Augalai siunčia signalus, svarbu juos laiku išgirsti: didžiausias dėmesys – kambariniams

Vasario mėnesį iš žiemos miego ėmę busti augalai pradedami tręšti, tačiau ir toliau saikingai liejami, nes pernelyg didelė drėgmė gali supūdyti šaknis, apsunkinti maisto medžiagų pasisavinimą.

Ar laikas lieti, pasako pačios gėlės: pabelskite į vazono šoną, jei garsas duslus – laistyti dar nereikia, jeigu skardus – pats metas.

Kambarinius augalus vasarį jau galima persodinti.

Ar tai būtina, rodo jų šaknys.

Apverskite vazoną, viena ranka prilaikydami augalą, kita padaužykite sienelę – išimsite augalą su visu žemės gumulu.

Jei jis gausiai apraizgytas šaknų, – reikia persodinti į 3–4 cm platesnį vazoną.

Kai kurie kambariniai augalai stipriai išsišakoja, kad taptų kompaktiškesni ir dekoratyvūs, juos būtina apgenėti.

Geriausias tam laikas – žiemos pabaiga ir ankstyvas pavasaris. Pernelyg ilgus, vienas kitam trukdančius ūglius nupjaukite žemiau pumpuro ar prie ūglio išsišakojimo vietos.

Žiemą apgenėjus lapus numetančius augalus, pavyzdžiui, kinrožę, tai stimuliuos pumpurų sprogimą ir naujų ūglių augimą.

 Jei vazono žemės paviršiuje atsirado druskų nuosėdų (baltos, geltonos ar rudos spalvos grūdeliai, susikristalizuojantys garuojant vandeniui) – laikas augalą persodinti arba bent jau pakeisti viršutinį žemių sluoksnį.

Augalai patys pasako ne tik apie vandens stoką, bet ir parodo priežiūros klaidas.

Pavyzdžiui, rudas lapo galas byloja, kad per sausas oras, išdžiūvęs šaknynas.

Reikia susirūpinti oro drėgme ir laistymu. Jei gelsta lapai – augalai perlaistyti, trūksta azoto, per tamsu, per šilta arba per šalta.

Reikia mažiau laistyti, geriau patręšti, pastatyti augalą tinkamoje vietoje.

Šviesios dėmės ant lapų praneša, kad augalui kenkia pernelyg dideli temperatūrų svyravimai, per šiltas arba per šaltas vanduo.

Sidabrinės (raudonos, rudos) dėmės įspėja apie saulės apdegimus arba tripsus.

Sukamštėjimą lemia staigiai besikeičianti temperatūra, vandens ir šviesos perteklius, staigūs drėgmės pokyčiai substrate.