2019 m. birželio 26 d. 14:56 val., trečiadienis

Kultūros naujienos

Migruojantys režisieriai - skrydis virš gegutės lizdo

(10)

Migruojantys režisieriai - skrydis virš gegutės lizdo nuotrauka, foto

LOPŠYS. "Spektaklis yra kaip kūdikis, kurį reikia išsupti, išlaukti, kol užaugs ir galės nešti žmonėms šviesą ir išminties dovanas," - sakė režisierius Gytis Padegimas.

© Mykolo AMBRAZO nuotr.

Ar iš tikrųjų nebesame išalkę gryno, "ekologiško" teatro produkto, ir nesibodime nuryti beskonius spektaklius? Ar teisūs režisieriai, teigiantys, jog neturintys savojo teatro jų kolegos palieka aktorius kaip gegužiukus atvažiuojančių režisierių, siekiančių vien greito rezultato, valiai? Ar išties šalyje vyrauja ne amžinas vertybes puoselėjanti, bet paviršutiniška festivalių kultūra? Apie tai kalbamės su teatro žinovais.

Kuo kimšta dešra

Kaip žiūrite į šį reiškinį - režisierių migravimą iš šalies į šalį, iš teatro - į kitą?

Klaipėdos teatras - vienintelis Lietuvoje, turintis nuolatinį režisierių Povilą Gaidį, kuris gali įeiti į Gineso knygą, nuo 1963 metų dirbantis tame pačiame teatre, o šiaip visi režisieriai yra migruojantys. Draugai sako, kad mes - kaip kariškiai; kur mus meta, ten einam. Tai turi ir pliusų, ir minusų, - sakė režisierius, pedagogas, dramaturgas Gytis Padegimas.

Migruojantis režisierius negali būti pedagogas, ir dėl to man skaudu. Laimei, pažįstu visas trupes Lietuvoje. Prašalaitis atvažiuoja į teatrą, pamato kelis spektakliukus, ir pagal tipažus, kas ką vaidina, skiria vaidmenis. Nėra jokio aktorių augimo, nekeliama uždavinių, jie atlieka tas pačias funkcijas. Laikinas režisierius suinteresuotas tik savo sėkme bet kuria kaina, svarbu kuo daugiau išspausti iš aktoriaus, ir nepaiso, kas jam svarbu kūryboje.

Režisierius teatre būdavo per amžių amžius, kaip namuose - tėvas, mokykloje - mokytojas. Kai Kaune stačiau spektaklį "Visada tas pats", leidau sau eksperimentuoti, ir garsiai komikų porai Reginai Varnaitei ir jos vyrui Eidukaičiui daviau tragiškus vaidmenis, ir jie tai atsimena kaip didžiausią dovaną, nes tai praturtino diapazoną, leido atsiskleisti. Dabar tokių eksperimentų nebūna: visi skuba, griebia, ir aktorius naudojamas kaip greitas maistas.

Vadinasi, liekate ištikimas minčiai, kad režisieriaus misija - sukurti bendruomenę, žiūrėti, kad nebūtų pažeista jos dvasinė struktūra?

Be abejo. Ir tai, kad yra Povilas Gaidys, o nėra pastato, yra teatro gyvavimo garantas, kaip ir vyresnioji aktorių karta - Vytautas Paukštė, Elena Gaigalaitė, Jūratė Jankauskkaitė. Kokio aktoriaus paklausi apie naujausią spektaklį kokiame Lietuvos teatre, jis bus jo nematęs, jam tas pats, jis neserga ir už savo teatrą. Viskas randasi bet kaip, visi yra kaip vilkai, vaikščiojantys atskirai. O teatras yra kolektyvinis menas, ir jeigu nėra bendrų pajautų, bendro vardiklio, ką gali sukurti tik režisierius, - joks teatro vadovas, joks ministras teatro nesukurs.

Pas mano draugę režisierę Marą Kimelę dirba mano mokinė Virginija Kochanskytė ir mano studentas Jonas Baranauskas, kuris ką tik baigęs studijas mano spektaklyje "JAH" suvaidino sudėtingą Herbačiausko vaidmenį.Matau, kad jie Klaipėdos teatre tarp pastolių susikuria savo atmosferą. Režisierius, kuriam rūpi trupės augimas ir sklaida, ruošia laboratoriją, kviečia ką nors skaityti paskaitas tema, kuria statomas spektaklis - vyksta normalus intelektualinis gyvenimas, brandinamas vertas paaukoto laiko spektaklis. O jeigu yra kitaip, kaip Juozas Miltinis sakė - kemša dešrą.

Kodėl mūsų režisieriai labiau pripažįstami užsienyje, vertinami kritikų?

Kritikų dėmesys toliau Vilniaus Gedimino prospekto ir nesiekia, todėl, kad irgi dingo profesionalumas. Spektakliai nebėra reflektuojami. Nenoriu skųstis, bet parašiau pjesę apie Herbačiauską - vieną rečiausių asmenybių, spektaklį, kuriame veikia Sruoga, Krėvė-Mickevičius, Vaižgantas, vaidina kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Na, gavau už jį apdovanojimą, Juozo Keliuočio premiją, bet nė vienas kritikas nesiteikė atvažiuoti iki Kauno. 1986 metais stačiau Šiauliuose V. Jasukaitytės "Žemaitę" apie mūsų kultūrinę praeitį - Dieve, kas darėsi, suvažiavo visi kritikai, visa Lietuva, buvo recenzijų lietus, analizė, asociacijos. O spektaklis apie Herbačiauską - reikšmingesnis, atveriantis naujus kultūros klodus, liko paraštėse.

Visi bando atsiplėšti savo gabalą, mažai tikrų kritikų, tikrų režisierių ir žiūrovų. Visi tik vaidina, kad kuria teatrą. Ne tokį, kuris mums paliktų ženklus, veiktų dvasinį gyvenimą, keistų atmosferą, padėtų priimti iššūkius kiekvieną dieną. Profesionalusis krepšinis Lietuvoje sužlugo irgi dėl egoizmo, egocentrizmo, visiems tik rūpėjo užsikalt milijonus. Tas pats nutiko ir su teatru. Mūsų režisieriai važinėja po užsienius, važiuoju aš pats, kai pakviečia, įsigalėjo festivalių kultūra - viskas, pasak rusų - "pachazucha", o kasdienio pasišventimo, kad spektaklį pamatytų Kazytė kur nors Kvedarnoj, nėra. Doloresa Kazragytė pasakojo, kad ji, būdama maža mergytė Telšiuose, suspaudusi sutaupytus pinigėlius, bėgdavo į teatrą, ir kaip tai paveikė jos gyvenimą.

Man neduoda ramybės kaimai; kodėl televizija nefilmuoja spektaklių? Jie prieinami tik didžiųjų miestų snobams. Kai žiūri pokario nuotraukas, regi, kaip suklerusiais sunkvežimiais, su sudedamosiomis lovelėmis važiuodavo teatrai, nešdavo šviesą į atkampiausias vietas. Klaipėdos teatras gastroliuoja, nes neturi namų. Mes atpratom teatrą priimti kaip galingą dvasios instrumentą, kuris mus vedė į savęs suvokimą, Sąjūdžio ir Nepriklausomybės sukūrimą, atsikvošėjimą nuo sovietmečio. Dabar teatras stumiamas į pašalį, o teatro žmonės lengvai pasiduoda. Beveik įkalta naujoms kartoms, kad teatras yra tik pramoga. Visuomenė daug praranda, nes nei televizijos reportažai, nei politikai negali pasiekti tokių dvasios gelmių, kaip teatras, idant žmogus ir visuomenė gyventų visavertį gyvenimą.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetuose jūs penėjote svetimus paukščius - studentus iš Zimbabvės, Nyderlandų, atokiausių šalių. Ar yra tikimybė, kad jie atvažiuos pas mus režisuoti?

Kaip nesidžiaugti, kad jaunutė mergaitė Sigrid Reibo, kuri pas mus studijavo nuo septyniolikos metų, vėliau nusekė mane ir mokėsi Danijoje, įstojo į GITĮ, nuskambėjo Maskvoje, ir dabar tapo viena iškiliausių Norvegijos režisierių. Aš su savo studentais palaikau ryšius, stengiuosi, kad gautų darbus, vaidintų mano spektakliuose. Jų pastačiau šimtą, geresnių, blogesnių, man nuo to kepurė nenukris, esu kas esu. Man labai svarbu, kad nebūtų kaip Miltinio teatre: "Po manęs - nors ir tvanas", kai neliko, kas tęstų tradicijas. Aš nenoriu, kad po mano mirties mirtų teatras. Nepaprastai džiaugiuosi, kad Loreta Vaskova, kurią mes paruošėme su Dariumi Meškausku, vaidina Maskvos Mejerholdo teatre, grįš į Lietuvą. Klaipėdietis aktorius Aidas Matutis per sezoną Šiaulių teatre sukūrė visus pagrindinius vaidmenis. Aš tik važinėju, spaudžiu teatro vadovus, kad panaudotų talentingą žmogų - tai man prioritetas. Mes patys kalti, kai jaunieji pabėga į užsienius, ir neprisikviesi.

O jeigu būtų jūsų valia?

Aš manau, kad teatrams turėtų vadovauti režisieriai, kurie būtų dvasiniais lyderiais, kurie žino, kas buvo vakar, kas yra šiandien, planuoja rytdieną. Mano potencialas nėra išnaudotas, galėjau daug daugiau duoti Lietuvos teatrams. Po vienuolikos metų vadovavimo Kauno ir Šiaulių teatrams, kai kas tą laikotarpį net vadina aukso amžiumi, buvau išspirtas į gatvę. Jeigu galvoji apie viešąjį interesą ir gėrį, tai esi juokingas. Apie gėrį kalbama teismuose, kai jis yra sugriaunamas. O žmonės, kurie jį bando kurti ir dar tuo tiki, yra gesinami, atskiriami, numetami, nes jie tampa išimtimi, kuri parodo bendrą taisyklę, kad mūsų bendrosios rinkos diktatūros visuomenė yra abejingi savimylos. Tokiais lengva manipuliuoti, ir nėra ko skiest apie pilietinę visuomenę.

Patirtis keičia

Paprastai režisieriai važiuoja, kai tik juos kur pakviečia. Praėjusį sezoną stačiau spektaklį Taline, jie konkrečiai norėjo Ibseno "Hedos Gabler", nes jiems patiko mano kūrybinis braižas," - sakė Rygos teatro režisierė Mara Kimelė, Klaipėdos dramos teatre pastačiusi spektaklį U. Enkvisto "Lūšies valanda".

Į NAUDĄ. "Kiekvienas spektaklis kitos šalies teatre mane keičia, daro laisvesnę, o aš aktoriams suteikiu progą atsiskleisti netikėta briauna, išsiveržti iš įprasto amplua", - sakė Rygos teatro režisierė Mara Kimelė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Su klaipėdiečiais ji seniai tarėsi dėl šio spektaklio, po to režisierė išvažiuoja į festivalius Rusijoje, pavasarį - į Vokietiją statyti spektaklio. Rygoje krūvis didelis: lydimi triumfo rodomi jos režisuoti Šekspyro "Otelas", Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė".

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Laila

2012-10-01   12:58

IP: 195.14.177.1

Jeigu "Velnio nuotaką" Klaipėdos muz. teatre būtų pastačiusi Ibelhauptaitė, skambėtų visa Lietuva. O dabar - mirtina tyla. O Jakšto statyta "Velnio nuotaka" iš tiesų neeilinis pastatymas muz. teatre jau vien dėl to, kad nenuobodus. Ir apie scenografę nieko negirdime, nors nedidelėmis sąnaudomis pasiekiamas puikus efektas. Tai ne Statkevičiaus blizgalai "Užburtoje fleitoje".

Ciocė

2012-10-01   12:50

IP: 195.14.177.1

Nebeturim TIKRO teatro, nebeturim ir tikrų kritikų. Ir iš tiesų keli vis dar bandantys įtakoti teatrinį gyvenimą, toliau Gedimino prospekto neišlenda. Net iki Kauno nenuvažiuoja, o ką jau kalbėti - Klaipėdą. O taip reikalingas profesionalus vertinimas. Kičiniai migruojančių rež. pastatymai kartais susilaukia perdėto poniučių aikčiojimo. Ir tai - vienintelės "recenzijos".

2012-09-30   09:17

IP: 78.61.208.104

Mes taip išsiilgę gerojo, tikrojo teatro, tokio, kuris pakylėja tave nuo žemės, tokio, kuris nuskaidrina sielą. Kiek dabar tokių spektaklių pastato migruojantys ar sėslūs režisieriai? Nedaug. Ateini ir išeini, nieko į širdį neįdėjęs.Kitą kartą galvoji-ko aš ten iš viso einu?Ir vėl eini. Jei ipavyksta rasti perlą-nuostabi šventė.
Netiesa, kad mums nereikia teatro, kad žiūrovas nėra pasiruoęs...Mes laukiame, tikimės gerų permainų.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūros naujienos

"Man tai patinka", - lyg nujausdamas klausimą apie aukščio baimę patikina charizmatiškasis...

Aurelijus Liškauskas: „Kabėdamas ant sienos pasaulį matau kitaip" nuotrauka, foto

Vakar uostamiesčio Savivaldybė nusprendė, kad neprieštaraus, jog Muzikinio teatro rekonstrukcijos metu darbai...

Teatro rekonstrukcija: įveiktas dar vienas formalumas nuotrauka, foto

Klaipėdos miesto savivaldybė iš biudžeto lėšų paskirstė 28 tūkst. eurų įgyvendinti 8...

Kultūros kvartalas siūlo gausybę nemokamų renginių nuotrauka, foto

Nei lietus, nei vėsus oras neišgąsdino norinčių paminėti Lietuvos Valstybės dieną su...

„Ir kas gi tu esi, Tėvyne..." nuotrauka, foto

D. Grybauskaitės renta sieks 3690 euro per mėnesį nuotrauka, foto

Lietuva, Trečiadienį Ministrų kabinetas pritarė kadenciją baigiančiai prezidentei Daliai Grybauskaitei skirti rentą. Ji...

Klaipėdos apskrities policija atsisveikina su Migracijos skyriumi nuotrauka, foto

Klaipėda, Šiomis dienomis darbą kaip Lietuvos policijos padalinys baigia Klaipėdos apskr. VPK Migracijos...

Fotokonkursas „Pasaulinis Baltijos jūros paveldas ir tvarusis turizmas“ nuotrauka, foto

Renginiai, Pristatome fotokonkursą apie Baltijos jūros UNESCO Pasaulio paveldą ir tvarųjį turizmą, kuris...

KU studijoms – prestižinis kokybės ženklas nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos universiteto informatikos ir mechanikos inžinerijos studijų programoms suteiktas prestižinis, kokybės ženklo...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...