Martynas Budraitis, Rolandas Rastauskas: teatrą veda į priekį reklama ir rizika

Martynas Budraitis, Rolandas Rastauskas: teatrą veda į priekį reklama ir rizika

Rugsėjo 2-ąją naująjį - 77-ąjį - sezoną pradedantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) nėrė ne tik į rizikingų premjerų sūkurį, bet ir į reklamos platybes. 

Naująjį sezoną LNDT penktadienį atidaro jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės režisuotu spektakliu „Bestuburiada". 

Tačiau gerokai iki jo stipriai paplušėjo teatro rinkodaros specialistai. Paskutinėmis birželio dienomis kasose dirbo aktoriai ir agitavo pirkti bilietus į skaičiais įslaptintas premjeras - pavyzdžiui, į premjerą Nr. 5. Rugpjūčio pabaigoje buvo atskleistos „užkoduotos" premjeros ir paskelbtas pagrindinis naujojo LNDT sezono šūkis - „Treniruok ir sielą". Juo, kaip buvo paaiškinta žurnalistams, teatras skatina atkreipti dėmesį ne tik į sveiką kūną, bet ir sveiką žmogaus vidinį pasaulį. 

Kiek ir kaip teatro gyvenimą lemia reklama, pinigai ir rizika? Apie tai - Eltos korespondentės interviu su LNDT generaliniu direktoriumi Martynu Budraičiu ir teatro dramaturgu Rolandu Rastausku. 

- Šį sezoną kviečiate žiūrovus dalyvauti sielos treniruočių programoje. Prie teatro kasų pridėliota skrajučių su sielos treniruočių tvarkaraščiu, kuriame išvardyta 12 sezono premjerų, pabrėžta, kad bėgimas kelia adrenalino lygį, sureguliuoja arterinį kraujospūdį, o spektaklis užkabina nervą, išlaisvina jausmus. Viskas skamba tarsi žaismingai, tačiau Nacionaliniam teatrui - tarsi nesolidu, šiek tiek banalu, - juk jo žiūrovai apsiskaitę, į tą rūmą atėję ne iš miško. Tai - nauja žiūrovų pritraukimo forma? 

M. Budraitis: O kas čia nesolidaus? Be abejo, tokia reklama, tokia rinkodara. Kiekvieno teatro misija - atkreipti žiūrovų dėmesį į žmogaus vidų. Pagalvoti apie tai, apie ką, bėgdamas per įvykius, per gyvenimą, nepagalvoji. Pagalvoti apie save - kur mes esame, kokie esame? Taip, tai - tokia teatro reklamos forma. Neslėpsiu. Ar tokia reklama - solidu ar nesolidu, aš nežinau. 

- Šia reklama, įslaptintomis penkiomis premjeromis, Gedimino prospekte sezono pristatymo rytą užtvertais pėsčiųjų takais it čia vyktų bėgimo varžybos Nacionalinis išsiskyrė iš kitų teatrų. 

M. Budraitis: Mes to ir siekiame - išsiskirti. Jeigu pamenate, 2011 metais buvo kilęs triukšmas dėl mūsų plakatų „Aš žudysiu", „Aš emigruosiu". Ši mūsų reklaminė kampanija gavo „Password" apdovanojimą kaip efektyviausia rinkodaros kampanija. 

R. Rastauskas: Ruošti reklamą, daryti teatrą patrauklų - Ievos Skaržinskaitės darbas (generalinio direktoriaus pavaduotoja. - ELTA). Man atrodo, ji labai gerai dirba. 

M. Budraitis: Kiekvienais metais ieškome, kaip pritraukti publiką, kaip pritraukti tuos žmones, kurie iki šiol niekada nebuvo atėję į teatrą. 

Galvojame apie šalies demografinę situaciją, apie tai, kad dauguma potencialių žiūrovų emigruoja. O mūsų pagrindinės pajamos, be lėšų iš valstybės biudžeto, yra pajamos už spektaklius. Už tuos pinigus statome naujus spektaklius. Todėl labai svarbu pritraukti žiūrovų. Ir nereikia apsimetinėti, kad mes - teatras, ir mums tai nerūpi. Rūpi. Pagrindinis mūsų adresatas yra žiūrovai, ne kritikai. Kiek kritikai apie mus rašys, pajamų nuo to nepadaugės. 

Biudžetiniai teatrai negauna visiško valstybės finansavimo. Mes gauname finansavimą, už kurį šiaip ne taip galime išlaikyti teatro pastatą, išsimokėti atlyginimus, ir viskas. O visus naujus spektaklius turime statyti iš savo uždirbtų pinigų. Dėl to sakyti, kad per daug rūpinamės reklama ir kad tai - nesolidu, yra neatsakinga. Na, gal šiek tiek ir nesolidu. Bet tai duoda rezultatų. 

