2019 m. liepos 18 d. 16:45 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Laisvalaikis  >  Kelionės

Kelionės

Iš Indijos grįžo pasikeitęs

2019-07-14, 15:01

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Iš Indijos grįžo pasikeitęs nuotrauka, foto

Ser­žas Sta­pon­kus – nuo­lat ke­ly­je.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Reklama

Ser­žas Sta­pon­kus tris mė­ne­sius sa­va­no­ria­vo In­di­jo­je – mo­kė ko­le­džo stu­den­tus gy­ve­ni­mo pa­mo­kų. Iš­mo­ko ir pa­ts: džiaug­tis tuo, ką tu­ri, gy­ven­ti čia ir da­bar. Po de­šim­ties me­tų išė­jęs iš dar­bo mo­kyk­lo­je, Ser­žas "per­kro­vė" gy­ve­ni­mą ir įgy­ven­di­no sva­jo­nę.

Trys sva­jo­nės

Ser­žas – tar­si gy­vas si­dab­ras. Su­si­tin­ka­me Kur­tu­vė­nuo­se, kur iš Aukš­tel­kės at­vy­ko su sto­vyk­lau­jan­čiais moks­lei­viais. Grį­žęs iš In­di­jos, jau spė­jo pa­ke­liau­ti, pa­skau­tau­ti, pa­dai­nuo­ti, su­da­ly­vau­ti "Run­way Run" bė­gi­me, mo­kyk­lo­se pa­si­da­ly­ti ke­lio­nės įspū­džiais.

"Ke­lio­nės pra­džia bu­vo sva­jo­nė", – sa­ko Ser­žas. O sva­jo­nės bu­vo trys. Pa­ma­ty­ti In­di­ją ir pa­pa­sa­ko­ti vai­kams is­to­ri­ją ne iš va­do­vė­lių, te­le­vi­zi­jos, o pa­čiam "pa­čiu­pi­nė­jus". Nuei­ti į šv. Jo­kū­bo ke­lią. Ir – pa­ra­šy­ti ma­gist­ro dar­bą.

Praė­ju­sių me­tų ru­de­nį Ser­žas išė­jo iš mo­kyk­los, kur dir­bo is­to­ri­jos mo­ky­to­ju, ir "su kau­pu" įgy­ven­di­no pir­mą­ją sva­jo­nę.

No­rą iš­pil­dy­ti pa­dė­jo ne­ti­kė­tai pa­sie­ku­si ži­nia apie pro­jek­tą: tris mė­ne­sius sa­va­no­riau­ti – mo­ky­to­jau­ti – In­di­jo­je.

"Ko dau­giau be­no­rė­ti!" – ap­si­džiau­gė S. Sta­pon­kus. Iš Lie­tu­vos į In­di­ją vy­ko še­šie­se.

Nau­juosius me­tus Ser­žas su­ti­ko lėk­tu­ve.

"Sa­ko, kaip su­tik­si Nau­juosius me­tus, to­kie ir bus me­tai. Gal­vo­ju, ir vėl pri­si­dir­bau, ir vėl bus ke­lio­nių me­tai", – juo­kia­si Ser­žas.

Tre­čią va­lan­dą nak­ties Mum­ba­jaus oro uos­te bu­vo ra­mu ir gai­vu.

In­di­jos oro uos­tai, sa­ko Ser­žas, la­bai pra­šmat­nūs, tur­tin­gi, iš­puoš­ti fres­ko­mis, iš­tai­gin­gi: "Iš pra­džių pa­si­ti­ko pra­ban­ga – ne vel­tui ša­lis lai­ko­ma vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­ly­je, tu­rin­ti dau­giau­siai auk­so at­sar­gų. Nors vaikš­tant po gat­ves to ne­pa­sa­ky­tu­mei."

Išė­jęs iš oro uos­to pa­ma­tė bet kur mie­gan­čius žmo­nes, val­ka­tau­jan­čius šu­nis. Kaž­kas kū­re­no lau­žą, kaž­kas ga­mi­no mais­tą – tie­siog ant as­fal­to.

"Kaip jie iš­gy­ve­na, sun­ku su­vok­ti. Jų lai­mė – gy­ven­ti čia ir da­bar, džiaug­tis tuo, ką tu­ri", – sa­ko Ser­žas.

Die­ną jau svi­li­no per 30 laips­nių karš­tis. Prieš iš­vyks­tant na­mo ter­mo­met­ro stul­pe­lis bu­vo šok­te­lė­jęs iki 40.

Karš­tis, dau­gy­bė žmo­nių ir triukš­mas – toks pir­ma­sis Mum­ba­jaus įspū­dis. Tik sig­na­lai ir vai­ruo­to­jų šeš­ta­sis po­jū­tis le­mia, kad eis­mo chao­se at­si­ran­da tvar­ka.

Ne­ti­kė­ti su­si­ti­ki­mai

Į In­di­ją at­vy­kę sa­va­no­riai pir­miau­sia mo­kė­si pa­tys. De­šim­ties die­nų ap­mo­ky­mai vy­ko maž­daug už 150 ki­lo­met­rų nuo Mum­ba­jaus – eko­gy­ven­vie­tė­je.

Šią vie­tą Ser­žas va­di­na ro­ju­mi. Žmo­nės pa­tys da­ro ply­tas, per­dir­ba plast­ma­sę ir ga­mi­na ku­rą, kar­vių mėš­las virs­ta du­jo­mis, jas kū­re­na ir ga­mi­na mais­tą. Va­ži­nė­ja ne­di­de­liais elekt­roau­to­mo­bi­liais. Tu­ri sa­vo jo­gos, ajur­ve­dos mo­kyk­las.

Sa­va­no­riai mo­kė­si "Li­fe skills" – gy­ve­ni­mo pa­mo­kų. Mo­ky­mai, sa­ko Ser­žas, pra­ver­tė ir pa­čiam. Jo nuo­mo­ne, to­kias pa­mo­kas tu­rė­tų iš­girs­ti kiek­vie­nas mo­ki­nys Lie­tu­vo­je.

Gy­ve­ni­mo pa­mo­kos apė­mė dau­gy­bę da­ly­kų: stre­so, su ku­riuo vai­kai su­si­du­ria kas­dien, sto­da­mi prieš kla­sę, lai­ky­da­mi eg­za­mi­nus, val­dy­mą, gy­ve­ni­mo tiks­lus, pa­si­rin­ki­mus, dis­cip­li­ną, po­zi­ty­vų mąs­ty­mą.

Pas­kai­to­se iš­gir­do, kad in­dai la­bai jaut­rūs, sa­vi­žu­dy­bių skai­čius ša­ly­je siau­bin­gas. To­dėl sa­va­no­rių mo­ky­mai ir bu­vo skir­ti pa­ro­dy­ti, kaip su­val­dy­ti stre­są, at­si­pa­lai­duo­ti.

"Ieš­ko­jo­me prie­žas­čių, ko­dėl in­dai tu­ri tiek ma­žai sva­jo­nių, ko­dėl to­kie už­da­ri. Dėl ne­leng­vo gy­ve­ni­mo. Mes pa­sa­ko­ja­me apie Mas­lou po­rei­kių pi­ra­mi­dę: mais­tas, iš­gy­ve­ni­mas, būs­tas ir t.t. Mums be­pi­gu, tu­rint būs­tą, mais­tą, siek­ti ki­tų tiks­lų – dar­bo, sva­jo­nių, sa­va­no­rys­tės. Jiems svar­bu pa­ten­kin­ti apa­ti­nius po­rei­kius, kad ga­lė­tų sva­jo­ti apie ki­tus."

Grį­žęs na­mo, su­si­ti­ki­muo­se su moks­lei­viais Ser­žas pa­ro­do ba­sus spor­tuo­jan­čius, žai­džian­čius vai­kus. Nors pa­skui ten­ka vaikš­čio­ti su­bin­tuo­tais pirš­tais, vai­kai sau­go ava­ly­nę, tau­po pi­ni­gus ki­tiems tiks­lams.

Eko­gy­ven­vie­tė­je sa­va­no­riai pa­ty­rė stul­bi­nan­čių aki­mir­kų. Į ke­lio­nę S. Sta­pon­kus bu­vo pa­siė­męs do­va­nų gau­tą Rad­ha­nat­ha Sva­mio kny­gą "Ke­lio­nė na­mo". Ame­ri­kie­tis, ta­pęs hin­duis­tų vie­nuo­liu, pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, kaip ieš­ko­jo Die­vo. Kaip ke­lia­vo pa­siė­męs lū­pi­nę ar­mo­ni­kė­lę – Ser­žas ir­gi bu­vo įsi­dė­jęs lū­pi­nę ar­mo­ni­kė­lę. Kaip tran­za­vo Eu­ro­po­je – Ser­žas ir­gi tran­za­vo. Kaip nu­ke­lia­vo sa­vęs ieš­ko­da­mas į In­di­ją.

"Gal­vo­ju, ir aš į In­di­ją at­vy­kau! O bū­nant ap­mo­ky­muo­se prie mū­sų priė­jo žmo­gus, ku­riam vi­si pa­gar­biai len­kė­si, jis pa­lai­mi­no. Pa­si­ro­do, tai tas pa­ts žmo­gus, pa­ra­šęs kny­gą! Ir kaip ne­si­ste­bė­ti pa­sau­liu!"

Neį­ti­kė­ti­ną su­ta­pi­mą pa­ty­rė ir kar­tu mo­ky­to­ja­vęs drau­gas. Jis prieš iš­va­žiuo­da­mas klau­sė­si gar­saus mo­ty­va­to­riaus Jay Shet­ty, tu­rin­čio dau­gy­bę pa­se­kė­jų. Ir eko­gy­ven­vie­tė­je pa­ma­tė – vaikš­to JIS!

Mums be­pi­gu, tu­rint būs­tą, mais­tą, siek­ti ki­tų tiks­lų – dar­bo, sva­jo­nių, sa­va­no­rys­tės. Jiems svar­bu pa­ten­kin­ti apa­ti­nius po­rei­kius, kad ga­lė­tų sva­jo­ti apie ki­tus.

Mo­ky­to­jo pres­ti­žas

Nors Ser­žas la­bai no­rė­jo dirb­ti In­di­jos mo­kyk­lo­je, te­ko mo­ky­ti vy­res­nius – 17–18 me­tų stu­den­tus tarp­tau­ti­nia­me ko­le­dže, bū­si­mus stiuar­dus.

Dau­giau­siai lai­ko S. Sta­pon­kus pra­lei­do Ke­ra­los vals­ti­jo­je. Gy­ve­no ne­to­li Ko­čio, In­di­jos mas­tais ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je su maž­daug 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Vie­ti­niams bal­tao­džiai at­ro­dė tik­ra eg­zo­ti­ka – jie la­bai ger­bia­mi, ypač – mo­ky­to­jai! Nors mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mas In­di­jo­je nė­ra di­de­lis, bet pres­ti­žas – di­džiu­lis.

Sa­va­no­rius kvies­da­vo ren­gi­niuo­se įteik­ti do­va­nas, pri­zus. Itin gei­džia­mas da­ly­kas bu­vo sel­fis ar drau­gys­tė feis­bu­ke.

Sa­va­no­riai stu­den­tams pa­dė­jo kur­ti tiks­lus, atei­ties sva­jo­nes. In­dams apie tai sun­ku kal­bė­ti, tik vie­nas ki­tas at­sa­ko: su­si­ras­ti dar­bą.

Vie­no iš stu­den­tų Ser­žas tei­ra­vo­si, kuo už­sii­ma tė­vai. In­das paaiš­ki­no: au­gi­na gy­vu­lius, bet jis no­rė­tų ki­to­kio gy­ve­ni­mo – baig­ti moks­lus, da­ry­ti vers­lą. Jau­ni­mui svar­bu iš­trūk­ti iš kai­mo, dau­ge­lis sva­jo­ja va­žiuo­ti į did­mies­tį.

Šiau­lie­tis at­krei­pė dė­me­sį, kad pro­fe­si­jos In­di­jo­je pa­vel­di­mos. Pas vais­ti­nin­ką, gy­dy­to­ją ant sie­nos pa­ka­bin­ti pro­se­ne­lio, se­ne­lio, tė­vo po­rtre­tai: atei­ty­je ka­bės ir to, ku­ris da­bar iš­ra­ši­nė­ja ka­bi­ne­te vais­tus.

Tas pa­ts par­duo­tu­vė­je: in­das pa­si­ka­bi­nęs al­to­rė­lį, o prie jo vi­sa šei­mos di­nas­ti­ja – pre­ky­bos vers­las.

Tra­di­ciš­kai pa­da­vė­jais, ka­si­nin­kais, bu­hal­te­riais dir­ba vy­rai, bet po tru­pu­tį at­si­ran­da ir mo­te­rų.

Dar ir da­bar In­di­jo­je ga­li­ma nu­si­pirk­ti nuo­ta­ką, jau­nie­ji ne­ma­to vie­nas ki­to iki ves­tu­vių – ant­ras pu­ses su­ran­da tė­vai. Bet ši tra­di­ci­ja pa­ma­žu nyks­ta, tuo­kia­ma­si ir iš mei­lės.

Vai­ki­nas su mer­gi­na su­si­ka­bi­nę ne­vaikš­to, tik pa­si­slė­pę pa­lai­ko ran­ką. Pa­ma­tę žvilgs­nį, pa­si­trau­kia, kaip pri­gau­ti vai­kai.

Sau­lė­te­kis ar šiukš­lės?

Kas yra Lie­tu­va, ne­ži­no­da­vo 99 pro­cen­tai ir dau­giau su­tik­tų in­dų. Pa­var­gęs nuo ban­dy­mų aiš­kin­ti, iš kur at­vy­kęs, Ser­žas sa­ky­da­vo pa­pras­čiau: Šiau­rės Eu­ro­pa, Ry­tų Eu­ro­pa ar­ba tie­siog Eu­ro­pa.

Kas yra Lie­tu­va, ži­no­jo mo­kyk­los, į ku­rią šiau­lie­tis su sa­va­no­rė­mis iš Pran­cū­zi­jos ir Ja­po­ni­jos bu­vo nuė­jęs ves­ti ke­lių pa­mo­kų, di­rek­to­rius.

S. Sta­pon­kui bu­vo itin smal­su pa­ma­ty­ti, kaip mo­ko­si In­di­jos moks­lei­viai. Pa­ma­tę at­vy­kė­lius, vai­kai iš­kart pri­glu­do prie lan­gų, mo­ja­vo, šyp­so­jo­si.

"Pa­mo­kos pa­tį pri­pil­do. Kar­tais mo­ky­to­jas išė­jęs iš pa­mo­kų jau­čia­si iš­se­kęs, be jė­gų. Bet jei išei­ni pa­ky­lė­tas, įkvėp­tas, su­pran­ti, kad ir vai­kai bu­vo pa­ky­lė­ti, kaž­ką iš­mo­ko, ir pa­ts ga­vai at­ga­li­nį ry­šį."

Pris­ta­ty­da­mas ke­lio­nę Lie­tu­vos moks­lei­viams, S. Sta­pon­kus pa­ro­do skaid­rę: jo­je pa­vaiz­duo­ta te­kan­ti sau­lė ir šiukš­lės. Moks­lei­vių klau­sia, į ką jie pir­miau­sia krei­pia dė­me­sį. Dau­gu­ma at­sa­ko, jog į šiukš­les, bet yra ir to­kių, ku­rie pir­miau­sia gė­ri­si sau­lė­te­kiu.

Ser­žas ne kar­tą įsi­ti­ki­no: vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio.

Prieš vyk­da­mas į In­di­ją bu­vo ne kar­tą gir­dė­jęs, kad ten ko­ne vi­si va­gys. Šį ste­reo­ti­pą pa­nei­gė vieš­na­gė lūš­ny­nuo­se, kur Ser­žas už­su­ko į kie­mą. Drau­gai, ėję kar­tu, ne­li­ko – pa­bū­go.

Ser­žą ne­tru­kus ap­spi­to gau­ja vai­kų, vy­res­ni pa­pra­šė paau­ko­ti.

Šiau­lie­tis sa­ko, kad ke­le­tą aki­mir­kų bu­vo ne­jau­ku: pi­ni­gai, do­ku­men­tai, te­le­fo­nas.

"Dai­riau­si, kad kas nors į ki­še­nę ne­lįs­tų, pri­si­klau­sęs vi­so­kiau­sių is­to­ri­jų. Pa­sa­kiau, kad pi­ni­gų ne­duo­siu, bet ga­liu pa­mo­ky­ti žai­di­mų – pra­ver­tė pa­tir­tis, gau­ta mo­kyk­lo­je, skau­tau­jant. Pa­žai­dę ke­lis žai­di­mus, vai­kai bu­vo lai­min­gi, pa­ten­kin­ti, fo­tog­ra­fa­vo­si, ly­dė­jo pu­sę ki­lo­met­ro ir da­vė pen­kis!"

Skir­tu­mai ne­truk­do

"Ko­kia ta In­di­ja? Iš In­di­jos grįž­ta dvie­jų ti­pų žmo­nės. Vie­ni sa­ko, kad ša­lis pur­vi­na, nie­ka­da ne­be­no­rė­tų ten grįž­ti, ki­ti grįž­ta nu­švi­tę ir no­ri va­žiuo­ti vėl", – sa­ko šiau­lie­tis.

Ser­žas sa­ko pa­ma­tęs abi In­di­jas. Ne­nuš­vi­to, bet ti­ki – tik­rai su­grįš.

"Gal­būt per daug esu "su­ga­din­tas", pa­veik­tas is­to­ri­jos ir gy­ve­ni­mo, kri­tiš­kai žiū­riu į daug da­ly­kų, kaip ir į re­li­gi­jas – tu­riu su­si­for­ma­vęs sa­vo ma­ty­mą."

Šiau­lie­čiui knie­tė­jo pa­čiam vis­ką "pa­čiu­pi­nė­ti": gau­ti taš­ką ant kak­tos, pa­lai­mi­nus, pa­ra­gau­ti pra­sa­dą, lai­min­tą mais­tą.

Vals­ti­jo­je, ku­rio­je S. Sta­pon­kus gy­ve­no, vy­rau­ja hin­duiz­mas, is­la­mas, krikš­čio­ny­bė. Sto­vi me­če­tės, hin­duis­tų šven­tyk­los, žmo­nės vaikš­to pa­si­ka­bi­nę kry­že­lius.

Ne­to­li S. Sta­pon­kaus gy­ve­na­mo­sios vie­tos vei­kė baž­ny­čia, kur kiek­vie­ną penk­ta­die­nį krikš­čio­nys da­ly­da­vo mais­tą – ne­svar­bu, ti­kin­tis ar ne, ka­ta­li­kas ar hin­duis­tas.

"Jiems ne­truk­do skir­te­ny­bės. Net svas­ti­ką ir kū­jį su pjau­tu­vu ša­lia ma­tai. Ko­mu­nis­tų būs­ti­nė su vė­lia­vo­mis, o ša­lia užei­ga, kur par­duo­da­ma "Mein Kampf", – sa­ko Ser­žas.

Ser­žui bu­vo ki­lu­si min­tis nuei­ti pa­gie­do­ti vie­tos baž­ny­čio­je. Nusp­ren­dė pri­si­sta­ty­ti kle­bo­nui, pa­si­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je gie­do­jo cho­re baž­ny­čio­je, ir pa­si­tei­rau­ti, ar ga­li gi­ta­ra pa­gro­ti gies­me­lę. Nuė­jęs į mi­šias ir iš­gir­dęs rit­min­gą, tran­kią mu­zi­ką, su­pra­to: su sa­vo gies­me­le "neį­si­pai­šy­si".

Šiau­lie­čio dė­me­sį pa­trau­kė ir va­ka­ri­nė krikš­čio­nių pro­ce­si­ja: prie­ky­je ėjo or­kest­ras su triū­bo­mis ir būg­nais, pa­skui – žmo­nės su žva­kė­mis, ta­da va­žia­vo iš­puoš­tas au­to­mo­bi­lis su pa­gar­bos ženk­lais vie­nam iš šven­tų­jų, pa­skui jį se­kė bal­tai iš­si­puo­šu­sios mer­gai­tės su an­ge­liu­kais, ku­ni­gas su šven­čiau­siuo­ju.

"In­di­ja tur­tin­ga sa­vo die­vu­kais, ant kiek­vie­nos san­kry­žos pa­ma­ty­si šven­tyk­lą, ar tai bū­tų krikš­čio­nių, ar hin­duis­tų. Šven­tyk­lo­se dau­gy­bė be­si­mel­džian­čių žmo­nių. Bet baž­ny­čia, nors ir ka­ta­li­kų, vi­sai ki­tų tra­di­ci­jų."

Sten­gė­si vis­ką iš­ban­dy­ti

S. Sta­pon­kus In­di­jo­je sten­gė­si kuo dau­giau pa­ma­ty­ti, pa­ra­gau­ti, iš­ty­ri­nė­ti, kuo iš­sa­miau pa­žin­ti ša­lį.

Ėjo pa­žiū­rė­ti ir Ho­li­vu­do bei Bo­li­vu­do fil­mų. Prieš fil­mą gie­da­mas him­nas. Žiū­ro­vai į sce­nas rea­guo­ja la­bai emo­cio­na­liai. Kai bu­vo nu­žu­dy­tas prie­šas, plo­jo at­si­sto­ję iš džiu­ge­sio.

Va­žia­vo gar­siuo­ju Mum­ba­jaus trau­ki­niu. Jud­riau­sia pa­sau­lio sto­tis per die­ną ap­tar­nau­ja per 7 mi­li­jo­nus žmo­nių. Trau­ki­nys dar net ne­sus­to­ja, kai žmo­nės jau li­pa į vi­dų – ki­ti dar ne­spė­ja iš­lip­ti.

Te­ko iš­mok­ti grum­ty­nių pra­džia­moks­lį: "Bu­vo ne pi­ko me­tas, bet vis tiek al­kū­nė­mis žmo­nės kuo sku­biau brau­na­si į vi­dų, nes trau­ki­nys ten tik­rai ne­lau­kia. Pa­vy­ko į va­žiuo­jan­tį trau­ki­nį įšok­ti ir iš va­žiuo­jan­čio iš­šok­ti. Grei­tis di­de­lis, iš­ki­šau gal­vą – ša­lia stul­pai le­kia. Tam­pa aiš­ku, ko­dėl tiek daug žmo­nių kas­met žūs­ta."

Ser­žas bu­vo įsi­gi­jęs bi­lie­tą, bet, vie­ti­nių tei­gi­mu, 90 pro­cen­tų ke­lei­vių ap­siei­na ir be jų.

In­dai la­bai drau­giš­ki. Nors ir ne­ži­nos at­sa­ky­mo, vis tiek ro­dys ke­lią. Ser­žas įsi­ti­ki­no: jei no­ri tiks­liai su­ži­no­ti, kur ei­ti, tu­ri pa­klaus­ti tri­jų in­dų.

Bū­na, kad vie­ti­niai pa­tys su­sto­ja pa­vež­ti. Kvie­čia į na­mus, jiems svar­bu pa­ro­dy­ti kaip gy­ve­na. La­bai sve­tin­gi, ne­svar­bu, ar ge­riau, ar pra­sčiau įsi­kū­rę.

Pa­sik­vie­tė į na­mus ir rik­šos vai­ruo­to­jas, iš ku­rio Ser­žas mo­kė­si ma­la­ja­lių kal­bos. Na­mie – skur­das, tam­su, nė­ra lan­gų, bet žmo­na vis tiek pa­vai­ši­no ar­ba­ta.

In­dai, sa­ko Ser­žas, pa­si­da­lys pa­sku­ti­niu kąs­niu. Kar­tą vež­da­mas rik­šos vai­ruo­to­jas su­sto­jo prie už­kan­di­nės ir at­ne­šė pa­vai­šin­ti spur­gų. Paaiš­ki­no: at­ly­gi­ni­mą ga­vau.

"Perk­rau­ti" sa­ve

Ser­žą In­di­jo­je ža­vė­jo su­gy­ve­ni­mas tar­pu­sa­vy­je: net ir gy­vū­nų. Laks­to žiur­kės, ša­lia sė­di ka­ti­nas, pra­bė­ga šu­nys. In­di­jo­je ne­su­ti­ko nė vie­no lo­jan­čio šuns.

Di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko gam­ta.

"Ket­vir­tą va­lan­dą nak­ties išei­ni ir ko­pi dvi va­lan­das į kal­nus, kur kaž­ka­da ma­ha­ra­dža slė­pė­si nuo mon­go­lų. Ko­pi se­nais pra­min­tais ta­kais, ma­tai iš­li­ku­sius tvir­to­vių pa­ma­tus, van­dens sau­gyk­las ir kal­nuo­se pa­si­tin­ki te­kan­čią sau­lę. Ra­my­bė. Jau­ti, kad vie­ta šven­ta, iš­mels­ta. Pris­ta­ty­ta ak­me­ni­nių die­vu­kų. Į kal­nus už­li­pę vie­nuo­liai gy­ve­na ke­lis mė­ne­sius, se­mia­si gam­tos, sau­lės, die­viš­ku­mo, ra­my­bės."

S. Sta­pon­kus sa­ko In­di­jo­je iš­mo­kęs džiaug­tis tuo, ką tu­ri.

"Gal mes per daug įsi­su­ka­me į smulk­me­nas? No­ri­me dar ge­res­nio au­to­mo­bi­lio, te­le­fo­no – mums vis per ma­žai. Iš tie­sų ko­kie tur­tin­gi esa­me, tu­ri­me ir sto­gą, ir mais­to, ko dar no­rė­ti!

Rei­kia su­sto­ti, pa­si­mė­gau­ti aki­mir­ka. Nuė­jęs į mo­kyk­lą ma­tau, kad ko­le­gos pa­var­gę – nuo triukš­mo, nuo vai­kų, nuo sa­vęs. Reik­tų ir jiems "res­tar­tuo­tis". Pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je, ati­dir­bęs 10 me­tų, ga­li pa­siim­ti ap­mo­ka­mų kū­ry­bi­nių ato­sto­gų."

S. Sta­pon­kus po de­šim­tis mo­ky­to­ja­vi­mo me­tų iš dar­bo išė­jo pa­ts – įgy­ven­din­ti sva­jo­nės. O grį­žęs jau no­ri į dar­bą! Nes grį­žo ki­toks, pa­si­kei­tęs, ži­nan­tis, ką nau­jo įdės į pa­mo­kas, kaip mo­ky­si vai­kus. Ir yra lai­min­gas!

"Trys mė­ne­siai: daug ar ma­žai?" – sa­vęs klau­sė Ser­žas.

Ke­lio­nės pra­džio­je prie Mum­ba­jaus oro uos­to įsi­dė­mė­jo ka­lę su šu­ni­mi ir tri­mis ma­žais šu­niu­kais. Kai grį­žo po tri­jų mė­ne­sių, pa­ma­tė tą pa­čią kom­pa­ni­ją, tik šu­ny­čiai jau bu­vo to­kie pat, kaip jų tė­vai.

Reklama

Nuotraukų galerija

 

© Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Reklama

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kelionės

"Japonijoje pasijutome lyg aukščiausio lygio žvaigždės. Tokių gerų treniruočių sąlygų, šilto žmonių...

Klaipėdietės Japonijoje pasijuto lyg svajonių pasakoje nuotrauka, foto

Ser­žas Sta­pon­kus tris mė­ne­sius sa­va­no­ria­vo In­di­jo­je – mo­kė ko­le­džo stu­den­tus gy­ve­ni­mo...

Iš Indijos grįžo pasikeitęs nuotrauka, foto

Kelionės visada buvo ir bus žmogaus atokvėpis nuo kasdienių darbų. Jas renkamės...

Kelionės tampa tokios svarbios kaip darbas nuotrauka, foto

Du trys laisvadieniai ir troškimas pabėgti nuo kasdieninės rutinos. Tai geriausia priežastis...

40 valandų nuotykis - kelionė į Stokholmą nuotrauka, foto

E. Gentvilas: "Karbauskis nori kankinti Lietuvą“ nuotrauka, foto

Lietuva, Nesibaigianti drama dėl Seimo pirmininko pareigų privertė reaguoti ir opoziciją. Registruotas siūlymas...

„Regitra“ - būsimo vairuotojo košmaras? nuotrauka, foto

Automobiliai, Vairuotojo pažymėjimą ir teisę vairuoti automobilį iš pirmo karto gauna tik kas...

Į Lietuvą atskrido pažangiausi JAV naikintuvai F-35 nuotrauka, foto

Lietuva, Į Lietuvą ketvirtadienį pirmąkart atskrido pažangiausi amerikiečių naikintuvai F-35.

Aplink Baltijos jūrą - per 2 paras nuotrauka, foto

Automobiliai, Ketvirtadienį Palangoje – oficialus „Aurum 1006 km lenktynių“ startas. 38 komandų sportiniai...

Lietuva, Paskelbta prieš 34 min.

Automobiliai, Paskelbta prieš 44 min.

Automobiliai, Paskelbta prieš 1 val.

 

 

 

 

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...