Lužicos kraštas ir lužitėnai

Vokiečiai juos vadina vendais (taip nuo viduramžių čia buvo įprasta vadinti slavų kilmės kaimynus). Šiandien sorbai, arba lužitėnai, - vieninteliai slavų palikuonys Vokietijoje.

LUŽICA. Sorbiškai "lužica" reiškia "pelkėta, miškais apaugusi vietovė". Aukštutinėje Lužicoje (Rytų Saksonija) gyvena apie 40 tūkst. sorbų, iš jų gimtąją kalbą moka apie 15 tūkst. Žemutinėje Lužicoje (Brandeburgas) gyvena apie 20 tūkst. sorbų, iš jų gimtąją kalbą moka apie 7 tūkst.

Lužitėnų protėviai Rytų Vokietijoje, tarp Baltijos jūros ir Rūdinių kalnų, įsikūrė maždaug VI amžiuje. Per Didįjį tautų kraustymąsi V a., palikę Karpatų kalnus, jie patraukė vakarų link ir apsigyveno prie Elbės, Zalės, Oderio, Šprė upių. Kita dalis nukeliavo į Balkanus (serbai, pietų slavai).

XI amžiuje Aukštutinę Lužicą valdė Lenkija, nuo XI iki XIII (su pertraukomis) ir nuo XIV iki XV a. - Čekija.

XI-XV a. Lužicoje apsigyveno nemažai kolonistų iš frankų, flamandų, saksų žemių.

XIV - XVII a. Žemutinės Lužicos teritorija priklausė Čekijai.

BAUCENAS (Rytų Saksonija) - miestas Aukštutinėje Lužicoje, sorbų aukštaičių (katalikų) kultūros centras. Čia gatvių pavadinimai ir iškabos surašytos dviem kalbomis.

XVII-XVIII a. dėl skirtingų religijų ir administracinio padalijimo susiformavo dvi bendrinės kalbos - sorbų aukštaičių ir sorbų žemaičių. Šiandien sorbai aukštaičiai (katalikai) gyvena Saksonijos žemėje (kultūrinis centras - Baucenas, sorbiškai - Budyšinas), žemaičiai (evangelikai liuteronai) - Brandeburgo žemėje (Kotbusas, sorbiškai - Schosebuz).

1815 m. Aukštutinė Lužica atiteko Saksonijai, likusi - Prūsijai.

KOTBUSAS - Žemutinės Lužicos miestas prie Šprė upės. Antras pagal didumą po Potsdamo Brandeburgo žemėje. Nuo senų senovės čia gyveno germanų ir slavų gentys, nuo XI a. gyvenvietė peraugo į miestą, kuris XIII a. gavo miesto teises. 1815 m. atiteko Prūsijai.

Dauguma mokslininkų Lužitėnų kultūrą priskiria slavų protėviams, tačiau archeologai pastebi, kad Lužitėnų kultūra nebuvo vienalytė. Anot kai kurių vokiečių kalbininkų (Hermann Schall ir kt.), seniausi hidronimai tarp Oderio ir Elbės priklauso baltams ("Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose", S. Karaliūnas, 2005).

AR ŽINOTE, KAD...
Lužitėnų kalba ir papročiai artimi čekams ir lenkams.
***
Rašytiniuose šaltiniuose sorbai pirmąkart paminimi VII a. (631 m. Fredegaro kronikoje - "Surbi").
***
Pirmoji spausdinta knyga sorbų žemaičių kalba - Biblija (Naujasis Testamentas) ir Katekizmas - pasirodė 1548 m.
***
Sorbai vartoja populiarias, taip pat ir lietuviams labai gerai žinomas patarles:
"Ranka ranką plauna" - sorbų aukšt. "Ruka ruku myje",
"Kalk geležį kol karšta" - sorbų aukšt. "Kowaj železo, doniž so žehli",
"Varna varnai akies nekerta" - sorbų aukšt. "Wrona wronje woči njewudypa", sorbų žem. "Karwona karwonje wocy njewudrapjo".
***
XIX amžiuje kilęs tautinis sąjūdis paskatino sorbus domėtis savo kalba ir tautosaka.
***
(Giedrė Buvienė, "Sorbų patarlės - sektinas pavyzdys")

VARDAI

Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein)

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje tvirtinama, kad Jurgis Zauerveinas - publicistas, poetas, daug nusipelnęs Mažajai Lietuvai, parašęs himną "Lietuvninkai mes esam gimę", buvo sorbas.

Lietuviškoji "Wikipedia" rašo, kad J. Zauerveinas buvo sorbų kilmės, vokiškoji - kad vokiečių. Įvairūs kiti šaltiniai nurodo skirtingai. Pavyzdžiui, literatūrologas dr. Vaclovas Bagdonavičius rašo, kad jis buvo vokietis, prof. dr. Libertas Klimka - kad sorbas.

J. Zauerveinas gimė 1831 m. Hanoveryje, mirė 1904 m. Osle, palaidotas Gronau.