"Norėčiau, kad televizijose būtų daugiau gerų naujienų"

Iš arčiau

Iš mokyklos gyvenimas Vitalį Lebedį netikėtai nubloškė į žurnalistiką. Diplomuotas pedagogas mokykloje išdirbo dvejus metus, tačiau tik dabar jis jaučiasi savo vietoje.

Sunku įsivaizduoti, kaip V. Lebedis visur suspėja - jis reportažus kuria iš karto trims televizijoms, be to, jo balsą nuo šiol galima išgirsti ir vienos uostamiesčio radijo stoties eteryje. V. Lebedžio pavardė šmėksteli ne tik lietuviškų televizijų žinių laidose - jis ir rusiškos televizijos ORT 1-ojo Baltijos kanalo korespondentas.

Užslėptas tinginys

Kai jis sulaukė pasiūlymo tapti ORT korespondentu Lietuvos pajūryje, V. Lebedis sutiko nedvejodamas. Žurnalistas juokauja, kad trauktis lyg ir nebuvo kur - jis vienintelis iš kolegų taip gerai kalba rusiškai.

"Tačiau man irgi prireikė atgaivinti savo rusų kalbos žinias - daug ką esu primiršęs. Žinoma, specialių kursų nelankiau, bet teko nemažai paskaitinėti, iš karto atsitempiau į darbą rusų kalbos žodyną, nes vis pritrūkstu žodžių", - šypsosi V. Lebedis.

"Nors pagal mano pavardę gali pasirodyti, kad esu rusas, iš tikrųjų taip nėra", - priduria pašnekovas.

Taip nuo rudens darbą Vakarų Lietuvos bei Baltijos televizijose V. Lebedžiui teko pradėti derinti su darbu ORT kanale Baltijos šalių žiūrovams. Po kiek laiko prie šių darbų prisidėjo dar vienas - radijo stoties "Vox Maris" žinių tarnyboje.

Žurnalistas pripažįsta, kad kartais jaučiasi taip, lyg tuoj persiplėš - iš vienos vietos žaibo greičiu bėga į kitą, o tokį natūralų poreikį kaip pietūs tenka apskritai pamiršti. Tačiau kita vertus, tokiu tempu dirbti jam patinka.

Grįžti į mokyklą nenori

Grįžkime keliais metais į praeitį. Šiaulių universitete baigęs edukologijos studijas ir apsigynęs magistro laipsnį, V. Lebedis įsidarbino mokytoju vidurinėje mokykloje. Tačiau po dvejų metų, praleistų mokykloje, V. Lebedis susikrovė lagaminus ir išsiruošė į Klaipėdą. Paskui mylimą merginą, vėliau tapusią žmona, kuri tuo metu studijavo Klaipėdos universitete.

V. Lebedis sako, kad didelių sentimentų mokyklai nejaučia. Nežinia kodėl, bet labiausiai iš darbo mokykloje jam įsiminė triukšmas pertraukų metu. "Ir tai ne pats maloniausias prisiminimas", - teigia jis.

Tačiau į mokyklą grįžti nebenorintis V. Lebedis mano, kad pedagogo profesija jam dabar labai padeda. "Mokykloje išmokau valdyti auditoriją, bendrauti - kai tavo mokiniai yra paaugliai, esi priverstas išmokti ypatingos taktikos, kad prie jų prieitum."

Beje, dar būdamas studentu jis pradėjo rašyti universiteto laikraščiui. Tiesa, naujos veiklos ėmėsi visiškai atsitiktinai - po vienos kelionės norėjo aprašyti savo įspūdžius.

Vėliau atvažiavęs į Klaipėdą ir pradėjęs dirbti Vakarų Lietuvos televizijoje, žurnalistinio darbo Vitalis turėjo mokytis beveik nuo nulio.

Nežiūri kriminalų

"Iš pradžių buvo beprotiškai sunku. Iš darbo grįždavau kvadratine galva - tiek visko reikėjo išmokti", - šypsosi prisimindamas žurnalistas.

Darbo televizijoje virtuvė jam buvo visiškai nepažįstama. Negana to, V. Lebedis sunkiai orientavosi jam svetimame mieste - prieš persikraustydamas Klaipėdoje jis yra buvęs vos dukart.

"Gėda prisipažinti, bet tada net nežinojau, kaip atrodo Klaipėdos meras..."

Kai kas V. Lebedžiui labai nepatinka Lietuvos žiniasklaidoje - pasimėgavimas blogomis naujienomis. "Kriminalinių įvykių, smurto rodymui pačiu žiūrimiausiu laiku aš griežtai nepritariu. Nereikia stebėtis, kad ir gyventojų požiūris į žiniasklaidą keičiasi neigiama linkme. Tačiau manau, kad anksčiau ar vėliau visa tai bus išgyvendinta, juk kitų šalių televizijose nelaimės tikrai nėra taip afišuojamos", - svarstė V. Lebedis, beje, jis beveik niekada nepraleidžia per televiziją rodomų žinių laidų, tačiau prasidėjus kriminalų rubrikai, neretai perjungia kitą kanalą.

Po darbo grįžęs namo, V. Lebedis nepuola įsijungti televizoriaus. Tačiau po kiek laiko vis tiek įsijungia. Žinias žiūri iš profesinio smalsumo, o poilsiui mėgsta pažiūrėti gerą filmą.

Retkarčiais V. Lebedis pasvajoja apie "tikrą poilsį". "Kartais pajuntu, kad norėtųsi imti ir atitrūkti nuo visų įvykių. Tam puikiai tiktų, pavyzdžiui, negyvenama sala. Bet turbūt radijo imtuvą vis tiek pasiimčiau..."

Giedrė PETKEVIČIŪTĖ