R. Rastauskas: Ko gero, dabar svarbiau ne tai, kodėl buvo užtverti Gedimino prospekto šaligatviai ar paskelbtos sielos treniruotės. Svarbiau pati premjerų įvairovė. Pažiūrėkite, kiek teatre premjerų šį sezoną, ir palyginkite su premjeromis kituose teatruose. Juk galėjome pasirinkti saugų formatą - parodyti Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo premjeras, dar - vieną spektaklį vaikams ir ramiai sau snausti. Kiek yra rizikingų projektų šiame sezone! 

- Kurie spektakliai, jūsų nuomone, - rizikingi? 


R. Rastauskas: Net ir spektaklis pagal Visagino atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus.

M. Budraitis: Kiekviena premjera yra rizikinga. Nuo mažiausio spektaklio, kuris kainuoja kelis tūkstančius eurų, iki to, kuris kainuoja kelis šimtus tūkstančių. Visi yra rizikingi. Visiems reikalingos išlaidos. O ar jie bus sėkmingi menine prasme, ar jie bus lankomi, niekada nežinome. Šitas „verslas", jeigu galima taip sakyti, yra labai rizikingas. 

R. Rastauskas: Tuo pačiu norisi ir kokybės. Keli pastarųjų metų spektakliai, ypač „Didvyrių aikštė", sulaukė tarptautinio atgarsio. Šių metų Avinjono festivalyje, Prancūzijoje, buvo tiktai du teatrai iš Rytų Europos - tai Maskvos N. Gogolio centro (nežinau, ar čia - dar Rytų Europa, ar jau ne) ir Lietuvos nacionalinis. Vadinasi, kviesdamas statyti „Didvyrių aikštę" žinomą lenkų režisierių Kristianą Lupą (Krystian Lupa), kuris pagarsėjęs tuo, kad labai sudėtinga su juo dirbti, teatras taip pat rizikavo. Avinjono festivalyje „Didvyrių aikštė" patyrė absoliutų triumfą. Pasirodė recenzijų didžiausiuose Prancūzijos laikraščiuose. Festivalio vadovų nuomone, tai buvo vienas iš trijų geriausių festivalio spektaklių, buvo sunku į jį patekti. 

O spektaklis „Didis blogis" buvo dar didesnė rizika. Nori atvažiuoti teatrų vadovų iš Vokietijos jo pažiūrėti, į festivalius kviesti. 

Aš manau, kad net Janos Ros (Yana Ross) „Trys seserys" pagal Antoną Čechovą, kurių premjera įvyks pavasarį, - rizikingas spektaklis. Apie tą sumanymą kalbėjome, jis pakankamai radikalus. Režisierė labai netradiciškai pažvelgė į „Tris seseris". Svarstome sumanymus ir laukiame labai įdomaus spektaklio. J. Ros neseniai sulaukė didžiulės sėkmės užsienyje - Lenkijoje, Islandijoje. Žodžiu, mūsų sezonas - rizikingas. Bet juk labai įdomu rizikuoti. 

- Šį sezoną teatre kurs keli jauni režisieriai. Ar esate įsitikinę jų jėgomis, kad spektaklius jie pastatys gerai? Ar leidžiate rizikuoti? 

M. Budraitis: Leidžiame. 

R. Rastauskas: Giedrė Kriaučionytė, kurios „Bestuburiada" atidarome šį sezoną, yra pastačiusi spektaklį „Moteris" Keistuolių teatre, dirbusi Menų spaustuvės projektuose. Nacionaliniame teatre ji buvo čia dirbusių užsienio režisierių asistentė. 

- Teatro dramaturgo etatas Lietuvoje - naujiena. Nacionalinis dramos teatras pirmasis „įsigijo" savą dramaturgą. Rolandai, kokius darbus atliksite šį sezoną? 

R. Rastauskas: Pasaulio teatruose toks etatas - kasdienybė. Kai projektų teatre gausu, reikia žmogaus, kuris būtų savotiškas tarpininkas tarp pasirinktos medžiagos ir statytojų. Manau, teks ieškoti naujų pjesių. Ne tik man - turėsime savo agentų įvairiose šalyse, teatruose, festivaliuose. Taip pat planuojame kviesti ne vieną užsienio režisierių statyti spektaklių . Matyt, už tą barą taip pat būsiu atsakingas. 

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder