Arvydo Karvelio paroda sudaryta iš naujausių darbų, nupatytų per paskutinius 2 metus: mistiškų, akivariškų, žybčiojančių rakčiukais, pinigėliais, sagomis, sraigteliais, varžteliais, virvelėmis, akmenukais, užtrauktukais, knibždančių neramiomis mintimis lyg kokiais keistais gyviais, varvančių lietaus lašais, ašaromis ar gintaro inkliuzais... Iš kitų lyg būtis žvelgia sielą tiesiog verianti akis. Jos žvilgsnyje yra kažkas fatališko, graudaus. Kaip ir tame tamsiame kalne ar aukštame danguje virš miesto. „Aš nesu technokratas. Kai tapau, man labiau rūpi poetinė pusė, o ne proza“, – tarstelėjo dailininkas, paklaustas, apie ką galvojo tai tapydamas.
Intriguoja ir žavi ne tik mįslingos jo paveikslų istorijos, bet ir jų faktūra, kaip A.Karvelis elgiasi su savo kūrinių paviršiais. Tapo jis ant kartono , drobės, popieriaus jam vienam žinomais būdais priversdamas juos šiauštis, badytis, glaustytis, aižėti ir skilinėti lyg stiklą.
Jo tapyba pilna visko. Gal tik dabar ji ne tokia maištinga ir žaisminga kaip anksčiau, joje daugiau liūdesio ir dar daugiau paslapties. Iš tikrųjų autorius visuomet mokėjo linksmai apžaisti rimtus dalykus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą