Indija: iš viduramžių į pažangiausių technolgijų amžių

Indija: iš viduramžių į pažangiausių technolgijų amžių

Animacija

Kartą vienas verslininkas paklausė manęs, kuo aš užsiimu. Išgirdęs žodį "animacija", išsiviepė ir tarė: "Aišku... pasakėlės vaikams". Savo veiklą man, kaip ir kitiems mano kolegoms, visada būdavo sunku apibūdinti, nevartojant gausybės paaiškinimų, vaizdinės medžiagos ar specifinių terminų. Tačiau blogiausia buvo tai, kad dažnas tautietis mano užsiėmimo nelaikydavo rimtu verslu, prilygstančiu prekybai, gamybai, krovos darbams ar logistikai.

Pateikiami faktai ir skaičiai iš Vakarų pasaulio susilaukdavo replikų: "Betgi tai Holivudas!", "Ką čia nuveiksi tokioje mažoje rinkoje?" ir panašiai. Taigi lietuvio verslininko taip lengvai nesuviliosi pažangiausiomis technologijomis, naujomis verslo perspektyvomis ir dideliu pelnu, jei tai mažai jiems pažįstama. Todėl naujų argumentų savo verslo agitacijai pradėjau ieškoti Rytuose.

Nuvažiavęs į Indiją nesiekiau ieškoti egzotikos - šioje iš viduramžių brendančioje šalyje tikėjausi atrasti pažangiausias technologijas, blaivią ir gerai įvertintą verslo prognozę, taigi - puikų pavyzdį ir strategiją naujam Lietuvos verslui.

Šalis, kurioje tik 5 procentai gyventojų yra raštingi, o daugelis net nemoka valstybinės (anglų) kalbos, yra tikrai verta pagarbos dėl savo siekių užimti pasaulinio lyderio pozicijas informacinių technologijų srityje. Pridursiu dar, kad visa tai vyksta didžiulės valstybinės korupcijos fone, daugelyje šalies rajonų nėra geriamojo vandens, o iki šiol dar gaji kastų sistema ir prietarai laiko šalį viduramžių tamsoje.

Dar prieš keletą metų mane nustebino faktas, kad tuometiniame Silikono Slėnyje (Kalifornija, JAV) - pasauliniame kompiuterinių technologijų bastione, indų dirbo daugiau nei 40 procentų. Ar tai tauta, kurios atstovų smegenų struktūra kitokia? Nemanau. Matyt, indai ne tam paliko savo tėvynę, kad ir toliau jaučiais artų žemę ar prašytų išmaldos nesvetinguose JAV didmiesčiuose. Jie kaip sausa žemė siurbė mokslą, tikėdami, kad tai ir yra stebuklingas vanduo jų ateičiai. Ką gi, jie neapsiriko - ne tik praturtėjo, bet ir pradėjo mokyti kitus, įgijo vakarietiškos patirties ir ją parsivežė į Indiją. Čia grįžo ne tik pinigai, bet ir žinios, ekonominiai modeliai, kontaktai, rinkodaros koncepcijos.

Vienoje mažoje, nesenai įsikūrusioje videostudijoje man teko per keletą dienų supažindinti indus su gana sudėtinga kompiuterinės grafikos programa, kuriai suvokti aš pats sugaišau ne vienerius metus. Man rodant, kaip reikia dirbti, indai visą laiką tylėjo, nieko neužsirašinėdami. Tik kartais užduodami vieną kitą klausimą. Mokymų pabaigoje aš pasakiau, kad bus labai gerai, jei iš viso milžiniško informacijos kiekio jie prisimins bent 15-20 proc., mat normalu, jog mūsų smegenys nepajėgios sukoncentruoti dėmesio ilgą laiką.

Tai pasakęs aš perdaviau kompiuterio pelę vienam iš indų. Mano nuostabai nebuvo ribų, kai indas kuo tiksliausiai atkartojo beveik viską, ką aš rodžiau tą dieną! Tik žymiai vėliau aš sužinojau jų "stebuklingos" atminties paslaptį. Universitete, kurį buvo baigęs mano minėtas indas, galiojo gana griežtos taisyklės. Diena prasidėdavo apie 5 val. ryte meditacija ir badžanų giedojimu. Paskaitos trukdavo iki 17 val., o nuo 19 val. prasidėdavo jogos užsiėmimai. Laisvo laiko valandėlės buvo skiriamos daryti namų darbus, projektus, skaityti. Savo smegenis indai apkrauna milžiniškais krūviais, tačiau nepamiršta ir poilsio bei apsivalymo meditacijomis, tradicinės jogos bei kvėpavimo pratimais.

Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos gavau vieno draugo garbingą užduotį - atrasti indų IT kompanijų, kurios specializuojasi programavimo srityje. Mano pažįstamas, pats būdamas puikus programuotojas, vertėsi ir papildomu verslu - įdarbindavo programuotojus svečiose šalyse. Jis tikėjosi, kad būtent Indijoje ras pigios ir ganėtinai kvalifikuotos darbo jėgos. Deja, grįžęs namo aš turėjau nuvilti savo pažįstamą. Pasirodo, startinis ką tik baigusio koledžą ar universitetą programuotojo atlyginimas šioje skurdo šalyje siekia 2-3 tūkst. JAV dolerių! O pastarajam įgijus patirties, pasiekia net 16 tūkst. ribą!

Gaila, kad nelabai kuo turime didžiuotis savo nebesusigaudančioje prioritetuose Lietuvoje. Tačiau indai, pasirodo, kuo puikiausiai moka šiuos prioritetus pasirinkti. Štai jų kaimynai kinai bando užvaldyti pasaulį dempingine gamyba, na, o indai žvelgia žymiai toliau į ateitį. Jie puikiai supranta, kad gamyba pamažu prieina liepto galą. Ir nors pati šalis dar negali uždirbti didelių pinigų iš turizmo dėl savo infrastruktūros, tačiau pajamos, gaunamos iš Bolivudo (indiška Holivudo versija), seniai įtikino vietinius investitorius, kur reikia ieškoti paslėptų lobių.

Bepigu kurti filmus šalyje, turinčioje milijardą gyventojų, - pasakys koks Lietuvos kinematografas. Ką gi - jis bus teisus. Nors šeimoje dažnai trūksta būtiniausių produktų, tačiau pražiopsoti eilinį ašarų, blakstienų virpesio ir šokių kokteilį indui yra didžiulė nuodėmė. Prieš premjeras šalia kino teatrų Indijoje paralyžiuojamas eismas. Už sumą, kurią kainuoja bilietas į premjerą (200-400 rupijų), trijų asmenų šeima gali prasimaitinti 1-2 savaites.

Tačiau ne kiekvienam tenka laimė pakliūti į išsvajotąjį Bolivudą, tad mažiau laimingesni renkasi naujojo Dievo pavėsį ir kaimynystę - jie tampa vaizdo efektų kūrėjais. Po kurio laiko šios pilkos pelytės niekam garsiai nesiskelbdamos užmezga ryšį su Vakarų kolegomis, o dar vėliau Bolivudas išsižioja iš nuostabos, sužinojęs, kad daugelis Holivudo šedevrų efektų yra sukurti būtent Indijoje. Pilkųjų pelyčių pajamos netgi viršija Indijos ar net Amerikos kino žvaigždžių pajamas.

Animatoriai ne tik preciziškai išstudijavę visų egzistuojančių padarų anatomiją. Judesių natūralumas leidžia manyti, kad jiems lengvai paklūsta ir patys gamtos dėsniai. Riba tarp dirbtino ir natūralaus kūno sparčiai nyksta. Naudodami naujausias technologijas, indai priverčia mus susimąstyti, kiek reali gali būti fantazija.

Savo pirmaisiais darbais šios šalies atstovai tik įrodė Vakarams, kad jie gali būti laikomi lygiaverčiais partneriais kuriant tokius filmus kaip "Šrekas", "Ledynmetis", "Matrica", "Žiedų valdovas" ir t.t. Holivudas jau visu balsu rėkia apie savo meilę Indijos animatoriams. Vis daugiau kontraktų specialiesiems efektams ir animacijai atsiduria šioje šalyje. Patys indai labiausiai didžiuojasi paskutiniais savo darbais: Bombėjaus studijai "R&H India" buvo patikėta pagrindinė liūto Aslano ir fotorealistinių finalinio mūšio būtybių animacija viename paskutinių Volto Disnėjaus šedevrų "Narnijos kronikos".

Tikrą animacijos bumą Indijoje sukėlė ne užjūrio kontraktai, o savų animacinių filmų kūrimas ir tiekimas pasaulinei rinkai. Praėjusiais metais "Toonz animation" studija pateikė pirmąjį ilgametražį animacinį filmą "Hanumanas", sukurtą pagal indų epą "Ramajana". Filmas išsyk sulaukė pasaulinio pripažinimo. Jo transliacijos teises JAV įsigijo Volto Disnėjaus studija. O investitoriai trynė rankas per pirmąsias kelias savaites uždirbę 230 mln. dolerių, kurie su kaupu padengė 20 mln. išlaidas. Ne mažesnės sėkmės susilaukė "Madraso Pentamedios Studio" filmas "Alibaba ir 40 plėšikų", praėjusiais metais pristatytas "Oskarų" apdovanojimams animacijos kategorijoje.

Kitų metų animacijos rinkos augimo Indijoje nesiryžta prognozuoti nė vienas ekonomistas. Ir vis dėlto kodėl būtent Indija skverbiasi į lyderio pozicijas šiame versle? Pirmiausia - indai, nors ir prastai, bet angliškai kalbanti šalis, - tai suteikia jiems didžiulę pirmenybę prieš kinus, - o norint gerai išmanyti programinę įrangą, reikia neprastai mokėti šią kalbos. Antras ypač svarbus faktorius - palyginti žemos kainos, tačiau užtikrinančios aukštą darbų kokybę. Šiuo metu ilgametražiam animaciniam filmui pagaminti JAV yra išleidžiama 100-175 mln. dolerių. Tuo tarpu Indijoje - 15-25 mln.

Na, o trečia ir, ko gero, svarbiausia yra tai, kad Indija turi daug ką pasakyti pasauliui. Iš kiekvieno žvilgsnio sklinda didesnė nei 5 tūkst. metų išmintis...

Animaciją ir kitus IT verslus indai suvokia kaip vienintelį išsigelbėjimą nuo amžiais juos persekiojusio skurdo, korupcijos, kastų sistemos. Vienas indas man taip pasakė: "Praturtėti yra labai paprasta - tereikia gimti radža arba naftos magnato šeimoje. Tačiau jei tai nepavyksta iš karto, reikia daug mokytis". Na, o noras užlipti ant kalno, matyt, žmonėms leido išsiugdyti ekonominę uoslę... Kaip būtų gera, kad tokios uoslės įgytų ir Lietuvos verslininkai. Juk tereikia tiek nedaug - plačiau atmerkti akis...

Ričardas LIAUGMINAS

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder