Daugybė žmonijos neatsakytų klausimų

Daugybė žmonijos neatsakytų klausimų

Ar mes kada nors sugebėsime suprasti visatos prigimtį, ar joje esame vieni, kas yra sąmonė, kodėl mes sapnuojame?.. Yra daugybė klausimų, į kuriuos vis dar nemokame atsakyti. Štai keli sudėtingiausi ir įdomiausi, dėl kurių galvas laužo geriausi žmonijos protai.

Ar visatoje esame vieni?

Astronomai visatoje uoliai ieško pasaulių, kuriuose vanduo galėtų duoti pradžią gyvybei, - nuo Saulės sistemos Marso planetos ir Europos palydovo iki planetų, kurios yra už daugybės šviesmečių. 1977 m. radioteleskopai užfiksavo signalą, panašų į galimą pranešimą iš kitos planetos. Dabar astronomai moka tiksliau ištirti tolimų pasaulių atmosferą ir ieškoti jose deguonies ir vandens. Pastaraisiais metais vien Paukščių Take rasta apie 60 mlrd. planetų, kuriose galėtų atsirasti gyvybė.

Ar esama kitų visatų?

Ar mūsų visata yra vienintelė? Šiuolaikinė kosmologija plėtoja kitų visatų egzistavimo idėją - galbūt jos turi kitokių savybių, skiriasi nuo mūsiškės. Jei jų egzistuoja be galo daug, bet kokį parametrų derinį būtų galima pakartoti dar kur nors ir jūs galėtumėte egzistuoti ir kitoje visatoje. Bet ar taip yra iš tiesų? Ir kaip mes sužinosime, kad taip yra, jei negalime įrodyti, kad ši hipotezė mokslinė?

Iš ko sudaryta visata?

Mes žinome apie penkis procentus visatos sudėties. Tuos 5 proc. sudaro periodinės elementų lentelės atomai, kurie suformuoja viską, ką matome aplinkui. Likę 95 proc. yra mįslė. Per pastaruosius 80 metų paaiškėjo, kad likusią visatos dalį sudaro du tamsūs astronominiai objektai: tamsioji medžiaga (apie 25 proc.) ir tamsioji energija (70 proc.). Tamsiosios medžiagos yra aplink galaktikas ir galaktikų spiečius. Ji veikia kaip nematomi tas galaktikas jungiantys klijai. Mes žinome, kad ji yra, nes turi masę, vadinasi, ir gravitaciją. Tamsioji energija paslaptingesnė. Tai tam tikra į eterį panaši terpė, kuri užpildo erdvę ją plėsdama ir versdama galaktikas vis greičiau tolti vienas nuo kitų. Mes nežinome, kas yra tamsioji energija ar tamsioji medžiaga, o astronomai tik bando perprasti tas nematomas „prašalaites“.

Kodėl egzistuoja medžiaga?

Pagal fizikos dėsnius medžiaga neturi egzistuoti pati sau. Kiekviena medžiagos dalelė, kiekvienas elektronas, protonas, neutronas turi turėti „dvynį“ - antimedžiagą. Turi egzistuoti didelis kiekis pozitronų arba antielektronų, antiprotonų ir antineutronų. Bet taip nėra. Susidūrus medžiagai ir antimedžiagai abi dingsta, nes išsiskiria didžiulis energijos kiekis.

Pagal teoriją, per Didįjį sprogimą susidarė vienodas kiekis medžiagos ir antimedžiagos, bet atsitiko kažkas, dėl ko visatoje liko tik medžiaga.

Mokslininkai analizuoja eksperimentų Didžiajame hadronų greitintuve duomenis, bandydami suprasti, kodėl mūsų visatoje yra tokia medžiagos ir antimedžiagos asimetrija.

Kas mus daro žmonėmis?

Žmogaus genomas 99 proc. sutampa su šimpanzės genomu. Mūsų smegenys yra didesnės už daugumos gyvūnų, bet ne didžiausios. Neuronų turime triskart daugiau negu gorilos. Daugelis požymių, kurie, kaip mums atrodė, skiria mus nuo gyvūnų, įskaitant kalbą, gebėjimą naudotis instrumentais, atpažinti save veidrodyje, yra būdingi ir kitoms gyvoms būtybėms. Galbūt lemiamą reikšmę turi kultūra ir jos poveikis mūsų genams? Mokslininkai mano, kad mokėjimas naudotis ugnimi ir virti valgį padėjo išsivystyti didelėms smegenims. O gal žmonių, o ne beždžionių planeta tapome, nes mokame bendradarbiauti ir turime prekybos įgūdžių?

