Saulėgrįžos šventė Jono vardu

Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas Jonas Vaiškūnas įsitikinęs, kad apleidę senąsias tradicijas, atsisakę senųjų vardų, apleidžiame ir savo žemę, tampame sielos emigrantais. "Krikščionys turi Jėzų Kristų, mes - Perkūną, jie - Mariją, mes - Žemyną. Iš esmės šie vardai simbolizuoja tas pačias vertybes, tačiau kodėl tas vertybes turime vadinti svetimais vardais?" [CITATA]

Pirmiausiai noriu paklausti jūsų kaip Jono: ar švęsite Jonines?

Švęsiu vasaros saulėgrįžos šventę. Rasas, Kupoles... Saulės, augmenijos vešėjimo, didžiausio gamtos galių pakilimo šventę. Bet ne Jonines. Ir labai pykstu, kai mane šia proga sveikina su varduvėmis.

Ši šventė su Jonais susijusi lygiai tiek pat, kaip ir su Petrais ar Antanais.

Ir visais kitais. Kodėl šią dieną turėčiau minėti Joną? Ar kad kažkam buvo nukirsta galva? (Jonui Krikštytojui - žydų pranašui, kuris, pasak Biblijos, Jordano upėje pakrikštijo Kristų, - Erodo įsakymu buvo nukirsta galva ir ant dubens atnešta Erodo podukrai Salomėjai. Ši buvo įsimylėjus Joną Krikštytoją ir iš pykčio, kad jis nekreipė į ją dėmesio, liepė jį nužudyti. - Aut. past.)

Valdžia valstybine švente paskelbė "Jonines (Rasas)", tačiau dirbtinai pritemptas svetimas šventės vardas jos prasmės nekeičia.

Taigi aš būtinai švęsiu gamtos klestėjimo šventę, nes, kaip ir jūs, esu gamtos dalis.

Vadinasi, vainikais puošiami Jonai bei Janinos nelabai to nusipelno?

Nusipelno lygiai tiek pat kaip kiti, nes yra gamtos vaikai.

Vainikas yra pašlovinimo simbolis. Anksčiau per Saulėgrįžą vyrams dėdavo ąžuolo vainikus, kurie simbolizuoja vyriškumą ir jėgą, o merginos galvas puošdavosi žolynais. Jais puošdavo ir namus, ir kartį prie vartų, pro kuriuos vežami javai.

Per Rasas šlovinama Saulė, kuri pasuka į žiemos pusę, dėkojama jai. Saulė palydima, kad vėl sugrįžtų.

Turėtume šlovinti gamtą?

Nereikėtų suprasti to tiesmukai - kad garbinama gamta, jos dalys ar tam tikra medžiaga. Augalija, akmenys, ugnis - tai tarsi tarpininkai, per kuriuos bendraujame su antgamtinėmis galiomis. Tai yra simboliai, kuriuos naudodami, kuriems suteikdami vardus, mes išpažįstame tam tikras vertybes, idėjas.

VARDAI. "Visų pasaulio žmonių troškimai yra bendri, tik vardai jiems pavadinti - savi", - sako Jonas Vaiškūnas. Jo rankose - pagoniškas apeiginis kaušas su 12 Zodiako ženklų. Šis kaušas atsitiktinai buvo atrastas po II pasaulinio karo vienos Gardino bažnyčios rūsyje. 

Tuos vardus mes turime išsaugoję savus - savitus ir ypatingus. Kaip nevadiname Saulės angliškai ar portugališkai, kaip nevadiname vokiečių doičiais, taip ir savo dievų nevadiname kaip nors kitaip. Svetimi žodžiai, vardai pajungia žmones tarnauti svetimoms žemėms, daro iš mūsų vasalus, tolina nuo gimtinės. Per vardus esame susiję su savo senosiomis tradicijomis, o jų netekę apleidžiame ir savo žemę, tampame sielos emigrantais.

Būtent su savais vardais senosios vertybės įaugusios mums į kraują.

Visomis baltų kalbomis Dievo šaukiamasi taip pat - senuoju indoeuropiečių žodžiu.

Taigi: "dievas" - labai senas indoeuropietiškas žodis, kurį mes ir pasilaikėme... Lietuviai sako "dievas", latviai - "dievs", prūsai sakydavo "deiws". Išlaikė jį ir kitos indoeuropiečių kalbos: lotyniškai tai skamba "deus", senovės indų (sanskrito) kalba - "devas".

Teisus buvo kunigaikštis Gediminas, popiežiui sakydamas: "Mes ir jūs turime tą patį dievą."

Krikščionys turi Jėzų Kristų, mes - Perkūną, jie - Mariją, mes - Žemyną. Iš esmės šie vardai simbolizuoja tas pačias vertybes, idėjas, moralinius principus. Tik kodėl turėtume juos vadinti svetimais vardais, jei turime savus?

Rasų šventimas sovietiniais laikais buvo savotiška rezistencijos forma. Jūs ir šiandien laikote save rezistentais?

Dvasine prasme - taip. Šiandien rezistencijai prilygsta pastangos išsaugoti savo tapatumą. Jeigu mes kalbame apie asmens savitumą, individualumą - viskas lyg ir suprantama, sveikintina, tačiau kai prabylame apie tautų savitumą - esame apšaukiami užsisklendusiais.

Sakyčiau, rezistentais tampame kuo toliau, tuo labiau. Savitumas tautų lygmeniu šiandien sutinkamas neigiamai, iš tautinių vertybių šaipomasi, ir nesunku suprasti kodėl: tai kenkia komercijai. Daug patogiau gaminti vienodas prekes vienodam masiniam vartotojui - pavyzdžiui, atsivežti vienodų dievukų skulptūrėlių iš Kinijos. O pagaminti ką nors savo jau reikia smulkaus vietinio verslo... Tad vardan masinio vartojimo būtina niveliuoti tapatumo aspektą, susitaikyti su globalia ideologija. Globalistai nenori rezervatų - sakau tai tiesiogine prasme. Juk nacionaliniame parke neleidžiame statyti prekybos centrų. O kam naudingos dvasinės Rasos su sutartinėmis? Geriau jau šašlykų šventė su atrakcijomis ir alumi... Todėl tie, kurie meldžiasi Perkūnui - "pavojingi visuomenei".

"Mes tikime į Dievą - kūrėją, Perkūną - ugnies ir teisingumo dievą, Laimą - likimo ir gimimo deivę, Žemyną - žemės ir gamtos deivę", - taip skelbia senovės baltų religinė bendrija "Romuva", kuriai priklausote. Jūs tikrai juos tikite, jiems meldžiatės ar tik juos minite?

Kai stovime prie degančios ugnies Romui Kalantai atminti, tai nulenkiame galvą ne šaligatvio plytelei, ant kurios ta ugnis dega, o išreiškiame pagarbą toms vertybėms, kuriomis Kalanta tikėjo. Baltų religija - tai protėvių per amžius sukaupta patirtis, kuriai reiškiame pagarbą minėdami savo dievų vardus. Krikščionys meldžiasi irgi ne kryžiui, o toms vertybėms, kurias skelbė nukryžiuotasis.

Papasakosiu vieną istoriją. Į "Romuvą" pernai vasarą kreipėsi jauna pora ir paprašė surengti jiems jungtuvių apeigas pagal senąsias lietuviškas tradicijas. Tai labai gražios apeigos prie aukuro ugnies, su vaidilutėmis, giesmėmis, kriviu, su juostomis, medumi, druska... Tos poros tėvai - "starovierai"; tai rusų sentikiai, konservatyvi stačiatikių atšaka. Jie priešinosi tokiam vaikų sumanymui. Bet kai jungtuvės įvyko, prie romuvių priėjo sena močiutė ir susijaudinusi pasakė: "Tokių nuostabių apeigų nesitikėjome. Jose buvo viskas, ko reikia." Religijos šiose apeigose nesipyko, jos tarsi sesės dvynės teigė tas pačias vertybes.

Visose jungtuvių apeigose prašoma to paties?

Ir linkima to paties - vadovaujantis gamtos kodu. Katalikų bažnyčioje panašiai taip pat naudojamas vanduo, ugnis, ir dangus žiūri pro langus. Mes visi ne įvaizdžius, ne kūnus garbinam.

Krikščionys turi 10 konkrečių Dievo įsakymų. Kokius moralinius principus būtų galima suregistruoti sekant senuoju baltų tikėjimu?

Visi žmonės šaukiasi tų pačių dalykų, tik skirtingomis kalbomis: sveikatos, palaiminimo, duonos kasdienės, palikuonių, prieaugio. Pagrindinis moralinis principas - nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Jis yra visose pasaulio religijose, tik išreikštas kitokiais įvaizdžiais. Joks tikėjimas neteigia priešingai.

Baltai neturi suregistravę konkrečių moralės priesakų, dogmų. Jie tiesmukiškai nieko neteigia ir nedraudžia. Mes neturim apreiškimo nei šventojo rašto, tačiau visus 10 įsakymų tikrai surastume baltų religijos moraliniuose kanonuose, kurie išplaukia iš situacijų - iš giesmėse, sutartinėse, padavimuose, mituose, papročiuose, prietaruose išsaugotos patirties.

Taigi pagonių moralės principai tie patys kaip krikščionių. Beje, ar jūsų nežemina žodis "pagonis"? Jis turi negatyvią prasmę - tamsuolis.

Tas terminas kai kam kelia alergiją, bet manęs asmeniškai nežeidžia. Moksle dabar jis vartojamas visiems suprantama prasme. Juo apibūdiname senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus.

Baltiškieji papročiai yra nepakartojami, ir jų nėra ko gėdytis. Atvirkščiai - reikia nusivalyti dulkes nuo savo tapatybės duomenų, išmokti būti savimi. Lietuvos katalikai turėtų džiaugtis ir didžiuotis, kad senieji baltų papročiai šiandien liko tie patys kaip ir prieš daugelį šimtmečių - jie Lietuvos krikščionybę daro kitokią, savitą. Kaip ir į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta lietuviška kryždirbystė. Lietuviški kryžiai - su žvaigždėmis, Saule, Mėnuliu, nes lietuvis negali be gamtos, be medžio pumpuro; tai jo sieloje.

Kodėl per Rasas turime telktis ir būti kartu su kitais?

Rasos yra savotiška opozicija Kūčioms, kurias švenčiame tyliai ramiai, šeimoje, su savais. Tai ekstravertiška šventė: visi išeiname į plačius laukus, bendruomenė dega laužus, gieda giesmes, eina ratelius... Slavai šią šventę vadina "prazdnik Kupaly". Žinot, ką reiškia "prūžnyj", "prazdnyj"? Tuščias. Tai tuščia nuo kasdienių rūpesčių, darbų diena. Ateini į girią švęsti Rasų, užkuri aukurą, stebulę su žolelėmis - paruoši vietą dievui nusileisti. Tik į švarią sielą gali nusileisti dievas. Kiti šį šventumą pajunta per palmės šakelę, mes - per ąžuolą. Per simbolius, kurie artimi.

Savotiška meditacija.

Psichologai pasakytų: išsivalyti vidų, susitvarkyti vidinį chaosą.

Tapti tuščiam, kad prisipildytum.

Imanuelis Kantas sakė: "Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje."

Atgal į gamtą - ne tik per šventes

Klaipėdiečių Vilmos ir Mariaus Lebedžių šeima ne tik per šventes norėtų pabūti su bendraminčiais gamtoje. Du jau ūgtelėjusius vaikus turinti pora ruošiasi visiškai išvykti iš miesto ir apsigyventi savo kuriamoje giminių sodyboje Lamsodyje, kur gyvens sveikai, puoselės tradicijas, atgaivins bei plėtos amatus. Savo rankomis jau pasistatę medinę klėtį su šiaudų stogu, ekologiško gyvenimo būdo siekiantys klaipėdiečiai savo svajonę žada įgyvendinti po 4-5 metų.

"Aš jau būčiau seniai viską metęs ir lėkęs į gamtą, malkų priskaldęs, bet žmona sulaikė - nuleido ant žemės, - šypsosi Marius. - Ji racionalesnė, sako - pirmiau reikia pasiruošti."

"Kartais leidžia sau paskraidyti padebesiais, - juokiasi Vilma. - Iš esmės aš tai idėjai gyventi gamtoje pritariu, bet manau, kad reikia gyvenimo būdą keisti palaipsniui, pasiruošti."

Kas tai yra - giminių sodybos? Ten giminės gyvens?

Ne, nebūtinai. Sodybose gyvens svetimi žmonės - tačiau kaip giminės, - šypsosi Marius. - Viena sodyba - tai žemės sklypas, ne mažesnis už 1 ha, kuriame gyvena šeima (ar vienas žmogus) ir palikuonis. Grynas oras, santarvė, žmonės patys save apsirūpina maistu ir užsiima bendruomenine veikla, susikuria pramogas.

O mokykla, medicina, civilizacija?

VILMA: Esame girdėję ir apie kraštutinius variantus, tačiau mes tikrai neatsisakysime nei elektros, nei - prireikus -medikų. Tiesa, savo mokyklėlę žadame įkurti.

Kas vaikus mokys?

VILMA: Mūsų bendruomenėje yra daug išsimokslinusių žmonių.

Kiek apskritai jūsų yra? Kas jus vienija?

MARIUS: Lietuvoje - šimtais. Mūsų, klaipėdiečių, branduolys - apie 10. Maždaug prieš dešimtį metų buvo 20, dabar dalis dirba užsienyje.

VILMA: Suvienijo, uždegė kitokio gyvenimo idėja, meilė gamtai, artimam.

Ką apie tai mano jūsų vaikai?

VILMA: Jie gali rinktis, kaip gyventi. Mes tik parodome, kad galima gyventi kitaip. Mes norime kur nors įleisti šaknis, susikurti saugų pasaulį ir tėviškę vaikams, anūkams, kad jie visada turėtų kur grįžti.

Jūs tikriausiai užaugote kaime?

Mes - visiški miesčionys, gimę mieste, - juokiasi.

Kodėl tiesiog neišsikėlus į užmiestį, vienkiemį?

Mums labai svarbi bendruomenė, bendravimas. Kitas dalykas - neimame paskolų namams statyti. Viską darome savo rankomis.

Jūsų sodybose vyks natūriniai mainai. Kuo mainysitės, ką auginsite?

Avis, vištas, karves, bites, vaistažoles... Bet turime žodinį susitarimą: gyvulių nežudysime.

Jūs vegetarai?

Ne, ne vegetarai. Bet mūsų bendruomenėje smurto, žudynių nebus.

Švenčiate vasaros saulėgrįžą ar Jonines?

Jonines. Švenčiame su bendruomenės nariais, tarp kurių yra Jonukas.

KOMENTARAI

Prof. dr. Rimantas BALSYS, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (KU HMF) dekanas

Šventės pavadinimas "Rasos" atėjo iš romantikų mitologijos, bene pirmasis ją taip pavadino T. Narbutas. Reikalas tas, kad romantikai šventės pavadinimą supainiojo su Rasų kalnu, kur dabar kapinės. Romuviečiai prieš 3 dešimtmečius atgaivino Rasas - taip ir liko. Iš tikrųjų istoriniuose šaltiniuose Rasų pavadinimo nėra - minimos Kupolės, prūsiškosios Krešės, tačiau koks pirminis Saulėgrįžos šventės pavadinimas, deja, nėra žinoma."

Prof. dr. Dalia PAKALNIŠKIENĖ, KU HMF Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros vedėja

"Aš neįžvelgiu nieko bloga, kad senasis baltų tikėjimas persipina su krikščionybe - taip yra ne tik per vidurvasario šventę, bet ir per Kalėdas, Velykas ir panašiai. Manau, jog tai, kas vyksta aplink natūraliai, reikia priimti natūraliai, o ne neigti, peikti, dirbtinai išgryninti, specialiai atskirti. Nesame negyvenamos salos žmonės, pasaulis veikia mūsų papročius, meną, kalbą... Krikščionybė kadaise sunkiai skynėsi kelią pas mus, bet kai prasiskynė, tai įsitvirtino ir dabar yra šalia. Ką aš pati švęsiu? Aš švęsiu vasaros saulėgrįžos šventę kartu su brangiu ir mielu Jonu, ir man šioje šventėje abu dalykai puikiai dera." 

AR ŽINOTE, KAD...

Vasaros saulėgrįža įvyko birželio 21 d. 8 val. 04 min. Šiauriniame mūsų planetos pusrutulyje prasidėjo astronominė vasara. Po Rasos šventės Saulė ims riedėti žemyn: dienos trumpės.
----------
KVIEČIA
KLAIPĖDOJE, Jono kalne, birželio 23 d. 20 val. vyks Joninių šventė ir vasaros saulėgrįžos minėjimas. Pamatysite unikalią ugnies skulptūrą ant vandens, pašėlsite įsitraukę į kitas smagias pramogas...
ŠVENTOJI trumpiausią metų naktį kviečia sutikti prie jūros. Šeštadienį ir sekmadienį Kopų gatvėje bus pinamas ilgiausias šalyje (pusės kilometro) vainikas, vyks daug linksmybių, scenoje už beždžionių tilto - koncertas. Senosios Joninių apeigos - Žemaičių Alkoje.