Į kitą Lietuvos kraštą - sūrio ir alaus ragauti

Pamatyti ir pažinti ką nors naujo nereikia trenktis į kitą pasaulio galą. Nereikia išreklamuotų kurortų, didmiesčių. Pakanka vadinamosios Lietuvos provincijos, sužavinčios savo ramybe, puikia gamta ir turtinga istorija.

Keliaujantys žmonės stengiasi palikti įspūdį: buvau Turkijoje, Graikijoje, Kanaruose, Kuboje, Tailande...

Eikit velniop, o aš buvau Rokiškyje ir Biržuose! Ar jūs galite tuo pasigirti?

Iš tiesų, šiandien yra pilna manančių, kad iki skausmo pažįstamoje Lietuvoje vietiniams nėra į ką pažiūrėti - juk tai šalis, išilgai pervažiuojama per kelias valandas. Taip atrodo, nedidelė šalis, tačiau apkeliauti visus jos kampelius užduotis - nemenka.

Aišku, vaikystėje tikriausiai visi bent kelis kartus leidomės su klasiokais į ekskursijas po žymias Lietuvos vietoves, bet vargu, ar spėjome aplankyti visą šalį. Tikriausiai ne, tad planus teko atidėti šiandienai. Taip su kolegomis ir padarėme. Pažintinės kelionės tikslas - Šiaurės Rytų Lietuva.

Pirma stotelė: Rokiškis

Maršrutas - aiškus ir suplanuotas iš anksto. Važiuojame į miestą, su kurio pavadinimu Klaipėdoje susiduriame tik prekybos centruose: "Rokiškio sūris". Atstumas nuo uostamiesčio iki ten, Lietuvos mastais, gana didelis - apie 360 km, tad reikėtų į kelią leistis anksčiau, kad Rokiškį pasiektumėte dar neįdienojus.

MENAS. Ką galima padaryti su medžio gabalu? Liongino Šepkos ekspozicijoje tūkstančiai atsakymų į šį klausimą. Tomo GUKAUSKO nuotr.

Be gilias tradicijas turinčios sūrio gamybos atvykę žinojome tik tiek, kad miestas - nedidelis (apie 15 tūkst. gyventojų), bet jaukus ir gražus. Todėl tinkamiausia vieta sužinoti daugiau - Rokiškio krašto muziejus, įsikūręs dvare, kuris kažkada priklausė grafų Tyzenhauzų dinastijai ir tik jai nutrūkus atiteko Pšezdzieckių giminei iš Lenkijos. Ir nors dabar dar yra gyvų jos palikuonių, šie pretenzijų į nuosavybės atkūrimą nereiškia, mat visas ansamblis šiuo metu priklauso Lietuvos valstybei.

APRĖDAS. Matyt, paskutinis mados klyksmas XX a. pradžioje Biržų krašte. Tomo GUKAUSKO nuotr.

Tai tiek išore, tiek vidumi, tiek išpuoselėta aplinka įspūdingas pastatas. Visų pirma į galvą šauna mintis - kaip tais laikais (grafai čia apsistojo apie 1800 metus) žmonės galėjo sau leisti tokią prabangą, kokia retas turtuolis gali pasigirti šiomis dienomis. Įsivaizduokite, kaip jie gyveno: paskambina varpeliu - tarnaitė aprengia, paskambini dar - atneša kavos. Apskritai, matyt varpelis buvo mėgstamiausias jų daiktas. Patogu, ar ne?

Įspūdingai atrodo ir garsiausio praėjusio amžiaus Lietuvos drožėjo iš medžio Liongino Šepkos kūrybos ekspozicija, įkurta atskirame, kadaise tarnų gyvenimui skirtame pastate. Tik iš arti pamatęs jo darbus supranti, kad tiek kantrybės, darbštumo ir atsidavimo skirta tik vienam iš milijono.

Beje, kaip ir visose tokiose vietose, labai svarbu turistus lydintis gidas. Mums pasisekė - muziejaus darbuotojas buvo tikras savo srities žinovas, iškalbus, suradęs atsakymus į visus klausimus.