Kas yra sąmonė?

Kol kas žinoma tik kad sąmonė susijusi su kelių smegenų sričių darbu, o ne su vienos. Jei perprasime, kokios būtent smegenų sritys įtraukiamos ir kaip veikia mūsų nervų sistema, suprasime, kaip atsiranda sąmonė, ir galbūt tai padės kurti dirbtinį intelektą. Tačiau dar sunkesnis yra filosofinis klausimas: kam mums reikia sąmonės? Pagal vieną teoriją, jungdami ir apdorodami daugybę informacijos bei reaguodami į jutimų signalus, mes atskiriame, kas yra realu, o kas ne, ir gebame kurti ateities scenarijus, kurie padeda prisitaikyti ir išlikti.

Kaip atsirado gyvybė Žemėje?

Maždaug prieš 4 milijardus metų kažkas užgimė „pirmykščiame virale“, sudarytame iš paprastų cheminių medžiagų. Šioms susijungus atsirado pirmosios molekulės, gebančios daugintis ląstelėms dalijantis. Mes visi esame susiję su tomis pirmosiomis molekulėmis. Bet kaip pagrindinės cheminės medžiagos, esančios Žemėje, spontaniškai susijungė, kad sukurtų gyvybę? Kaip atsirado DNR? Kaip atrodė pirmosios ląstelės? Mokslininkai iki šiol nežino, kaip tai įvyko. Kai kas tvirtina, kad gyvybė atsirado karštuose vandenyse šalia vulkanų, kiti - kad gyvybei pradžią davė meteoritai, nukritę į jūrą.

Kodėl sapnuojame?

Trečdalį gyvenimo mes pramiegame. Jeigu tiek laiko skiriame miegui, galėtume manyti, kad viską apie jį žinome. Tačiau mokslininkai iki šiol nesugeba paaiškinti, kodėl mes miegame ir sapnuojame. Zigmundo Froido (Sigmund Freud) pasekėjai mano, kad sapnai yra neišsipildę troškimai, dažnai seksualinio pobūdžio. Kiti tvirtina, kad sapnai - ne kas kita kaip atsitiktiniai miegančių smegenų impulsai. Gyvūnų tyrimai ir smegenų darbo vizualizacijos pažanga rodo, kad miegas yra svarbus atminčiai, gebėjimui mokytis ir emocijoms.

Ar galėsime gyventi amžinai?

Gyvename nuostabiu metu, nes senėjimą pradedame vertinti ne kaip gyvenimo faktą, o kaip ligą, kurią galima išgydyti ir galbūt jos išvengt. Bent jau ilgesnį laiką. Mūsų žinios apie tai, dėl ko senstama ir kodėl kai kurie gyvūnai gyvena ilgiau už kitus, nuolatos papildomos. Žinios apie DNR, medžiagų apykaitą, reprodukcinę sveikatą padeda susidaryti aiškesnį vaizdą ir galbūt padės sukurti vaistus. Bet svarbesnis klausimas yra ne tai, kiek gyvensime, o kaip ilgai gyvensime gerai. Kadangi daugelis ligų, įskaitant diabetą ir vėžį, dažniau užklumpa senatvėje, šios gydymas gali turėti lemiamą reikšmę.

Ar įmanoma keliauti laike?

Kelionė erdvėje - visiškai įmanoma misija, bet ar galima judėti laike? Jei kalbėsime apie kelionę į praeitį, pagal fizikos dėsnius tai neįmanoma, ji visada liks tik mūsų atmintyje. Tačiau kelias į ateitį mums atviresnis. Pagal specialiąją Einšteino reliatyvumo teoriją kosmonautams Tarptautinėje kosminėje stotyje laikas eina lėčiau. Dėl stoties sukimosi greičio šis efektas yra beveik nepastebimas, tačiau greitį padidinus iki šviesos žmonės galėtų nuskrieti tūkstantį metų į ateitį. Tačiau jie negalės grįžti į praeitį ir papasakoti kitiems, ką matė.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder