Kaip gy­ven­ti vi­sa­vertį gy­ve­nimą?

Artė­jant Pa­sau­li­nei hos­pisų ir pa­lia­ty­vios pa­gal­bos bei slau­gos die­nai, pa­ts me­tas pri­si­min­ti mūsų lai­ki­numą šio­je žemė­je.

Nerašysiu nei apie tai, kokios mintys ir jausmai aplanko hospise paskutines gyvenimo kelionės dienas leidžiančius žmones, nei apie atsidavusius, kantrius, taurius hospiso darbuotojus, palydinčius šiuos keliauninkus.

Naudingiausia, manau, atkreipti mūsų visų dėmesį į dabarties momentą mirties šešėlyje. Jau pats žodis „mirtis“ daugelį gąsdina. Ypač jaunystėje. Pamenu, ir aš jo kratydavausi, garsiu juoku ar stereotipiniais anekdotais bandydavau išvengti nemalonaus dilgčiojimo viduje lyg kvietimo: pabūk, nurimk, tai nėra taip jau ir baisu, o svarbiausia – tai tikra.

Tik dėl sunkios diagnozės akis į akį susidūriau su šio žodžio tikruoju daugialypiu svoriu. Ir labiausiai už viską šiandien noriu pasidalyti patyrimu, nauju požiūriu, kurį, tikiu, verta skleisti tolyn.

Kaip aš džiaugiuos, kad tuo metu į mano rankas stebuklingai pakliuvo Franko Ostaseskio knyga: „Penki kvietimai. Kaip mirtis gali pamokyti gyventi visavertį gyvenimą“. Jau pats pavadinimas sufleruoja visą esmę: kuo ramiau bandykime priimti faktą, kad visi mes mirtingi. Kuo ramiau jį apsvarstydami, iš visų pusių vien tą žodį (mirtis) apžiūrėdami, vien tą jausmą, jį ištarus, „paskanaudami“, mes kasdien vis labiau ir labiau pajusime, kad verta gyventi. Ir ne bet kaip. Dėkoti už šitą dovaną ir stengtis kuo unikaliau panaudoti savo talentus, ieškoti jų viduje ir iškelti į paviršių, kad nuraibuliuotų per kitų žmonių gyvenimus įvairiaspalviais atspindžiais.

Tada, bent žingsnelį priartėję prie šios trapios temos, būsime pasiruošę į ją palydėti ir savo artimuosius. Tada galėsime geriau suvokti senolių baimę, pyktį, pagiežą. Juk, prarandant fizines jėgas, saugumą, statusą, jiems jau neišvengiamai tenka stoti akistaton. Su pačiu savimi. Įsivertinti, kaip nugyvenau. Kokių svajonių atsisakiau, ko nepabandžiau, ką nuvyliau. Turbūt sunkiausia rasti atleidimą sau – kaip nuvyliau save nedarydamas, patingėdamas, pabijodamas, eidamas lengviausiu keliu...

Mes nežinome, kiek kiekvienam iš mūsų dar liko, bet kol turime bent kiek jėgų, skambinkime savo vidiniu skambučiu, kvieskime tikrąjį save lįsti lauk į dienos šviesą ir, kad ir nedrąsiai, žengti pirmuosius žingsnelius į laisvę. Laisvę būti kitokiam, pažeidžiamam, klystančiam, netobulam.

Štai kaip mirtis gali pamokyti gyventi savo unikalų gyvenimą:

Ir pabaigoje pasidalysiu lenkų vienuolės, įkūrusios vienintelį hospisą Lietuvoje, žodžiais: „Mes hospise nei tarpusavyje, nei su ligonių artimaisiais nesikalbame apie mirtį. Mes tiesiog skelbiame gyvenimą ir gyvename čia bei dabar.“

Ir dar jos citata: „Man visada svarbiausia – žmogus, nes mes vieni kitiems duoti. Todėl, kad ir kokie sunkumai beprislėgtų šalia manęs esančius žmones, siekiau ir sieksiu jiems padėti. Galbūt ne visada tai pavyksta. Juk ir aš – tik žmogus. Tačiau labai noriu, kad visi mes būtumėme laimingesni.“