali pasirodyti ne taip gerai, kaip jie įsivaizduoja. Turės panašią frakciją, kaip dabar, aš taip galvoju. Ir manau, kad abiejų šių partijų frakcijos Seime bus gana panašios.

Kur nueis socialdemokratai? Ar su valstiečiais, darbiečiais, tvarkiečiais, lenkais ar į europinę politiką pasuks.

– Ir kas tada?

– Tai, nuo ko pradėjome. Kur nueis socialdemokratai? Ar su valstiečiais, darbiečiais, tvarkiečiais, lenkais ar į europinę politiką pasuks.

– Kokią prognozę Liberalų sąjūdžiui turite? Kiek ir kur, su kuo?

– Manau, kad bus keliolika mandatų, maksimaliai nusibrėžėme 20, realiai – 15 mandatų. O dabar kur, na ne mes lemsime, pripažinkime. Ne krašto gynėjas futbole sprendžia, kaip pavyks įmušti įvarčius. Gal neetiškai, bet ne mes mušime tuos pagrindinius įvarčius šitame derybų procese, yra stambesni futbolininkai.

Mūsų pirmas prioritetas – dešiniojo centro koalicija. Antras prioritetas – galima tradicinių europinių partijų koalicija „kairė–dešinė“. Trečias jau ne prioritetas, tik pasirinkimas – ir kitos formatas, tačiau be oligarchinių užuomazgų.

– Ar Liberalų sąjūdis dirbtų kartu su „Laisve ir teisingumu“?

– Jei jau taip susiklostytų, taip. Jie buvę mūsų kolegos, negaliu gi dabar sakyti ne, nelogiška. Galiu čia tik savo nuomonę sakyti, nesu niekaip įpareigotas partijos vardu kalbėti, bet aš sakyčiau, kad taip. Jei neatmetame galimybės ir su socdemais, su valstiečiais, pabrėžiu tam tikras sąlygas. Tai galime ir su šita jėga. Bet čia yra bloga žinia konservatoriams, turiu tą pripažinti.

– Kodėl?

– Mes galime tapti geidžiami ir sukalbami, o konservatoriai lieka krašte. Taip atsitiktų, jeigu nebūtų formuojama tradicinių europinių partijų koalicija, gali atsitikti taip. Ir įsivaizduokime tada sėkmingiausiai pasirodančią rinkimuose partiją 3 kartus iš eilės opozicijoje.

– Skamba kaip nuosprendis.

– Taip, todėl raginu grįžti juos prie tokio varianto aptarimo su socdemais.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder