Vargšas ir besotis

Pasakėlė

Vargšas žmogus girioj ant upės kranto capt, capt medžius kirto. Kirvis nuo koto smukt ir nusmuko. Pūkšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko:

- Ui, ui, ui, mano kirvelis! Kas man jį sužvejos?

Tuo tarpu tik pakabakšt, pakabakšt, pakabakšt ir atšlubavo senas senelis.

- Ko tu taip dejuoji?

- Mano kirvelis įkrito. Kuo dabar medžius kirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?

- Aš jį sužvejosiu!

Ir tik brūkšt, brūkšt rudinę numetęs, padrumst į upę. Po valandėlės stugt vandeny ir išnešė aukso kirvį.

- Te, imk! Ar tai ne tavo kirvis?

- Ak, ne! Ne mano! - atsiliepė vargšas.

Po valandėlės iškilo su sidabro kirviu.

- Ne mano, ne mano! - šaukė vargšas.

Trečią kartą išnešė geležinį kirvį.

- Tai mano kirvukas! Dėkui tau,- sušuko vargšas. Tik čiupt kirvelį, tik skryst link namų.

- Uhū, uhū! - pašaukė jį senelis. - Kad tu toks teisingas ir negodus, dovanoju tau ir aukso bei sidabro kirvius.

Išgirdo apie tai vienas besotis kaimynas. Kitą dieną ir jis nusprendė nueiti prie tos pačios upės medžių kirsti.

Kirto valandą, kirto dvi ir nusprendė tyčia įmesti kirvį į upę. Kaip tarė, taip ir padarė.

Kaip ir anąkart iš niekur atsirado senelis ir pasisiūlė kirvį sužvejoti. Besotis apsidžiaugė ir jau rankas trina.

Po valandėlės išnyra senelis su geležiniu kirviu, o besotis šaukia:

- Ne mano kirvis!

Neria senelis dar kartelį. Išnyra su sidabro kirviu, o besotis vėl šaukia:

- Ne mano kirvis!

Tada senelis išnyra su aukso kirviu. Besočio akys net sublizgo ir jis jau taikėsi pačiupti kirvį, bet senelis staiga pradingo. Liko besotis be kirvio.

Užrašė Viktorija RAČKAUSKAITĖ