Rinkimai jau alsuoja į pakaušį. Ta proga kalbiname dokininką mechanizatorių Anicetą.
Kaip manote, kodėl kandidatai, patekę į Seimą, džiaugiasi kaip išprotėję? Rinkimų štabuose prasideda masinės bučiuotynės, emocijos liejasi per kraštus.
Ir aš bučiuočiausi. Alga gal ir ne pasakiška, bet stabili ir ketverius metus gali ramiai gyventi. Jeigu nebūsi išrinktas kitai kadencijai, gausi riebią išeitinę pašalpą. Tai, kad paskui žmonės su tavimi nebesisveikins, nedidelė bėda. O geriausia, kad ten dirbti nereikia. Kai liepia, pakeli ranką, kai sako nuleisti, nuleidi. Svarbiausia nesupainioti kairės rankos su dešine ir gali ramiai snūduriuoti. Dar savo versliuko reikaliukus pasitvarkai, vaikus į šiltas vietas įtaisai. Jeigu netyčia apsivogsi, turi teisinę neliečiamybę. Todėl ir džiaugiasi ten patekusieji.
Pone Anicetai, nejaugi tik tokie žmonės eina į Seimą? Argi nėra norinčiųjų Lietuvai gero, pakeisti ją iš pamatų?
Nesu ponas, bet pasakysiu - yra. Bet jie prie šito lovio neprileidžiami. Pavyzdžiui, aš noriu balsuoti už Anuprą, bet kas man leis? Gausiu sąrašiuką ir atia Lietuvos gerovei.
Jūs toks pesimistas, net graudu.
Aš kaip tik optimistas, pakalbėtumėte jūs su mano uošviu Kasparu, tada kitaip manytumėte.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą