Mergvakariai: tradicijos atgimsta ar išsigimsta?

At­si­kąs­ti vy­riš­ką or­ga­ną imi­tuo­jan­čio tor­to, pa­si­puoš­ti trum­pu si­jo­nė­liu ir cent­ri­nė­se gat­vė­se ka­bi­nė­tis prie praei­vių, pa­si­va­ži­nė­ti li­mu­zi­nu – toks daž­no merg­va­ka­rio vaiz­das. Et­no­lo­gai ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai džiau­gia­si, kad grįž­ta tra­di­ci­niai merg­va­ka­riai. Bern­va­ka­riai vis dar reiš­kia ne­var­žo­mą šė­lio­ji­mą ir al­ko­ho­lį.

Merg­va­ka­ris su­grau­di­no jau­ną­ją

„Te­ko ne kar­tą su­si­grau­din­ti, bu­vo la­bai šil­tas, jau­kus ren­gi­nys. Be vy­rų – vien se­se­rys, ge­riau­sios drau­gės“, – pa­sa­ko­jo pa­go­niš­ka­me merg­va­ka­ry­je da­ly­va­vu­si šiau­lie­tė Ne­rin­ga Ka­tu­tie­nė.

„Ka­dan­gi tu­riu tris vy­res­nes se­se­ris, ku­rios tik­rai liū­dė­jo, kad iš­te­ku, vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai. Bu­vo dai­nuo­ja­mos rau­dos. Ta­da su­si­mąs­čiau, kad iš tik­rų­jų at­si­svei­ki­nu su mer­gys­te“, – pri­si­mi­nė Ne­rin­ga.

Merg­va­ka­rio me­tu mer­gi­nos py­nė rū­tų vai­ni­kė­lį, nuo­ta­ka prau­sė­si šal­ti­nio van­de­niu, šluos­tė­si li­ni­niu rankš­luos­čiu, atei­tį spė­jo įvai­rūs bū­ri­mai. Ren­gi­nys vy­ko kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je su se­no­vi­niu svir­nu.

Ne­rin­ga pa­ti pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti pen­kis merg­va­ka­rius, bet vi­si jie bu­vo la­bai šiuo­lai­kiš­ki. „Šven­tė­me iš­si­pus­čiu­sios, trum­po­mis su­kne­lė­mis ir pa­na­šiai“, – skir­tu­mą api­bū­di­no N. Ka­tu­tie­nė.

Tra­di­ci­jos kin­ta

Et­no­lo­gė, Šiau­rės Lie­tu­vos ko­le­gi­jos ren­gi­nių vers­lo va­dy­bos dės­ty­to­ja Rū­ta Stan­ku­vie­nė sa­ko, jog kon­ser­va­ty­viau­si, ma­žiau­siai kin­tan­tys vi­sa­me pa­sau­ly­je – lai­do­tu­vių pa­pro­čiai.

Džiu­ge­sio šven­tės kin­ta la­biau­siai – vei­kia ki­tų ša­lių kul­tū­rų įta­ka, ma­da, ma­si­nės kul­tū­ros ten­den­ci­jos.

Anks­čiau kai­me šven­tę lė­mė na­tū­ra­laus gy­ve­ni­mo rit­mas. Mer­gi­na nu­te­kė­da­vo į jai ne­pa­žįs­ta­mą pa­sau­lį, į ki­tą kai­mą, to­dėl bu­vo dau­giau grau­de­ni­mo, at­si­svei­ki­ni­mų su vai­kys­tės drau­gė­mis, na­mais. Jau­ni­mas pa­dė­da­vo ruoš­tis ves­tu­vėms.

„Da­bar daž­na po­ra jau iki ves­tu­vių gy­ve­na san­tuo­ki­nį gy­ve­ni­mą, o ves­tu­vės tam­pa tik vie­šu, ofi­cia­liu su­tvir­ti­ni­mu. To­dėl ir merg­va­ka­riai įga­vo nau­jo­viš­kus pa­pro­čius. Kuo to­liau, tuo la­biau, jie tam­pa imp­ro­vi­za­ci­niai, te­ma­ti­niai, žai­dy­bi­niai“, – at­krei­pia dė­me­sį et­no­lo­gė.

Pa­sak jos, merg­va­ka­ris pir­miau­sia – mo­te­riš­ku­mo, mo­te­riš­kos vie­ny­bės šven­tė, at­si­mi­ni­mų, lin­kė­ji­mų va­ka­ras. Da­bar esa­ma ke­lių merg­va­ka­rių ti­pų: re­konst­ruo­ti – pa­gal se­no­vi­nius pa­pro­čius, pu­siau tra­di­ci­niai, mo­der­nūs.

Bū­da­vo daug sim­bo­liz­mo

R. Stan­ku­vie­nė ak­cen­tuo­ja – merg­va­ka­rio kon­cep­ci­ja tu­ri pri­klau­sy­ti nuo jau­no­sios no­rų, gy­ve­ni­mo bū­do, vi­di­nio pa­sau­lio. Kas tin­ka vie­nai, ga­li vi­siš­kai ne­tik­ti ki­tai. Bern­va­ka­riai ir merg­va­ka­riai tu­rė­tų ne­per­ženg­ti ele­men­ta­raus pa­do­ru­mo ri­bų.

Tra­di­ci­nia­me merg­va­ka­ry­je bu­vo daug sim­bo­liz­mo. Iš­kil­min­gos apei­gos su­si­ju­sios su plau­kais: merg­va­ka­rio da­ly­vės iš­py­nu­sios jau­no­sios ka­sas paei­liui plau­kus šu­kuo­da­vo, no­rė­da­mos pa­ša­lin­ti ne­ga­ty­vius da­ly­kus. Tai reiš­kė dar­nes­nį pe­rė­ji­mą iš vie­no eta­po į ki­tą. Po ri­tua­lo šu­kas svies­da­vo per pe­tį – ku­ri pa­gau­da­vo, ta pir­ma iš­te­kės.

Iki šiol iš­li­ku­si tra­di­ci­ja merg­va­ka­rio pa­bai­go­je jau­ną­ją ap­da­lin­ti do­va­no­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą.

Nau­jo­se tra­di­ci­jo­se at­si­ra­do siurp­ri­zo ele­men­tas – jau­na­mar­tė ne­ži­no šven­tės sce­na­ri­jaus. „Svar­bu su­gal­vo­ti is­to­ri­ją. Pa­vyz­džiui, jei jau­no­ji gy­ve­no bend­ra­bu­ty­je ir ten su­si­pa­ži­no su bū­si­mu vy­ru, ga­li­ma pra­dė­ti švęs­ti ten, ei­ti jau­nų­jų pa­žin­ties ta­kais. Svar­biau­sia, kad is­to­ri­ja tik­tų konk­re­čiai jau­na­jai, o ne tūks­tan­čiui ki­tų“, – siū­lė R. Stan­ku­vie­nė.

Re­ko­men­duo­ja­ma merg­va­ka­ry­je su­pin­ti int­ri­gos, sen­ti­men­tų, ro­man­ti­kos, jau­ku­mo ele­men­tus.