Otas Šneideraitis. Prūsai

Otas Šneideraitis. Prūsai

1912 m. sausio 28 d. Sodeikiuose (Gumbinės aps.) gimė Otas Šneideraitis (Otto Schneidereit) - kraštotyrininkas, knygos "Prūsai" (vok. "Die Prussen und der Deutsche Orden") autorius.

Biografijos bruožai

O. Šneideraitis Gumbinėje baigė aštuonmetę mokyklą. Iš C. E. Herbsto išmoko spaustuvės rinkėjo amato.

1935 m. dirbo Lazdynuose, Rudolfo Maršalo (Marschall) spaustuvėje. 1944 m. buvo pašauktas į vermachtą, kovojo Rytprūsiuose, tarp Karaliaučiaus ir Piliavos. 1945 m. pateko į britų karo nelaisvę.

Pokariu dirbo statybose ir kitus atsitiktinius darbus. Nuo 1949 m. darbavosi spaustuvėje Štralzunde, vėliau - periodinių leidinių redakcijose.

1953 m. buvo pašalintas iš Vokietijos socialistinės vienybės partijos, atleistas iš redaktoriaus pareigų laikraštyje "Ostsee-Zeitung" ("Baltijos jūros laikraštis") dėl politinių pažiūrų. Vėliau 24 metus dirbo knygų prekybininku. Turėjo knygyną Štralzunde.

Būdamas pensininkas, tyrinėjo archyvus. XX a. 9-ajame dešimtmetyje parašė istorinę knygą "Prūsai ir Vokiečių ordinas" ("Die Prussen und der Deutsche Orden") - jos rankraštis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas Vilniuje 1989 m. pavadinimu "Prūsai". Vokiečių kalba Berlyne išleistas vėliau - 1994 m. O. Šneideratis mirė 2003 m. Vokietijoje.

Knygoje "Prūsai" autorius, remdamasis kai kurių istorikų darbais, pateikia prūsų ir lietuvių tautų istorijos apžvalgą iki I pasaulinio karo. Istorikas Juozas Jurginis įžangoje apie O. Šneideraitį parašė, kad "jis savo darbą taiko lietuviams, kviesdamas juos bendromis jėgomis pastatyti istorinį-literatūrinį paminklą žuvusiai prūsų tautai, su kuria kartu, nors ir ne tuo pačiu laiku, žuvo ir trečdalis lietuvių."

Čia pateikiame keletą įdomių knygos ištraukų apie išnaikintos prūsų tautos praeitį.

Videvučio ir Brutenio valstybė

"Tokių istorinio pakilimo periodų, apie kuriuos garsas eina iš kartos į kartą, turi visos tautos. Todėl ir legenda apie Vydevutį ir Brutenį tikriausiai atspindi tam tikrą istorinės tiesos dalį. Legendoje pasakojama, kad Vydevutis, žymus vienos genties vadas, ir vyriausiasis krašto žynys Brutenis <...> daugel metų išmintingai ir teisingai valdę šalį ir kad jie abu išleidę daug įstatymų, kurie buvę svarbūs visų genčių gyvenimui. Vienas iš tų įstatymų, pavyzdžiui, reikalavęs, kad vadu galįs būti renkamas <...>. Vado pareigos nebuvo paveldimos. Kitas iš tų įstatymų numatęs visiems laisviesiems genties nariams lygias teises priimant svarbius nutarimus ir darant teismo nuosprendžius."

12 "savivaldybių"

"Pasak legendos, Vydevutis, pajutęs artėjant mirtį, visą šalį padalijęs savo dvylikai sūnų. Čia žodis "sūnus" tikriausiai turėjo simbolinę prasmę. Dvylika genčių, matyt, gyvavo jau prieš šį padalijimą. <...> Kiekviena gentis gavo didesnes savivaldos teises. O kad nekiltų nesutarimų dėl sienų, visoms gentims buvo aiškiai nustatyta jų teritorija ir įsteigtos atskiros šventyklos. Tai įvyko galbūt tais laikais, kada vienijosi mūsų jau minėtųjų latvių, o vėliau ir lietuvių gentys; pastarosioms dar priklausė jotvingiai, poleksai ir žemaičiai. Gentys, kurios vėliau imtos vadinti bendru prūsų vardu, gyveno šiose žemėse, arba srityse: Bartoje, Galindoje (Mozūruose), Kulme, Notangoje, Pagudėje, Pamedėje, Sasnoje, Varmėje, Nadruvoje, Semboje, Skalvoje ir Sūduvoje. Šių žemių sienos ėjo tais laikais dar labai vandeningomis upėmis. Iš kai kurių genčių vardų panašumo galima spręsti, jog kai kurios iš genčių kadaise gyveno drauge ir tik vėliau, gerokai padaugėjus žmonių, suskilo. Dėl to anksčiau buvęs griežtas reikalavimas vesti tik savos genties merginą sušvelnėjo, nes dabar buvo leidžiama kurti šeimas tarp suskilusios genties narių."


