Kodėl dailininkai naikino savo kūrinius
Klodas Monė
Didžiausia Klodo Monė (Claude Monet) paveikslų serija - „Vandens lelijos", kurią K.Monė kūrė visą gyvenimą. Visi ciklo darbai skyrėsi dydžiu ir kompozicija, bet visi jie atskleidė jo nenumaldomą norą tobulinti spalvas ir atskleisti savo sodo grožį. Iš viso K.Monė su vandens lelijomis sukūrė daugiau kaip 250 paveikslų, kuriuos labai vertina muziejai ir viso pasaulio kolekcininkai.
Nors šiuos darbus kritikai dabar giria, nekalbant apie tai, kad jie kainuoja didžiulius pinigus, kadaise K.Monė teko išklausyti nemažai kritikos savo adresu. Bet, ko gera, griežčiausias kritikas buvo pats K.Monė. 1908 m., po trejų naujos paveikslų kolekcijos kūrimo metų ir prieš pat atidarant naują parodą Paryžiuje, K.Monė sunaikino apie 30 paveikslų, o paskui parašė laišką savo agentui, kuriame jį patikino, kad taip pagaliau atsikratė jį kamavusių dvasinių kančių ir dabar jis gali kaip reikiant imtis darbo. Po metų paroda su „Lelijomis" Paryžiuje, kurioje buvo pristatyti 48 nauji kūriniai, tapo K.Monė triumfu.
Kazimiras Malevičius
25-erių Kazimiras Malevičius (Kazimir Malevich) nutarė sudeginti visus savo vaikiškus ir jaunystės darbus. Tokį sprendimą priėmė persikraustydamas. Kazimiras Malevičius persikraustė į Maskvą ir paskui keturis kartus nesėkmingai stojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Prieš tai, palikusi šeimą Kurske, ten pat išvyko ir K.Malevičiaus mama Liudviga Malevič, radusi laikraštyje skelbimą, kad reikalinga valgyklos vedėja. Po kelių mėnesių, išsinuomojusi penkių kambarių butą, ji marčiai Kazimirai Zgleic nurodė atsikratyti viso turto Kurske ir su visa šeima kraustytis į Maskvą.
Numatydamas šį kraustymąsi, Kazimiras Malevičius sudegino visus Kurske laikytus paveikslus. Įsivaizduokite: traukiniu važiuoja daugiavaikė šeima. Kiek vietos ji gali skirti vyriausiojo sūnaus paveikslams, į kuriuos šeimos galva žiūri su neslepiamu skepticizmu? Tėvas meno nevertino, laikė jį tuščiu užsiėmimu. Mama, priešingai, slapčia duodavo sūnui pinigų dažams ir teptukams. Kadangi ankstyvieji K.Malevičiaus darbai dingo liepsnose, apie jo pirmuosius žingsnius tapyboje faktiškai nieko nežinoma.
Šarlis Kamuanas
O su šiuo dailininku yra susijusi nepaprastai įdomi ir net juokinga istorija, kurios siužetas visai tiktų komiksui. Š.Kamuanas (Charles Camoin) atvyko į Paryžių, svajojo išgarsėti, gatvėse eksponuodavo savo paveikslus, vaikščiojo po muziejus, siūlydamas savo kūrinius, bet pasiekti pripažinimo nepajėgė. Kaip ir dauguma nepripažintų genijų, Š.Kamuanas ieškojo paguodos taurelėje.
Kartą, po dar vienos nesėkmingos dienos, jis užėjo į kavinę, kurioje nebuvo laisvų staliukų, prisėdo prie nepažįstamo vyro ir ėmė lieti jam širdį. Pašnekovas pasakė galįs jam padėti. Paaiškėjo, kad jis yra mažos galerijos savininkas ir gali suteikti patalpas parodai. Džiugiai susijaudinęs Š.Kamuanas parėjo namo, nupiešė keletą afišų, išklijavo jas mieste. Paskirtą dieną jis atėjo į galeriją, iškabino darbus, bet jam nepatiko, kaip jie atrodo ant sienos. Š.Kamuanas kelis kartus perkabino paveikslus ir staiga susimąstė: „Apie kokią šlovę aš svajoju? Tai ne sėkmė, tai gėda!" Jis paėmė skustuvą, supjaustė visus paveikslus ir išmetė į šiukšlių konteinerį.
Netoliese vaikštinėjo valkata. Jis pamatė nuoplaišas, sudėliojo jas taip, kaip jam atrodė gerai, o ryte atėjo į galeriją. Ten stovėjo savininkas, nesuprasdamas, kur dingo Š.Kamuano darbai. Benamis jam parodė suklijuotus paveikslus ir paaiškino, kokiomis aplinkybėmis jie pas jį atsidūrė. Visa tai jie priklijavo prie rėmų, paroda buvo atidaryta. Žmonės vaikšto, žiūrinėja, stebisi - supjaustytos drobės, kaip įdomu, naujas žodis mene! Vieną vakarą Š.Kamuanas atsitiktinai ėjo pro galeriją, pamatė savo paveikslus ir pareikalavo pasiaiškinti. Jis pareiškė: jei autorius nusprendė sunaikinti paveikslus, niekas neturi teisės jų rodyti žmonėms. Š.Kamuanas laimėjo bylą teisme ir jo paveikslai buvo sunaikinti dar kartą.
Gerhardas Richteris
Vienas paklausiausių dabarties dailininkų Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) per 10 kūrybinės karjeros metų sunaikino daugiau kaip 60 savo paveikslų, vertinamų 655 mln. dolerių. Savo darbus jis supjaustydavo peiliu, skirtu drožinėti. Šio griaunamojo akto priežastis paprasta: G.Richteris būdavo nepatenkintas savo darbu.
Pasak dailininko, „pjaustyti paveikslus visada buvo išsilaisvinimo aktas". Įdomu, kad prieš sunaikindamas G.Richteris dažnai fotografuodavo pasmerktas drobes: „Kartais pamatau kurią nors nuotrauką ir pagalvoju: blogai, reikėjo leisti jai išgyventi." G.Richteris gerai prisimindavo sunaikintus paveikslus. Pavyzdžiui, buvo darbas su kariniu laivu, į kurį pagal siužetą pataikė torpeda. Paveikslą net spėta eksponuoti 1964 m. parodoje. O paskui jis staiga dingo, kaip paaiškėjo, pateko, „po G.Richterio peiliu". Kitas amžiams dingęs darbas - drobė su kengūra, kurios pagrindas buvo įdomi nuotrauka iš žurnalo. Šis paveikslas buvo įvertintas 1100 Vokietijos markių.
Vasilijus Vereščiaginas
Karinės tematikos V.Vereščiagino kūriniai palikdavo tokį stiprų įspūdį, kad net sukeldavo susierzinimą ar baimę. Kartą, 1882 m., V.Vereščiagino parodoje Berlyne apsilankė feldmaršalas Helmutas Moltkė (Helmut Moltke), vokiečių teoretikas, karą vertinęs kaip neišvengiamybę, prisidedančią prie technikos ir net moralinės pažangos. V.Vereščiaginas parodė H.Moltkei savo garsų darbą „Karo apoteozė".
Pamatęs paveikslą, feldmaršalas šiek tiek sutriko, bet nieko nepasakė. O po apsilankymo parodoje išleido įsakymą, draudžiantį vokeičių kareiviams lankytis V.Vereščiagino parodoje ir net atmetė dailininko siūlymą leisti austrų karininkams nemokamai apžiūrėti jo kūrinius 1881 m. Vienoje surengtoje parodoje. V.Vereščiagino tėvynėje padėtis buvo ne geresnė.
Rusijoje taip pat buvo draudžiama rengti V.Vereščiagino kūrinių parodas, taip pat jo drobių reprodukcijas naudoti knygose ir periodiniuose leidiniuose. Ir viskas dėl neteisingo kaltinimo Rusijos armijos šmeižimu. Dailininkas sunkiai priėmė šiuos kaltinimus ir sudegino tris savo paveikslus: „Užmirštas", „Apsupo - persekioja" ir „Prie tvirtovės sienos". Žinomas mecenatas ir kolekcininkas Pavelas Tretjakovas net nutarė supirkti didžiąją dalį Turkestane tapytų V.Vereščiagino darbų, kad tas nesumanytų jų sudeginti.
Rašyti komentarą