Kalbos barjeras - ne kliūtis organizuoti renginius

"Kai išvydau, kiek daug savižudybių nutinka tokioje mažoje šalyje, nusprendžiau imtis veiksmų", - sako Robinas Mubarikas. Iš Pakistano atvykęs jaunuolis šiuo metu Klaipėdoje LCC tarptautiniame universitete studijuoja teologiją.

R. Mubarikas Pakistane, savo gimtajame mieste, organizuodavo jaunimo renginius, tad atvykęs į Lietuvą nusprendė šios veiklos neapleisti.

Kokie buvo tavo pirmi įspūdžiai atvykus į Lietuvą?

Atvykus į Lietuvą labiausiai į akis krito oras, pilki debesys ir niūrūs žmonių veidai. Supratau, kad noriu čia kurti renginius jaunimui ir vaikams, kad jie nesėdėtų namuose, o galėtų išmokti ko nors naujo. Todėl ėmiau ieškoti organizacijų su kuriomis galėčiau bendradarbiauti, radau KLAS ir #ChooseKlaipeda. Šiuo metu esu užsienio studentų ambasadorius. Atrodo, visą gyvenimą buvau savanoris įvairiose šalyse ir neketinu nutraukti šios misijos.

Su kokiomis problemomis susidūrei Lietuvoje?

Pastebėjau, kad užsieniečiams čia sunku pritapti, ypač kai lietuviai nėra patys komunikabiliausi pasaulyje. Ir aš tai suprantu. Kiekviena kultūra turi savo ypatumų. Manau, kad mums, užsienio studentams, ir ne tik, reikėtų centro, kur galėtume bendradarbiauti su lietuviais, pristatyti savo įvairiaspalves kultūras.

Kai atvykai į Lietuvą, turbūt patyrei kultūrinį šoką?

Viskas labai skiriasi: manieros, požiūris, maistas, dainos. Aš taip pat kitoks. Nesu baltasis, neturiu šviesių plaukų, mano kalba kitokia. Kartą autobuso vairuotojas staiga sustabdė autobusą, aš nenorėdamas atsitrenkiau į moterį, o ji pastūmė mane taip smarkiai... Nieko tokio, visiškai suprantama, bet ji atrodė labai išsigandusi, nes atrodžiau kitoks. Ji supyko, deja, nesupratau, ką ji sakė.

GYVENIMAS. Nemokėdamas lietuviškai, Robinas Mubarikas sukūrė projektą "Gausus gyvenimas".

Man patinka kalbėti, o lietuviams nelabai. Žinoma, būna išimčių. Kaip čia pasakius... lietuviai labiau individualistai, jiems labiau patinka būti su savimi. Net kai bandau ištiesti pagalbos ranką draugams lietuviams, jie nekalba n apie savo sunkumus, nes mano, kad tai mane išvargins. Mano kultūroje, jeigu yra siūloma nemokama pagalba, žmonės ja pasinaudoja.

Kodėl nusprendei būtent Lietuvoje organizuoti renginius?

Lietuva turi vieną didžiausių savižudybių skaičių visame pasaulyje, o juk čia gyvena tik 2,8 milijono žmonių. Vien mano gimtajame mieste gyvena 40 milijonų žmonių ir mes vis vien nepirmaujame pagal savižudybių skaičių.

Pradėjau projektą "Gausus gyvenimas", nes noriu nutiesti tiltą tarp vietinių organizacijų ir gyventojų. Mano pagrindinis tikslas sumažinti savižudybių skaičių bent 30 procentų.

Problema, kurią matau, ne informacijos trūkumas, o žmonių uždarumas. Stigmos, kad esi silpnas, jeigu pripažįsti sau, kad tau reikalinga pagalba. Žmonės nesiryžta ieškoti pagalbos, nors yra tiek daug įvairių būdų ją surasti.

Savižudybės yra nacionalinė problema ir visi apie ją privalo kalbėti: mokyklos, universitetai, bažnyčios, verslai. Kai žmogus išmoksta gauti emocinę paramą, supranta, kad gali padėti ir kitiems, paprasčiausiai išklausydamas ir neteisdamas.

O kaip kalbos barjeras? Ar nesusiduri su sunkumais ieškodamas projekto partnerių?

Aš organizavau keletą projektų savo gimtajame mieste, Pakistane. Reikia pripažinti, kad ten yra nepalankios sąlygos organizuoti renginius dėl politinės ir religinės situacijos. Tačiau jeigu noriu ką nors pakeisti, reikia bandyti, o ne sėdėti rankas sudėjus. Žinau, Lietuvoje taip pat sunku organizuoti renginius, nes nemoku lietuviškai. Būna, kad sulaukiu skambučio, tačiau netrukus suprantu, kad kitame ragelio gale žmogus nemoka angliškai, o aš lietuviškai. Kartais noriu pasiduoti, bet tada atsimenu, kad tiems, kurie stengiasi - visos durys atviros.

Net kai bandau ištiesti pagalbos ranką draugams lietuviams, jie nekalba apie savo sunkumus, nes mano, kad tai mane išvargins.

Kartais noriu pasiduoti, bet tada atsimenu, kad tiems, kurie stengiasi - visos durys atviros.