PRŪSŲ karaliaus Vydevučio vėliava, vaizduojanti Pikuolį, Perkūną ir Patrimpą.

Baltai ir indėnai

O. Šneideraitis rašo nustebęs dėl baltų ir Amerikos indėnų gentinių santykių panašumo.

"Vulfstanas, jūra plaukęs palei Baltijos pakrantę ir apkeliavęs venedų žemę, po to baltų gyvenamas sritis, čionykščius gyventojus, kaip ir jo pirmtakai, vadina aisčiais. Jis aprašė, pavyzdžiui, vienas šermenis, tikriausiai kokio nors genties vyresniojo. Per jas raudotojai raudoję raudas ir aukštinę mirusiojo nuopelnus. Po to buvusios surengtos raitelių varžybos dėl mirusiojo turto - ginklų ir kitų reikmenų. Panašių dalykų yra papasakoję ir daugelis kitų kronikininkų."

(Vulfstanas - IX a. pab. keliautojas. Jo kelionė Baltijos jūra ir jos metu surinktos žinios apie pajūrio tautas minimi istoriko Orozijaus 890-893 m. "Veikale prieš pagonis". Vulfstanas pasakoja, kad aisčių žemėje būta daug pilių, kad gausu medaus ir žuvies. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, o prastuomenė - midų. Keliautojas pateikia informacijos apie senovės baltų laidojimo papročius: rašo, kad numirėlius nelaidotus laiko vieną ar du mėnesius, o didikus dar ilgiau. Paskui numirėlio turtą padalija į 5-6 dalis ir išdėsto aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės - greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą. Po turto dalybų velionis sudeginamas. - Norbertas Vėlius, "Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai")

Apie prūsų dorybes

"Svetingumas ir žmoniškumas buvo prūsų pripažintos dorybės. Laivo katastrofos ištiktiesiems ir piratų persekiojamiems jūreiviams jie skubėdavo į pagalbą, tuo tarpu kai kuriose krikščionių gyvenamose pakrantėse galiojusi šlykšti pajūrio teisė darė gėdą visai žmonijai. Prūsai nepaisydavo gyvybei gresiančio pavojaus, jeigu, reiškiant dėkingumą, tekdavo rizikuoti. Tarp jų nebuvo elgetų. Kiekviena trobelė maitindavo vargšą vieną dieną. Būdami drąsūs medžiotojai ir narsūs kariai, taikos metu skrupulingai laikydamiesi gimininių santykių, gerbdami dievus ir kęsdami nelaimes, griežtai bausdami už vagystę ir neištikimybę, dalykus, beje, retai tepasitaikančius, šios garsios tautos žmonės turėjo daugiau dorybių negu ydų." (Cituojamas Adomas Brėmenietis, apie 1081 m. kronika)

"Galima būtų daug girtino papasakoti apie tos tautos papročius, jeigu ji išpažintų Kristaus tikėjimą." (Cituojamas Helmoldas Bosavietis (1120-1177), "Slavų kronika").

"Paslaptingi žyniai, kurie saviesiems retai kada tepasirodydavo, o svetimieji jų išvis niekada neišvysdavo, saugojo šventosiose ąžuolų giraitėse šventais laikomus žalčius ir aukuruose degino gintaru kvepiančią ugnį dievams tokio tikėjimo, kuris nedaug teturėjo žiaurumo, kraujo troškimo ir gašlumo bruožų, šiaip jau būdingų visoms gamtos religijoms." (Cituojamas istorijos profesorius Henrikas fon Treičkė (1834 - 1896))

Laisvė ir misionieriai

Kodėl prūsų nežavėjo apkrikštijimo perspektyva? O. Šneideraitis rašo: "Palyginti su lenkų valstiečiais, kurie privalėjo mokėti duoklę kunigaikščiams, karaliams, bajorams ir net bažnyčiai, prūsai buvo laisvi valstiečiai, tik retsykiais aukodavę auką savo dievams ir duodavę dovanų savo žyniams. Be to, lenkų valstiečiai turėjo atlikti karo prievolę ir dalyvauti grobikiškuose bei feodalų tarpusavio karuose, o statant pilis ir bažnyčias - eiti lažą. Prūsai viso to, žinoma, negalėjo nematyti.

Tad darosi aišku, kodėl misionierių mėginimas skleisti krikščionybę tarp prūsų nebuvo sėkmingas. Jau 997 m. tokio mėginimo ėmėsi Adalbertas Vaitiekus su keletu savo palydovų. Prūsai iš pradžių jam netrukdė ir leido keliauti, kur tik nori, net buvo jam svetingi; bet kai jo pamokslai prūsams nedarė jokio įspūdžio, jis ėmė niekinti jų dievus ir šventenybes ir tuo pažeidė svečio statusą. Netoli Aistmarių jį pervėrė vieno kerštu degančio prūso ietis. Palydovams buvo leista jo lavoną pasiimti ir netrukdomiems išvykti, iš kur atėję. Misionierius Brunonas Kvėrfurtietis du kartus leidosi į kelionę po Prūsiją: pirmą kartą 1004 m., antrąsyk - su devyniolikos žmonių palyda - 1009 m. Iš šito žygio niekas nesugrįžo."

Trejybė

"Kaip rašo P. Dusburgietis, prūsų svarbiausiosios dievybės buvusios Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės. Jokių kitų dievų ar kokių nors jų atvaizdų savo ankstyvuoju istorijos laikotarpiu prūsai neturėję."

"Įvairūs metraščiai nurodo, kad gyvatę prūsai laikė šventu padaru. Tačiau ir tai nėra nieko nepaprasta, nes ji šventa buvo jau ir graikams, taip pat skitams, kaltams, germanams ir kai kurioms slavų gentims."

 

"Apie baltų "stabmeldiškas" apeigas nedaug težinoma, nes jos, matyt, nebuvo žiaurios ir paslaptingos, kad būtų sudominusios metraštininkus. Netgi lietuviai, kurie net dviem šimtmečiais vėliau priėmė krikščionybę, tokių paliudijimų irgi ne ką teturi; mat čia jau buvo susiformavęs tam tikras feodalų socialinis sluoksnis, o dėl to turėjo būti kitoks dievų supratimas."

"Iš P. Dusburgiečio minimos dievų trejybės - Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių, - pačių pirmųjų prūsų dievybių, laikui bėgant išsirutuliojo trys vyriausieji dievai, iš kurių kiekvienas turėjo savo atitinkamas funkcijas. Ir šiuo atveju prūsai niekuo nesiskyrė nuo savo kaimynų - kitokie buvo tiktai dievų vardai. Net ir tarp pačių baltų, tie vardai šiek tiek įvairavo. Prūsai, pavyzdžiui, juos vadino taip: Perkunos (liet. Perkūnas), Pikolos (Pikolas) ir Potrimpos (Patrimpas)."

Tulišoniai ir vurtkaičiai

"Be vyriausiojo žynio ir genčių žinių, dar buvo vaidelotai - lietuviškai "vaidila" reiškia "žinantis vyras", - kurių gyventa kiekviename didesniame kaime; jie duodavo žmonėms patarimų, teikdavo pagalbą ligoniams, rengdavo kaimo šventes, organizuodavo laidotuves. Gan aukštą padėtį užėmė sigonai, arba sigonotai, didžiausią laiko dalį praleisdavę Romuvoje. Gal jie buvo krivio mokiniai? Bet šiaip jie atlikdavo krivio pasiuntinių pareigą - jie greitai perduodavo pranešimus, gerai orientuodavosi vietovėse ir buvo puikūs raiteliai. Jeigu prireikdavo šaukti svarbų pasitarimą, jie turėdavo šią žinią per miškus ir pelkes paskleisti po visą kraštą. Buvo dar tulišoniai, arba ligašoniai - dainiai ir pranašai visiems atvejams. Vurtkaičiai atlikdavo organizatorių vaidmenį - jie priimdavo aukas, prižiūrėdavo ir parengdavo aukojimui gyvulius, tvarkydavo įvairius apeigų reikalus. Būta ir moterų dvasininkių. Istoriškai yra paliudyta viena žynė iš Pagudės, o kita - iš Galindos."

Krivūlė

"Kadangi baltai tais laikais rašto dar neturėjo, tai žyniai savo tautos istoriją mokėjo atmintinai; tiesa, kai kurie istorikai mano, kad žyniai buvę raštingi, bet tai tik hipotezė. Taigi dabar galima tik manyti, kad tautos istorija iš kartos į kartą buvo perteikiama žodžiu. Žinios būdavo perdavinėjamos ir virvutėmis su tam tikra tvarka užmegztais mazgais. Šiems tikslams naudotos ir rantuotos lazdos. Iki pat naujųjų laikų Lietuvoje buvo paprotys šaukiant kaimo sueigą perduoti iš vienos sodybos į kitą specialią kreivą lazdą - krivūlę. Gumbinėje (dab. Gusevas, Kaliningrado sritis), pavyzdžiui, kaimo sueiga iki XX a. vadinta kravule. Įdomu ir tai,kad anglų kalbos žodis "club" reiškia "vėzdą, kuoką", o ankstesnė šio žodžio reikšmė buvo "vyrų draugijos sukvietimas į sueigą vėzdu".

Mikskai

"Yra išlikę duomenų, kad prūsai visaip pravardžiuodavę vokiečių riterius, pavyzdžiui, jie juos vadindavę mikskais (ožiais), nes jie vis šniukštinėdavo aplink ąžuolus, ieškodami, ko nepadėję. Tiktai Lūkas Davidas, istorikas iš Rezlio, pradėjęs savo raštais reikštis maždaug 1576 m., jau sakosi apie dievų atvaizdus Romuvoje šį tą girdėjęs. Įdomu, kad L. Davidas mini vaidilas, tarp kurių buvę moterų vaidilučių ir kurie Prūsijoje netgi jo laikais dar tebebuvę žyniai, nors Romuva jau trys šimtai metų, kai nebeegzistavo."

Barzdočiai

"Stipraus kūno sudėjimo ir aukšto ūgio. Grūdinimasis ir paprastas gyvenimo būdas lėmė gerą sveikatą ir ilgą gyvenimą. Vyrai barzdos nesiskusdavo - ji buvo laikoma vyro papuošalu. Drabužiai irgi buvo paprasti, be įmantrybių. Tokius juos dar ilgai vilkėjo lietuviai. <...> Dažniausiai moterys nešiodavo gintarinius karolius. Mėgo jos dabintis ir iš kitur atgabentais žiedais bei žalvariniais puošmenimis. Plaukus susegdavo lenktu smeigtuku, o krūtinę neretai pasipuošdavo gražia sidabrine sage. Merginų galvą supdavo kasų pynės, pagražintos kaspinais ir vainiku." (Cituojamas vokiečių istorikas Johanas Foigtas)

Į kitą gentį

"Senu papročiu jaunikis turėdavo nuotaką iš tėvo išpirkti. Tas paprotys buvo savitas daugeliui tautų. Reikia pridurti, jog dukterims nebuvo leidžiama tekėti už savo genties jaunikio, vadinasi, joms tekdavo įsikurti kitoje gentyje. Toks paprotys atsirado dar pirmykštėje visuomenėje, maždaug tada, kai vyko perėjimas iš matriarchato į patriarchatą, kai grupinę šeimą ėmė keisti porinė šeima. Dabar buvo žinoma ne tik vaikų motina, bet ir tėvas, o anksčiau tėvystė iš viso neturėjo reikšmės."

O. Šneideraitis pateikia istoriko A. Kocebiu aprašytą piršlybų paprotį, kuris be didesnių pakitimų ilgai išsilaikė Lietuvoje.

"Jeigu jaunuolį priviliodavo norinčios tekėti merginos prie prijuostės nešiojamo varpelio skambėjimas ir jis pasirinkdavo ją sau žmona, jis siųsdavo piršlius, kurie tą merginą pagrobdavo ir paskiau iš tėvų išderėdavo."

Mažosios Lietuvos enciklopedija; O. Šneideraitis, "Prūsai".

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder