Kino kritikai neabejoja, kad ji vėl sulaukė šanso gauti prestižiškiausią kino prizą už vieną pagrindinių vaidmenų filme „Favoritė“. Bet ją pačią, pasirodo, pastaruoju metu užvaldė visai kitokios svajos. Ji pirmą kartą panoro ištekėti ir susilaukti vaikų, nors anksčiau buvo įsitikinusi, kad šeimos gyvenimas - ne jai. Kas ją privertė apsigalvoti? Aktorė apie tai atvirai papasakojo žurnalistams.
- Ema, filmas „Favoritė“ yra apdovanojimų sezono favoritas. Ką apie tai manote?
- Apdovanojimai ne visada reiškia, kad tave tikrai pelnytai įvertino. Vertinu juos, bet svarbus ir laikas, kai apie apdovanojimus netenka kalbėti. Turiu omeny klaidas ir nesėkmes, nuo kurių „Oskaras“ neapsaugo.
Būtent po „Kalifornijos svajų“ aš supratau, kad sėkmė iš esmės nieko nereiškia. Apie kitą po miuziklo mano filmą niekas net neužsiminė! Gal kada nors kas paklaus: „O kas tu tokia“? (juokiasi). Jei kalbėsime apie mano partneres „Favoritėje“ Oliviją Kolman (Olivia Colman) ir Reičelę Vais (Rachel Weisz), man labai pasisekė!
Mums buvo nuostabiai linksma. Ir, aišku, padirbėti su režisieriumi Jorgu Lantimu (Yorgos Lanthimos) - savaime apdovanojimas. Jis geba klasiškiausią scenarijų vizualiai padaryti tūkstantį kartų puikesnį ir įdomesnį.
- „Favoritėje“ vaidinate tarnaitę, kuri bando prasibrauti į Anglijos karalienės Anos patikėtinių būrį. Karalienės rūmų intrigos - dėkinga tema, įdomi visiems žiūrovams.
- Atvirai sakant, aš nieko nežinojau apie Aną ir jos valdymo laikotarpį XVIII a. Bet, kaip paaiškėjo, ir mano partnerės bei partneriai, visi gimę Anglijoje - taip pat ne! Aš juos net gėdinau: kaip gi taip, tai juk jūsų istorija, nejaugi mokykloje nesimokėte? Man tai atleistina, aš amerikietė. Amerikos tuo metu praktiškai dar nė nebuvo (juokiasi).
- Teko girdėti, kamavotės su korsetais?
- O taip, pirmą mėnesį man su jais net kvėpuoti buvo sunku. Jaučiausi tarsi išėjusi į atvirą kosmosą su skafandru, maldaudavau nors truputį atlaisvinti tą „kankinimo įrankį“. Žinoma, šalia Reičelės ir Olivijos, kurios ne kartą vaidino kostiuminius vaidmenis, atrodžiau visiška idiotė. Bet po kokio mėnesio mano vidaus organai kažkaip prisitaikė prie naujo silueto pagal korseto formą.
Dabar tiksliai žinau, ką reiškia posakis „širdis įstrigo gerklėje“. Nors pripažįstu, kad korsetas man padėjo įsijausti į anglės panelės, drąsiai besikabarojančios aukštyn socialiniais laiptais, vaidmenį. Iš esmės kostiumai padaro didelę aktoriaus darbo dalį. Bent jau čia laikėmės istorinio tikroviškumo. O visur kitur mūsų režisierius leido elgtis laisvai.
- Šiame filme jums pirmą kartą teko apsinuoginti. Sunku buvo tam pasiryžti?
- Mano aktorinis gyvenimas dar nelabai ilgas, vos 13 metų. Svarstydama, filmuotis tame ar kitame filme ar ne, aš niekada negalvodavau nei apie tai, kad jis gali tapti pelningiausiu sezono filmu, nei apie tai, kad man, pavyzdžiui, leis parodyti nuogą krūtinę. Aš visada ieškodavau svarios priežasties.
„Mirštu, kaip noriu vaidinti pas šį režisierių!“ arba „Ak, kokia klasiška herojė!“, arba „O, koks fejeriškas scenarijus!“ „Favoritėje“ pirmą kartą sutapo visi trys dėmenys: scenarijus, herojė, režisierius. O ta scena, apie kurią kalbate, pagal scenarijų buvo būtina - ir nėra čia apie ką kalbėti.
- Kartą pasakojote, kad aktoriai, kurių herojai ekrane vienas kitą įsimyli, yra tikrinami - ar sutampa jų „bangos“. Su Džo Elvinu (Joe Alwyn), vaidinančiu jūsų herojės vyrą, buvote tikrinami?
- Tokį testą atlieku kiekviename filme ir, manau, tai yra teisinga. Kad filmas pavyktų, toli gražu ne visada užtenka pakviesti garsius aktorius. Jeigu jie yra nesuderinami, krachas beveik neišvengiamas. O būna, kad „suderinamumas“ filmu nesibaigia.
- Neseniai pareiškėte, kad neįsivaizduojate gyvenimo be Rajeno Goslingo (Ryan Gosling), savo partnerio filmuose „Kvaila, beprotiška meilė“, „Gangsterių medžiotojai“ ir svarbiausia - „Kalifornijos svajos“. Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad Rajenas - mano brangus ir artimas draugas. Išties neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas be jo. Jis nuostabus partneris, labai šiltas ir geras žmogus. Beje, tai dėl R.Goslingo sutikau vaidinti „Kalifornijos svajose“.
Ten turėjo filmuotis Ema Votson (Emma Watson), o aš net nesirengiau eiti į atranką. Ką tik buvau baigusi Brodvėjaus maratoną, kur kiekvieną mielą dieną kelis mėnesius iš eilės scenoje vaidinau miuzikle „Kabaretas“. Užkimau, sirgau... Bet Rajenas mane įkalbėjo. O rezultatas - turiu „Oskarą“. Kai yra tokių draugų kaip Rajenas arba, pavyzdžiui, Dženifer Lorens (Jennifer Lawrence), man daug lengviau ir gyventi, ir kvėpuoti, ir dirbti, ir džiaugtis gyvenimu.
- O savo fobijas ir širdies žaizdas darbe panaudojate?
- Puikus klausimas! Ką gi, aš išties stengiuosi panaudoti tai, ką gyvenime patyriau, ir išnaudoti visas savo emocijas ir jausmus. Bet naudojuosi ir vaizduote. O ji, kadangi esu be galo jautri, kartais man iškrečia piktą pokštą. Mano psichoterapeutas sako: „Kokia laimė, kad tu tapai aktore!“ Sutinku su juo. Mano profesijoje viskas praverčia, net panikos atakos, kurios ištinka mane nuo vaikystės... Bijojau visko pasaulyje - injekcijų, kraujo, mirties, aukščio...
Kartą praradau pusiausvyrą, nudribau nuo tvoros ir susilaužiau abi rankas. Kitą kartą nukritau nuo arklio, ir nuo tada net prisiartinti prie jų nedrįsdavau. Tai, beje, tapo problema filmuojant „Favoritę“. Kaip suprantate, D.Britanijos karalienė ir jos artimieji puikiai jodinėjo.
Man bet kokios rūšies sportas - stresas. Aš net teniso normaliai negaliu žaisti. Užtat dabar tiksliai žinau, kad fobijos mane padarė ne tik jautrią, bet ir ištvermingą, vikrią ir labai gudrią. Pasaulis yra žiaurus ir negailestingas, gali taip apdeginti, kad neliks sveikos vietos.
O tokie, kaip aš, savo nuolatines baimes ir fobijas paverčia apsaugos priemone. Ir puikiai jas išnaudoja darbe: aš galiu savo personažo vardu visiškai tikroviškai skleisti pragarišką baimę - visa, ką pati ne kartą patyriau.
Trumpai tariant, esu nepaprastai dėkinga likimui už galimybę tapti aktore.
- Tai yra, jus iki šiol dar kamuoja tokios būsenos?
- Jau rečiau. O kai jaučiu artėjant priepuolį, einu pas psichoterapeutą, medituoju... Dabar garsiai kalbu apie savo problemą specialiuose renginiuose, kartu su gydytojais, kad tokie kaip aš galėtų priimti tai, kas vyksta su jais, ir sulaukti pagalbos. Nieko nepakeisi į gerąją pusę, nepripažinęs, kad problema egzistuoja.
- Pradėjote labiau pasitikėti savimi: esate jau ne tokia pažeidžiama kaip anksčiau. Nekreipiate dėmesio į tai, kaip aptarinėjama jūsų išvaizda...
- Man visada būdavo malonu, kai buvau vadinama seksualia, žavia ir patrauklia. Juk vaikystėje buvau bjaurusis ančiukas. Su akiniais, dantų kabėmis, amžinai apkramtytais nagais... Štai tada kandžios pastabos mano adresu mane smarkiai žeisdavo. Bet artėdama prie 30-ies supratau, kad nėra prasmės jaudintis. Galų gale iš esmės niekam nėra svarbu, kaip tu atrodai.
- Sulaukusi 30-ies įgijote labai blaivų požiūrį į visa, kas vyksta. Kas dar pasikeitė jūsų pasaulėžiūroje?
- Mano požiūris į vaikus. Būdama paauglė įtikinau save, kad niekada netekėsiu ir vaikų taip pat niekada neturėsiu. Atseit, tai ne man, man to nereikia. Bet jau kurį laiką, prisipažinsiu, visai nebūčiau prieš ištekėti, nors kol kas ir nėra už ko (juokiasi). Ir labai noriu turėti vaikų.
Galbūt esmė ne tik amžius, bet ir tai, kad permąsčiau vieną iš savo didžiausių traumų. Kai man buvo 20 su trupučiu, mano tėvai išsiskyrė. Tai įvyko kaip tik tada, kai mano karjera netikėtai šovė į viršų.
Tą akimirką viskas mano gyvenime staigiai pasikeitė. Visas mano apsauginis sluoksnis, kaukė, kurią kruopščiai dėdavausi, viskas susvyravo ir subyrėjo.
Negalėjau suprasti, kaip gyventi naujoje savęs ir savo gyvenimo versijoje. Ir tik neseniai pagaliau supratau, kad tai juk yra normalu, kai ne viskas normalu! Argi ne visiems taip būna? Ar ne tai galų gale mus daugiausia ir vienija?..
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą