Monografija apie Kristijono Donelaičio "Metus" buvo parašyta Čekijoje

Vilniuje vykstančioje knygų mugėje pristatytos dvi monografijos, skirtos lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui. Tai - Dalios Dilytės "Kristijono Donelaičio pasakėčios" ir Vaido Šeferio "Kristijono Donelaičio Metų rišlumo klausimai". Abi knygas išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Eltos korespondentė pakalbino Čekijos T.G.Masaviko universiteto darbuotoją, filosofijos mokslų daktarą Vaidą Šeferį.

- Kodėl savo darbui pasirinkote K.Donelaitį?

- Todėl, kad aš pats esu kilęs iš Mažosios Lietuvos, Tauragės, esu liuteronas. K.Donelaitis taip pat buvo liuteronas, liuteronų kunigas. Man asmeniškai buvo svarbu suprasti šitą tekstą, o jis - nelengvas. Nors mokyklos vadovėliai sako, kad ten viskas aišku, tai - netiesa.

- Savo monografiją pavadinote "Kristijono Donelaičio Metų rišlumo klausimai". Ar "Metai" jums atrodo nerišlus kūrinys?

- Jis rišlus, bet kitaip negu mums atrodo. K.Donelaitis nepaliko jokių duomenų apie tai, kaip "Metus" buvo sumanęs - ar vieną, ar keturis kūrinius, kur jo pradžia ir kur pabaiga, ir mums tenka tuos dalykus permąstyti kiekvieną kartą sėdant iš naujo skaityti tą kūrinį. O man norėjosi išsiaiškinti, kaip suvokti to kūrinio rišlumą. Ir šitaip atsirado knyga.

- Jūsų nuomone, kūrinio pradžia - ne "Pavasario linksmybės"?

- Mano išvada tokia - "Metai" neturi nei pradžios, nei pabaigos. Nubrėžkite uždarą ratą ir suprasite, ką aš sakau. Jį suki ir suki, ir visai nesvarbu, nuo kurios vietos pradedi. Bet svarbu jį visą apsukti. Tai - naujas požiūris į K.Donelaitį, kurį aš siūlau. Jis skiriasi nuo tradicinio požiūrio.

Kaip čia suvokti kūrinį be pradžios ir be pabaigos? Paprastam žmogui pasakai šią mintį, ir jis sutrinka. O aš bandau patarti štai kaip: jeigu norite suprasti "Metus", neužteks juos perskaityti tik vieną kartą. Juos reikia perskaityti tris kartus - tris kartus tą ratą apsukti, nesvarbu, nuo kurios vietos pradėsite. Tik tada jūsų galvoje ir atmintyje pradės aiškėti tikrieji šito pasaulio kontūrai - kas ten gera, kas bloga, kurie žmonės dori, kurie - ne. Tik šitaip išaiškėja to pasaulio tūris - tarsi atsiranda trečioji K.Donelaičio kūrinio erdvė.

- Per knygos pristatymą minėjote, kad K.Donelaičio "Metai" - lyg draugų vakarojimas prie vyno.

- Tą pavyzdį pateikiau, norėdamas pasakyti, kad šitas kūrinys plėtojasi panašiai kaip gyvas žmonių pokalbis. Jis turi labai daug šnekamosios kalbos bruožų. Kaip žmonės kalbasi? Vienas plėtoja temą, jį pratęsia kitas, bet jau truputį kitaip, trečias dar kitaip pasuka tą pokalbį. Tačiau pokalbis nėra chaotiškas - jis tiesiog plėtojasi kaip gyvas augalas, kaip medžio šaka. Niekas jo nesuplanavo iš anksto, bet jis turi tam tikro tvarumo. Tai tokie ir K.Donelaičio metai. Aš esu įsitikinęs - tai mano hipotezė ir teorija, kad K.Donelaitis nesuplanavo "Metų" iš anksto, nepasirašė A, B, C plano, nebuvo pradžios ir pabaigos. Bet tas kūrinys augo šakodamasis kaip medis. K.Donelaičio "Metai" - labai rišlūs, o ne pabiri. Tas rišlumas - tai vieningas K.Donelaičio požiūris į pasaulį. Jis visada žino, kas yra dora ir kas - ne. Ir mums tai sako.

- Šią monografiją parašėte Čekijoje. Kur ten įsikūrėte ir ką dirbate?

- Esu Vilniaus universiteto auklėtinis - baigiau lietuvių filologijos studijas. Dabar dirbu Čekijoje, T.G.Masaviko universitete Brno mieste. Esu šio universiteto Laisvųjų menų fakulteto Kalbotyros ir baltistikos instituto direktoriaus pavaduotojas, filosofijos mokslų daktaras. Čekijoje gyvenu jau 10 metų. Bet Čekija, kita kalbinė aplinka knygos rašymui įtakos neturėjo. Ją rašiau tarsi būčiau Lietuvoje, bibliotekoje, tarsi tuoj pat pakilčiau nuo darbo stalo ir į artimiausią kavinę eičiau gerti kavos.