Vis dėlto pristatydama pokyčius po Darbo kodekso priėmimo ministerija tvirtino, kad alga kvalifikuotiems darbuotojams padidėjo vidutiniškai 100 eurų.
Vos euru už MMA didesniu atlyginimu nesiskundžia
Užsienyje anksčiau dirbęs Edvinas jau daugiau kaip du mėnesius dirba statybininku Lietuvoje. Vyras pasakoja, kad jo kasdienis darbas susideda iš įvairių statybos darbų, tačiau dažniausias darbas – mūrijimas iš silikatinių blokelių.
„Mano darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis yra 556 eurai, t. y vienu euru didesnis nei minimalus atlyginimas. Esu įdarbintas kaip plataus profilio statybininkas“, – pasakoja LRT.lt pašnekovas Edvinas.
Jis pabrėžia vis dėlto nenorintis šmeižti savo darbdavio, nes gauna ir priedus, po kurių atlyginimas „į rankas“ paprastai siekia 600–800 eurų. Pats Edvinas svarsto, kad darbdavys tokiu būdu sumoka mažesnius mokesčius, tačiau pašnekovui nekliūva nei tai, nei mažesnė sutartyje nurodoma alga.
„Man svarbu, ką gaunu į rankas. Kiek žinau, darbdavys ir taip daug mokesčių sumoka į valstybės biudžetą už darbuotoją ir jo darbo vietą. Jeigu jis gali man į rankas mokėti 800 eurų, tai mane tenkina. Jeigu jis popieriuje nurodytų, tarkim, kokius 700 eurų, turbūt man į rankas jau tikrai neišgalėtų mokėti 800 eurų, nes jis būtų apkrautas dar didesniais mokesčiais. Apibendrinęs galėčiau pasakyti, kad aš gyvenu iš to, ką gaunu į rankas, o ne iš to, kas parašyta popieriuje“, – sako Edvinas.
Vos keliais eurais didesnis atlygis – dažnas
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė LRT.lt tvirtina, kad tokių žmonių yra gana daug, tačiau priduria – vis dėlto paprastai darbdaviai atlyginimą pakelia ne euru, o 5, 10 ar 20 eurų. Anot E. Ruginienės, tai ypač būdinga regionuose.
„Mes anksčiau skaičiuodavome, kad minimalų atlyginimą gauna apie 30 proc. žmonių. Buvo tokia statistika. Įvedus naują Darbo kodeksą (DK), net Lietuvos bankas pateikė, kad tokią algą gauna tik 3 procentai. Toks staigus šuolis susijęs su tuo, kad darbdaviai, vengdami atsakomybės, pridėjo kelis eurus ir išpildė DK straipsnį“, – pastebi I. Ruginienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad tai visiškai legalu, nes DK nenumato, kiek kvalifikuotas darbuotojas turėtų uždirbti. Pasak I. Ruginienės, situacija pasikeistų, jeigu ir Lietuvoje būtų pritaikyta Europoje paplitusi praktika nustatyti minimalų atlyginimą kvalifikuotiems darbuotojams.
Inga Ruginienė / BNS nuotr.
„Dažniausiai tai atrodo taip, kad už nekvalifikuotą darbą mokamas minimalus atlygis, o už kvalifikuotą – plius 20–30 procentų. Tai minimali riba, kiek gali gauti kvalifikuotas darbuotojas. Pas mus tokios sąlygos nėra, todėl pridėjus vieną eurą išpildoma DK nuostata“, – sako I. Ruginienė.
Ji stebisi, kad Lietuvoje tebepasitaiko tokių atvejų, kai minimali alga kvalifikuotam darbuotojui pakeliama vos keliais eurais. Kaip tvirtina I. Ruginienė, patys darbdaviai neretai skundžiasi, kad ypač regionuose rasti gerą darbuotoją yra sunku.
„Dažniausiai jeigu yra laisvų darbuotojų, tai tie, kurie nelabai sugeba gerai atlikti darbą. Tokių gerų specialistų, kurie dirbtų sąžiningai ir kruopščiai, jau su žiburiu neberasi. Turint tokią situaciją spyriotis ir absoliučiai nenorėti kelti atlyginimo – kažkaip yra nesuprantama“, – teigia I. Ruginienė.
Viceministrė: toks darbdavio elgesys – nekorektiškas
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė, vertindama Edvino atvejį, teigia, kad tai labiau išimtis ir toks darbdavio elgesys netgi nekorektiškas: „Jeigu jis vertina kvalifikuoto darbuotojo darbą vienu euru daugiau nei nekvalifikuoto, apie jo socialinę atsakomybę tikrai nenorėčiau nieko ir sakyti. Matyt, jeigu žmogus tą vieną eurą gauna, jis pas tokį darbdavį dirbdamas nesijaučia labai laimingas.“
Viceministrės tvirtinimu, statistika rodo, kad daugumai darbuotojų atlyginimas pakilo 30 eurų, tačiau vidurkis siekia netgi 100 eurų.
„Tokiu atveju, kad vienas euras popieriuje... pirmiausia tikriausiai toje įmonėje nėra jokių darbuotojų atstovų: nei darbo tarybos, nei profesinių sąjungų. Manau, kad darbuotojas, jeigu jis yra aktyvus, galėtų aktyviai naudotis savo teisėmis, tikrai kovoti ir prašyti didesnio darbo užmokesčio“, – įsitikinusi E. Radišauskienė.
Jos teigimu, darbuotojui tokiu atveju derėtų kreiptis į profesinę sąjungą, jeigu jis tokiai priklauso, arba tiesiog pasikalbėti su pačiu darbdaviu: „Jis pirmiausia turėtų kreiptis į darbdavį, motyvuodamas paprašyti didesnio darbo užmokesčio. Darbdavys turėtų motyvuotai atsakyti, nes su naujuoju Darbo kodeksu kiekvienas prašymas turi būti motyvuotas. Reikia ir pačiam kažkokių aktyvių veiksmų imtis.“
Atkreipus dėmesį, kad darbuotojui susiklosčiusi situacija priimtina, nes mokami priedai, E. Radišauskienė teigia, kad tokiu atveju derėtų pasižiūrėti ir į darbuotojo darbo sutartį: „Jeigu darbo sutartyje yra parašyta, kad pastovioji dalis yra minimali ir yra kažkokia kintamoji, tai tikrai nereiškia, kad jis gauna minimumą. Čia absoliučiai iškraipoma informacija.“
Sutikdami gauti vokelį ar priedą, savo teisių galite ir neapginti
I. Ruginienės teigimu, jeigu darbuotojas ir darbdavys dėl mokamo atlyginimo vis dėlto nesutaria, darbuotojas turi galimybę kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.
„Darbo ginčuose iš tiesų atsižvelgiama į tą protingumo kriterijų. Gali būti taip, kad vienas euras bus traktuojamas kaip nepakankamas darbo užmokestis, nes tas protingumo kriterijus, sąžiningumo kriterijus yra neišlaikytas. Vienas euras nieko nesprendžia. Tuo labiau kad yra mokesčiai, tai nuo vieno euro popieriuje išeina kelios dešimtys centų į rankas. Tai absoliutus pasityčiojimas iš žmonių. Tai rodo darbdavio piktybišką nenorą kelti atlyginimus“, – sako I. Ruginienė.
Tačiau ji pabrėžia – paprastai, sutikdami dirbti su tokia darbo sutartimi, ir patys darbuotojai prisiima riziką ir atsakomybę. Kaip sako Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė, vyrauja du atvejai: atlyginimas mokamas vokeliuose arba dalis atlyginimo sumokama, nurodant, kad tai – priedas.
Tiek vienu, tiek kitu atveju, atkreipia dėmesį I. Ruginienė, gali nutikti taip, kad darbdavys nuspręs dalies vokelyje ar priedo tiesiog nesumokėti.
„Tokiais atvejais darbuotojas prisiima riziką. Oficialiai gindamas savo teises, jis turi žinoti, kad jis apgins tik tą dalį, kuri yra darbo sutartyje. Tai mes kiekvienam darbuotojui ir aiškiname. Jeigu susitarei gauti atlyginimą vokelyje, tai turi prisiimti riziką. Čia kaip loterijos bilietas – arba laimėsi, arba ne. Tada jau tik nuo darbdavio valios priklauso, ar jis mokės tą vokelį, ar ne“, – teigia I. Ruginienė.
Priedas neturėtų viršyti trečdalio galutinės algos
I. Ruginienė priduria – jeigu priedas siekia iki 30 proc., tai laikoma normalia praktika, tačiau pasitaiko atvejų, kai priedas sudaro net 50–60 proc. galutinių darbuotojo pajamų: „Net jeigu tas priedas ir yra oficialus ir nuo jo mokami mokesčiai, darbuotojui daroma didelė žala. Priedas yra toks reliatyvus dalykas, kuris priklauso nuo darbdavio valios, – darbdavys priedą gali mokėti, gali nemokėti. Tai reiškia, jeigu tu neįtiksi darbdaviui, tu gali akimirksniu netekti net iki 60 proc. savo atlyginimo.“
I. Ruginienės nuomone, situaciją pagerinti galėtų sektoriniai susitarimai – kiekvienas sektorius galėtų nustatyti, kokia minimali alga turėtų būti būtent tame sektoriuje. Tokiu atveju į šiuos susitarimus netgi neturėtų įsitraukti Vyriausybė.
„Mes visą laiką siūlome darbdaviams, kad galime nevelti Vyriausybės į šį visą procesą. Darbdaviai sako, kad viena suma, nustatyta visai Lietuvai, yra per sunki našta. Tai, pavyzdžiui, IT sektorius tikrai gali mokėti daugiau nei 600 eurų minimalią algą. Jų sektoriuje turbūt minimali alga siekia ir 1500 eurų, nes jie kitaip neras specialisto. Taip sektoriais galime nustatyti skirtingą MMA, bet darbdaviai su tuo nenori sutikti“, – teigia I. Ruginienė.
Nesutarus dėl uždarbio – kreipimasis į Darbo ginčų komisiją
Kaip informuoja Valstybinė darbo inspekcija, DK nurodoma, jog darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis negu kodekso numatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokesti
Minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nereikalingi jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai.
Valstybinės darbo inspekcijos specialistų nuomone, atsižvelgiant į minėtą Darbo kodekso straipsnį, minimalus darbuotojo darbo užmokestis turėtų būti suprantamas kaip bazinis atlygis (neįskaitant priedų ir / ar premijų), tad darbuotojui, kuris dirba kvalifikuotą darbą, turėtų būti mokamas didesnis pagrindinis, bazinis, darbo užmokestis nei MMA.
Darbo kodeksas nenustato, kiek darbo užmokestis turėtų būti didesnis, tad šalys, sulygdamos dėl darbo užmokesčio dydžio, be kita ko, turi vadovautis protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kitais teisės principais.
Jeigu šiuo klausimu tarp šalių kyla ginčas, šalys turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją. Darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą