"Alanija - tai marihuana" (1)

"Alanija - tai marihuana" (1)

Apie 120 kilometrų nuo kito pietinėje Turkijos dalyje įsikūrusio Antalijos kurorto nutolusi Alanija turistų traukos objektu tapo tik prieš porą dešimtmečių.

Miestą nuo likusios Turkijos dalies skiria aukšti Tauro kalnai, tad anksčiau Alaniją buvo galima pasiekti tik vandens keliu. Šiandien į ją iš Antalijos vedantis kelias yra intensyviai platinamas ir jau artimiausiu metu bus maždaug tokio paties lygio kaip mūsiškė autostrada. Iki Alanijos likus apie 40 kilometrų šis kelias ima driektis visiškai šalia Viduržemio jūros pakrantės. Tiesa, jūrą dažniausiai užstoja iki pat Alanijos vienas šalia kito stovintys ant jūros kranto pastatyti viešbučiai. Dauguma jų - 4-5 žvaigždučių. Šie viešbučiai akivaizdžiai parodo ypač ryškią skurdo ir prabangos paralelę - labai dažnai šalia jų vos už kelių metrų pūpso kalnai šiukšlių, vyksta statybos, auginamos daržovės.

Tauro kalnai ne tik ilgus amžius užtikrino Alanijos saugumą, bet ir iki šiol lemia tai, kad šioje Viduržemio jūros pakrantėje, skirtingai nei kitoje Turkijos dalyje, vyrauja subtropinis klimatas. Žiemos metu čia temperatūra nenukrenta mažiau nei iki 20 laipsnių šilumos. Tad turistinis sezonas čia prasideda balandį ir tęsiasi iki lapkričio. Tiesa, "šaltuoju" metų laiku čia taip pat netrūksta atvykstančiųjų, ypač vokiečių. Nemažai pastarosios šalies pensinio amžiaus gyventojų žiemą apsigyvena Alanijoje nuomojamuose ar įsigytuose apartamentuose, nes jiems čia gyventi pigiau nei gimtinėje.

Žinia, Turkija yra musulmoniška šalis, tad čia kiauliena pasmaguriauti neįmanoma. Tačiau specialiai Alanijoje gyvenantiems vokiečiams aplinkiniuose kaimuose gyvenantys turkai pateikia nudobtas laukines kiaules, kurios knisa jų laukus.

Kopimas į pilies kalną trunka daugiau nei porą valandų. Iš įvairių kalno vietų atsiveria nuostabūs Alanijos vaizdai

Viliojanti, bet nuvilianti

Savaime suprantama, kad pirmąkart nuvykus prie Viduržemio jūros norisi išbandyti jos teikiamus malonumus. Palei visą Alaniją driekiasi du paplūdimiai - Kleopatros ir Keykubato. Juos skiria uolėtas kyšulys, ant kurio stovi puikiai išlikusi miesto tvirtovės gynybinė siena.

Legenda byloja, kad Romos imperatorius Markas Antonijus Alaniją padovanojo gražiajai Egipto karalienei Kleopatrai. Ši esą gyvenusi ant kalno pastatytoje pilyje, iš kurios nusileisdavo maudytis šiltoje Viduržemio jūroje. Paplūdimys, kuriame neva maudydavosi Egipto karalienė ir buvo pavadintos jos vardu.

Šį paplūdimį skalaujanti jūra atrodo tikrai viliojančiai - vanduo labai skaidrus, o jo temperatūra siekia apie 28 laipsnius šilumos. Deja, bet mėgautis bangomis čia labai pavojinga - maždaug už poros metrų nuo kranto prasideda iš smėlio bangų suplaktos slidžios ir it cementas kietos, nelygios uolienos plokštės. Bangų mūša paplūdimyje pakankamai stipri, tad nė nemirktelėjęs gali būti patiestas ant tų ant dugno ir smarkiai susižeisti. Tad dauguma poilsiautojų ir vietinių gyventojų Kleopatros paplūdimyje ties iškyšuliu bangomis mėgaujasi visiškai šalia kranto, kur po kojomis dar galima jausti smulkų žvyrą, vyraujantį Alanijos paplūdimiuose. Beje, Viduržemio jūros vanduo labai sūrus, todėl kiekviename paplūdimyje įrengti dušai, skirti nuplauti druskas, liekančias ant kūno po maudynių jūroje.

Visgi nedidelis nusivylimas jūra išblėsta vakare, kai po saulėlydžio vaikščiodamas tuštutėliame paplūdimyje gali gėrėtis ant kalno dunksančiais apšviestais pilies mūrais, klausytis kojas skalaujančių šiltų bangų mūšos ir iš netoliese įsikūrusio restoranėlio sklindančių gyvai atliekamų romantiškų dainų.

Nuostabūs vaizdai

Kadangi Alanijoje didžiąją dalį pastatų sudaro viešbučiai ir neišvaizdūs daugiabučiai, bene patraukliausias architektūrinis objektas - puikiai išlikusios ant kalno stovėjusios pilies gynybinės sienos. Pilis buvo statyta 1232-1236 metais turkų seldžiukų sultono Aladino Keykubato įsakymu.

Beje, šio sultono garbei iki tol Kalonoru (Gražiu kalnu) vadinta vietovė buvo praminta Alaja (Aladino žeme). Miestas šį vardą išlaikė iki Turkijos Respublikos paskelbimo ir dabartinį pavadinimą įgavo pirmojo šalies prezidento Mustafa Kemalio Atatiurko "liežuvio klaidos" dėka. Sakydamas sveikinimo kalbą prezidentas Alają pavadino Alanija, tad miestui ir pritapo šis vardas.

Į pilies kalną užkopti pėsčiomis nelengva. Turistams pagelbėti mielai pasiruošę tiek taksistai, už kelionę iki kalno viršūnės prašantys nuo 5 iki 10 eurų (kaina iki derybų), tiek ir maršrutinių bei didžiųjų autobusų vairuotojai, pamatę keliu einančius žmones, iškart signalizuojantys arba net sustojantys ir primygtinai siūlantys pavežti.

Tačiau nutarus pasikliauti savo jėgomis, o ne paslaugiaisiais vežėjais, nusivilti netenka. Nors kelionė į kalno viršūnę trunka bene porą valandų ar ilgiau, tačiau jos metu iš įvairių kalno vietų atsiveriantys Alanijos vaizdai sukelia neapsakomą susižavėjimą.

Alanijos pilies sienos, turinčios apie 140 bokštelių, juosia visą kalną ir tęsiasi apie pusseptinto kilometro. Per porą dienų galima jas visas apvaikščioti ir apžvelgti Alaniją iš visų kalno pusių. Pilyje yra tik dvi vietos, į kurias norint patekti tenka sumokėti - tai į Gedimino pilies bokštą panašus Raudonasis bokštas (Kizil Kule) ir pačioje kalno viršukalnėje esanti buvusių sultono rūmų vieta. Čia stovi dar iš XI amžiaus išlikusios bizantiškos bažnyčios liekanos.

Gausybė turizmo agentūrų

Alanijoje nutarus pasinaudoti vienos iš turizmo agentūrų paslaugomis, pavyko užmegzti draugiškus ir šiltus santykius su joje dirbančiu MusaAli, save vadinančiu tiesiog Moze.

Anot Mozės, Alanijoje veikia per 200 įvairių turizmo agentūrų, tarp kurių verda negailestinga konkurencinė kova dėl kiekvieno turisto. Populiariausios pramogos - išvyka į turkišką pirtį, safaris su džipais po Tauro kalnus, plaukimas laivu palei Alanijos krantus, raftingas (plaukimas kalnų upe) ir kt. Beje, derybos su Moze dėl kiekvienos kelionės kainos vykdavo prie skanios turkiškos arbatos puodelio.

Mozės teigimu, jo agentūros darbuotojams atlyginimas priklauso nuo pasiektos apyvartos kiekio, tad kiekvienas potencialus klientas yra labai svarbus. Atlyginimams skiriama 15 proc. pajamų.

"Kasdien dirbu nuo dešimtos ryto iki maždaug dviejų valandų nakties. Per tą laiką galiu pasiimti apie tris valandas poilsio. Visada malonu derėtis su lietuviais, lenkais, bulgarais, o vokiečiai ir olandai yra šykštūs ir įnoringi", - apie savo darbą pasakojo Mozė, jau pirmą vakarą patikinęs, kad iš Alanijos išvykti bus labai gaila.

"Alanija, mano draugai, - tai marihuana. Kartą čia apsilankęs nori sugrįžti vėl ir vėl. Turiu draugę lenkę, kuri dabar gyvena atrodytų puikiame mieste Romoje, tačiau visuose elektoriniuose laiškuose vis rašo: "Alanija, Alanija, Alanija, kaip aš noriu vėl į ją sugrįžti", - mums dar pakankamai nepažinus Alanijos pranašiškai kalbėjo Mozė.

Bus daugiau  

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder