Rūtų dailės galerijos dešimtmetis: jos šeimininkas jachtą jau iškeitė į molbertą

Atidaryta jubiliejinė paroda

Jau dešimt metų šalia Danės krantinės veikianti Rūtų meno galerija ištikimiausius bičiulius sukvietė į išskirtinę jubiliejinę parodą, kurioje pristatė naujausius dailininkų, su kuriais bendradarbiauja, kūrinius.

Verslininkas G.Kurlavičius šią galeriją pavadino savo jaunesniosios dukters stomatologės Rūtos vardu.

„Kodėl Rūtų, o ne Rūtos? Iš anksto apsidraudžiau – tokiu vardu gal kada nors šauks ir mano anūkę. Duktė irgi domisi menu, gal panorės perimti iš tėvų verslą“, – šypsojosi verslininkas.

Galerijos veikos dešimtmetis sutapo su G.Kurlavičiaus 60-mečiu, tad į išskirtinę parodą susirinkę čia savo kūrinius eksponavę menininkai ir jų kūrybos gerbėjai šeimininką sveikino dvigubo jubiliejaus proga.

Šis neliko skolingas – kartu menotyrininku Petru Šmitu pristatė naujus menininkų kūrinius, paspaudė ranką ir įteikė dovaną Klaipėdos dailės patriarchu tituluojamam vyresniosio kartos tapytojui marinistui Edvardui Malinauskui.

Galerijos gimtadieniui skirtoje jungtinėje parodoje savo kūrybą pristato menininkai Juozas Vosylius, Petras Lukošius, Šarlota Mockuvienė, Ernestas Žvaigždinas, E.Malinauskas, Sergijus Lysas, Klaudijus Pūdymas, Svajūnas Jurkus, Artūras Valiūnas, kiti autoriai.

Sunkmečiu įsteigė galeriją 

Rūtų galerijos savininkas – buvęs pedagogas, įmonės „Uostamiesčio langai“ savininkas. Verslininkas prisipažino, kad su menu susidraugavo iš bėdos.

„Pradėjęs langų gamybos verslą įsigijau biuro patalpas. Paskui reikalai pablogėjo, per ekonominę krizę sumažėjo užsakymų – tokių patalpų miesto centre nebereikėjo“, – prisiminė G.Kurlavičius.

Smarkiai kritus nekilnojamojo turto kainoms verslininkas ėmė sukti galvą, ką jam daryti su tuščiomis biuro patalpomis prestižinėje vietoje – šalia Danės krantinės. Nesinorėjo jų parduoti pusvelčiui.

Paskatintas draugo klaipėdiečio menininko P.Lukošiaus nutarė išbandyti kitą verslą – šiose patalpose kurti meno galeriją, nors bičiuliai jį ir perspėjo, kad veliasi į avantiūrą.

Feldmaršalui - centai į kepurę  

„Sovietmečiu Klaipėdoje buvo tiktai viena dailės galerija, dažnai užsukdavau ten pasižvalgyti. Menas mane visada traukė. Galeriją įkūriau žaibiškai – ilgai nedvejodamas ir negalvodamas apie pelną“, – pradžią prisiminė G.Kurlavičius.

Į jubiliejinę Rūtų galerijos parodą susirinko nemažai čia savo kūrybą anksčiau pristačiusių dailininkų ir ją nuolat lankančių klaipėdiečių – per dešimtmetį ši vieta virto jaukia ir patrauklia meno salele.

Svečius pasitiko nuotaikingas S.Jurkaus kūrinys – tuščią skrybėlę ištiesusio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“  herojaus Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo (Kisa) skulptūra. 

Apačioje lentelė su užrašu primena kito šios knygos veikėjo Ostapo Benderio ištarmę:  “Kisa – Rusijos demokratijos tėvas, feldmaršalas, buvęs Dūmos narys, žmogus artimas Imperatoriui. Nevalgęs  šešias dienas“.

„Bilietų pirkti nereikia – Rūtų galerija tikrai neskursta“, – G.Kurlavičius stabdė svečius, kurie jau rengėsi žerti eurocentus į „minties galiūno“ Kisos kepurę. Kai kurie tai darė nepaisydami perspėjimų. 

Ryškių kūrėjų veidai – lubose

Šioje galerijoje kas mėnesį rengiamas parodas varpo dūžiu atidaro patys autoriai arba šeimininkai. Visi kūriniai pradžioje būna uždengti žvilgančiomis skraistėmis, kurios nuimamoms tik pristačius autorių.

Apie čia vykusius renginius nesunku sužinoti užvertus galvą – lubose sumontuoti blokeliai su ištikimiausių Rūtų galerijos bičiulių dailininkų pavardėmis ir jų atvaizdais. Ir tai – ne vienintelis išskirtinumas.

Kiekvieną savaitę šeimininkų išrinktas paveikslas pastatomas gatvėje šalia galerijos durų, ant metalinio molberto. Taip praeiviai viliojami užsukti į vidų. Eksponuojami ant medžio drožlių plokščių nutapyti darbai.

G.Kurlavičius nė kiek nesigaili įkūręs meno galeriją: „Man ir  šeimos nariams labai patinka bendrauti su menininkais, išvysti naujausius jų darbus ir kitiems parodyti. Kai visų akys žiba, mums smagu.“

Lankytojai mausto galerijas

Klaipėdos senamiestyje veikusios kelios dailės galerijos jau bankrutavo. G.Kurlavičius prisipažino, kad ir jam su žmona Roma irgi nebuvo lengva – išsilaikyti padėjo pajamos iš kitų verslų.

Privačių dailės galerijų savininkai kol kas atleisti tik nuo turto mokesčių, o tai, pasak G.Kurlavičiaus, bene vienintelė galerininkų veiklą skatinanti valstybės lengvata.

„Daugelyje kitų šalių įstaigas, būstus puošia dailės kūriniai, o pas mus dažniausiai kitaip. Lietuviai nesidomi menais, geri paveikslai ne visiems įperkami“, – aiškino galerijos šeimininkas.

Gal todėl kai kurie apsukresni pirkėjai stengiasi įsigyti paveikslų be meno galerijų tarpininkavimo – bendraudami akis į akį ir derėdamiesi su menininkais jų dirbtuvėse.

Pasitaiko pirkėjų, kurie nusižiūri meno galerijų erdvėse eksponuojamus darbus, o paskui tuos pačius kūrinius įsigija pigiau iš pačių dailininkų rankų. Tokie “gudruoliai“ vejami iš galerijų visame pasaulyje. 

„Pristatydami menus investuojame, patiriame išlaidų. Štai Paryžiuje profesionalūs menininkai patys negali pardavinėti savo paveikslų bet kur ir bet kaip. Oficiali prekyba - tik per dailės galerijos“, – kalbėjo meno vartotojų ir kūrėjų manieras, įpročius, jų psichologiją jau neblogai perpratęs G.Kurlavičius.

Netekęs jachtos pradėjo tapyti

Draugystė su mūzomis – G.Kurlavičiaus pomėgis. „Man čia patinka. Bendraudamas su kūrėjais atsikvepiu nuo kasdienybės rūpesčių, – sakė jis. – Nereikia visko reikia sverti pinigais. Mums užtenka to, ką turime.“

Visa galva pasinėręs į meno pasaulį Rūtų galerijos šeimininkas ir pats stojo prie molberto – jau penkerius metus laisvalaikiu kartu su žmona Roma lanko privačią tapybos studiją.

Ši aistra pradeda gožti kitą pomėgį – buriavimą Kuršių mariose ir Baltijos jūroje. Pernai jis vienam medikui pardavė kitos savo dukters Eglės, irgi stomatologės, gyvenančios Paryžiuje, vardu pavadintą jachtą.

G.Kurlavičius prisipažino vis dažniau pagalvojantis, ar jam jau ne laikas perduoti verslus dukterims, o pačiam šeimininkauti meno galerijoje: „Nusipirkčiau kitą jachtą, atsirastų daugiau laiko kelti bures“.