2021 m. vasario 26 d. 03:44 val., penktadienis

Kultūros naujienos

Kuo Mažosios Lietuvos papročiai stebino europiečius

2014-06-20, 14:01

"Vakarų ekspreso" inf.

Kuo Mažosios Lietuvos papročiai stebino europiečius nuotrauka, foto

ATSPINDYS. "Tautosaka, folkloras buvo realaus gyvenimo atspindys", - sakė profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

© Nuotraukos iš Klaipėdos etnokultūros centro archyvų.

Reklama

Amžių sandūroje Klaipėdos krašto tradicijos keitėsi, kultūrinio gyvenimo raidai įtakos turėjo įvairūs sukrėtimai. Sustiprėjusi krašto germanizacija, tautinis nevienalytiškumas, lietuvininkų noras lygiuotis į vokiečius, pramonės augimas keitė požiūrį į tautinę tapatybę. Tačiau išliko dėmesys garbingai praeičiai, siekis puoselėti lietuvybę, praturtintas tautosakiniais pasakojimais ir mitologiniais įvaizdžiais. Kalbinome žinovus, kaip buvo susigrąžinta unikalaus krašto savastis.

"Supratau, kad turiu čia įleisti šaknis, kitaip būsiu nežinia kas. Gyvenu Klaipėdoje, vadinasi, negaliu vaikams perduoti savo suvalkietiškos nei žemaitiškos tapatybės; ji persiduoda ne krauju, bet su auklėjimu. Žmogus tapatinasi su kraštu, kuriame gimė, užaugo. Reikėjo pabūti žvejo laive, pabraidyti po Rusnės pievas, pasiklausyti šnektos", - sakė profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, folkloro ansamblio "Vorusnėlė" vadovė Dalia Kiseliūnaitė.

Ji sakė, kad intuicija vadovaujasi labiau nei teorinėmis žiniomis, kurių yra mažai, ilgą laiką nebuvo gilintasi į Mažosios Lietuvos kultūrą, kraštas buvo užmirštas, autochtonų, pirmųjų gyventojų, nebėra.

VORUSNĖLĖ. Į šį kolektyvą ateina 3 metų vaikai, jame ir užauga, išmokę Klaipėdos krašto giesmių ir dainų.

Įsikūrus Mažosios Lietuvos lietuvininkų bendrijai, dar buvo gyvi šviesuoliai Albinas Stubra, Eva Labutytė, Bronė Elertienė, liko kraštotyrininkai Martynas ir Marija Purvinai. LTSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis kūrė Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, buvo vienas iš Laikrodžių muziejaus ir kariliono kūrėjų. Tuo metu buvusi studentė lituanistė Dalia susidūrė su sovietmečiu prigąsdintais lietuvininkais, patyrusiais tremtį, nepasitikėjimą, gėlą dėl sunaikintų kapinių ir sandėliais paverstų bažnyčių.

Reklama

"Jiems buvo likęs tik gamtovaizdis, nebebuvo tėvynės, kurią jie turėjo. Susipažinau su Eva Gižaite, garsaus laivadirbio iš Drevernos dukra. Daugiausia buvo kalbinių ekspedicijų, rasdavosi šnekesnių žmonių, kaip toks Gelžius, Marija Skrabienė, kuri save vadino Skrabs. Pradėjo dominti tas kraštas, supratau, kad atvykau į žemę, kurios gyventojai kažką slepia", - sakė D. Kiseliūnaitė, kuriai didelis autoritetas buvo kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius.

NEATSAKĖ. "Aš dar nežinau, kodėl lietuvininkės nešiojo delmonus. Greičiausiai - dėl patogumo", - sakė etnologė Elena Matulionienė, vaikus mokanti austi juostas ir drobeles.

Kai apie 1988 metus Dalia, "Vorusnės" folklorinio ansamblio narė, su kitais giedoriais filmavosi V. Bačiulio filme "Vilius Karalius", konsultuoti apeigų - jungtuvių, krikštynų, laidotuvių klausimais atvažiavo kunigas Liudas Fetingis.

"Giedojimas ir dainavimas Mažojoje Lietuvoje pamažu suartėjo, pasidarė beveik neišskiriami. Jeigu nesigilintumei į dainos žodžius, atrodytų, kad giedama, ir atvirkščiai. Per laidotuves liuteronai gieda kitaip nei katalikai - be egzaltacijos, kaip antai "Motinėle, tu mirei, nebeatsikelsi, guli karste, rankelės baltos". Evangelikų liuteronų laidotuvių giesmės nepanašios į raudas, santūresnės, išlydinčios vargus atvargusį, palikusį šią ašarų pakalnę žmogų į geresnę būtį: "Dieve, priimk mane." Į tas giesmes sudėta paskutinė atgaila, amžinasis gyvenimas piešiamas šviesus. Senesniais laikais į šermenis kviesdavo triūbininkus. Kanklėmis bažnyčiose grodavo dar seniau - XVI-XVIII a., ir Vydūno laikais, kai jas vežė į parodas Paryžiuje. Bet kanklės gyvavo labiau intelektualų draugijų iniciatyva. Kai bažnyčiose atsirado vargonai, primityvieji instrumentai iš jų pasitraukė", - sakė D. Kiseliūnaitė. Anot jos, pietizmas labai aiškiai apibrėžė, kas yra "svietiška", o kas - "pabažna".

Anot liaudies instrumentų meistro Antano Butkaus, Mažojoje Lietuvoje buvo grojama kanklėmis-arfa, būgnais, Klaipėdos krašto kerdžiaus ragu. Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje psalmėms pritarti buvo grojama psalteriumu - styginiu muzikos instrumentu, panašiu į arfą.

Reklama

AUDIMAS. Berniukams sekasi austi ne prasčiau nei mergaitėms.

Tautosaka

"Drausmė, tvarka, tikėjimas ir padorumas, nepakantumas ydoms buvo nerašytas reikalavimas. Spektaklius lietuvininkai statė, bet dažniausiai tą darė tautinio judėjimo aktyvistai", - sakė D. Kiseliūnaitė.

Pasak Dalios, jeigu giliai analizuotum turtingą lietuvininkų tautosaką, rastum baltų genčių, susimaišiusių Mažojoje Lietuvoje, pasaulėžiūros atspindžių.

"Vestuvinių dainų tekstuose randame rūtų vainikėlius, o XX a. pradžioje niekas rūtomis nebesipuošė, net per laidotuves nenaudojo, vietoje jų atsirado mirtos. Kaip senosiose baltų tradicijose išliko nuotakos grobimas, stebuklingos žuvys - marių veršiukėliai, kurių nevalia gaudyti, nes supyks bangų dievas", - sakė pokalbininkė.

Nėra įrodymų, kad lietuvininkai dainavo sutartines ar būtų buvęs daugiabalsis dainavimas. Pačios melodijos neleido "turavoti". Lopšines atstodavo giesmės, kurios nebuvo proginės, bet lydėjo žmogų visą gyvenimą. Turėjo ryto, derliaus giesmes. Prieš miegą vaikai sukalbėdavo maldelę arba pagiedodavo. Klausa ugdyta nuo kūdikystės, todėl beveik visų lietuvininkų balsai yra išlavinti, gražūs.

Reklama

"Jei klausi apie erotiką dainose, tautosakoje, kaip Liudvikas Rėza yra seniai nusakęs, jos yra, bet labai giliai paslėptos, net vaikai gali dainuoti. Tarkime, apie tai, kaip sugavo zylę, įleido pas mergelę į rūtų darželį, iš jo išsprūdo. Jose nieko nėra nešvankaus. Kunigas V. Gaigalaitis sakė, kad pagoniškasis mitologinis dainų turinys pavirto kultūriniu ženklu", - sakė Dalia.

Kitų Lietuvos regionų karo dainose neminimos vietovės, negali suprasti, kada ir kur vyko karas. Mažosios Lietuvos karo dainose buvo sakoma: "Eik pas kaizerį, įduos drabužius, į baltas rankas - kardužius, už Prūsiją stovėsim, Berlyne marširuosim." Dainose minimi konkretūs kaimų pavadinimai - Venčio Ragas, Bitėnai, Šyškrantė, Skirvytėlė...

Anot jos, su Saulės kultu susijusių Joninių šventimas lietuvininkams ne toks svarbus. Jie eina į bažnyčią ir mini Joną Krikštytoją. Juk ir Mažvydas XVI a. barėsi: "Meskit savo velnius, žemėpačius, laukosargius". Buvo uždrausta švęsti Užgavėnes, kur "girti tąsosi, netvarką daro". K. Donelaitis irgi kritikavo, kad lietuviai dievus iš "strampų" pasidarė, kad per rugiapjūtę žmonės "durniuoja", laistydamiesi vandeniu, ir, žinoma, svaiginasi. Tačiau vis tiek būta ir Joninių burtų, mergelės, norinčios ištekėti, mesdavo vainikėlį į beržą, kad įkibtų. Per Jonines surinkdavo magišką skaičių įvairių rūšių žolių, kai jos būdavo geriausiai subrendusios, vėliau džiovino ir vartojo kaip vaistažoles.

KIŠENĖ. Delmonai atspindėjo moterų skonį, socialinę padėtį, derėjo prie kojinių rašto.

Apie antgamtišką pasaulį

Pasakojamojoje tautosakoje, sakmėse, pasakose ir padavimuose išryškėja senieji tikėjimai mitinėmis būtybėmis: velniais, laumėmis, raganomis, kaukais. Kai kurie pasakojimai turi siužeto sąsajų su vokiečių tautosaka. Lietuvininkų pasakose žiaurumas nėra toks ryškus, krauju nesitaškoma.

Reklama

"Didžiojoje Lietuvoje, kai pasakų herojams reikėjo su ragana susidoroti, ją rišdavo prie žirgo, smegenys išsitaškydavo. Tautosakos bruožas tas, kad, eidama iš lūpų į lūpas, ji apauga baisumais. Baltams nebūdingas personažas Vandenis, o lietuvininkai jį, tvenkiny gyvenusį, galėjo į vestuves pasikviesti. Kartais tautosakoje išnyra keistų būtybių, tarkime, Marijos žuvimi laikyta plekšnė", - sakė D. Kiseliūnaitė. Mažosios Lietuvos mokyklų vadovėliuose buvo brolių Grimų pasakos, namuose - vokiškų pasakų, o lietuviškos sklido iš lūpų į lūpas.

Iki šiol padavimai išliko dėl to, kad juose kalbama apie konkrečius dalykus: iš kur atsirado kalnas, didelis akmuo, kopos, šias supylė milžinė.

Sakmės apie žmonių susidūrimą su anapusiniu pasauliu - velniais, vėlėmis, numirėliais, pasakojamos kaip tikras dalykas. Sakoma: "Taip atsitiko mano tėvui, pusbroliui Engelinui." Veiksmas pamario tautosakoje niekada nevykdavo klėtyje ar pirtyje, tik kopose, mariose, miške. Yra sakmių apie vėjo sūkurį, panašų į mini tornadą, pakeliantį ir nusviedžiantį karvę, tai yra vėjų mazgas, kurį gali kirviu perkirsti.

"Jeigu nesilaikai gyvensenos, elgsenos taisyklių, nukentėsi, velnias įklampins į neišbrendamą pelkę. Šiame krašte, ypač Prūsijos Lietuvoje, buvo atskiras žanras - pasakojimai apie dvasiaregystę, tai aprašė žymi tautosakos tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė, jų būta Jono Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose. Žmones, reginčius dvasias, šios kankina, įsakinėja. Jie netenka sveikatos, neša dvasias į kapus. Dvasias regintieji būna padarę klaidą krikšto ar laidotuvių metu, pažeidę paprotį, jie mato, ko nemato kiti, bet negali pasakoti, tai žmonės, kurie vienu metu gyvena šiame ir aname pasaulyje. Jie mato bažnyčią ar kapines, pilnas "dūšelių". Žmogus įspėjamas nedaryti veiksmų, kurių pasekmės nepataisomos. Mirtis tautosakoje pasirodo kraupiu varnos, šuns pavidalu arba kažkas nematomas beldžia į skrynelę, langines. Sakmės, padavimai, papročiai reguliavo gyvenimus. Esu užrašiusi moters pasakojimą, kurį išvertus stebėjosi vokiečiai - kad lietuvininkai be atlygio talkina vieni kitiems laukų darbuose", - sakė D. Kiseliūnaitė.

Audimų raštai

"Mažojoje Lietuvoje, kaip byloja ikonografinė medžiaga, moterys naudojo verpstuką, išgaudamos siūlą iš kuodelio. Viename namo kambaryje būdavo didelės audimo staklės, kuriomis ausdavo medžiagas siūti namiškių ir samdinių drabužiams, liną ir vilną. Samdyta mergina, pasibaigus vasaros darbams, sėsdavo prie staklių", - sakė Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Elena Matulionienė.

Lietuvininkės nuaustą audinį siuvinėdavo augaliniais elementais, ilgametėmis daržo gėlėmis, našlaitėmis, bet daugiausia ji yra mačiusi išsiuvinėtų rožių, erškėtrožių. Net juodų drabužių audimo raštai būdavo puošnūs, nederančių, rėkiančių spalvų.

Reklama

"Net siaurose juostelėse susipindavo daug skirtingų raštų, vienoje - net apie 30 elementų, geometrinių figūrų. Juostelės, vadinamos pakelėmis, naudotos pririšti kojinėms virš kelių, sijonams, kai žvejės brisdavo į marias. Ant balto šimtaraščių juostelių fono dažniausiai buvo siuvinėjamas raudonas vilnonis, iškilus raštas. Plačiomis juostomis, madingomis iki 19 a. vidurio, vyrai ryšėjo šviesias sermėgas. Vėliau kostiumai, liemenės, švarkeliai ir prijuostės tamsėjo, paraukti moterų sijonai tapo plisuoti, vadinami "dūduoti", klostes prieš skalbiant sudaigstydavo. Mada buvo susijusi su elgesio taisyklėmis, moterys rengėsi kukliai. Vienu metu sijonai sutrumpėjo, bet tik žemiau blauzdos vidurio. Moterys nedemonstravo savo grožio, išlikdavo paslaptis", - sakė E. Matulionienė.

Evangelikės liuteronės turėjo bent 9 kostiumų komplektus. Puošniausi drabužiai buvo sekmadienį eiti į bažnyčią, svečiuose lankydamosi persirengdavo kitais. Namuose šilkinėmis prijuostėmis nevaikščiojo. Žiūrint nuotraukas matyti, kad moterų švarkeliai, palaidinės panašaus sukirpimo. Moterų naktiniai marškiniai buvo ilgomis rankovėmis, iki pusės blauzdų, susitraukiantys prie kaklo. Vyriški marškiniai nebuvo labai ilgi, iki pusės šlaunies. Liemenėlių nebuvo, stanikais žemaitės vadino viršutines liemenes. Išliko lietuvininkų kelnaičių - vietoje klyno yra skylė. Šalta nebuvo, nes sijonų vilkėjo daug, moteris atrodė kaip kupeta. Sijonų plotis - 3,5 metro. Apatiniai sijonai buvo raudonos spalvos, didžioji dalis buvo suraukiama virvute ant strėnų, ir, kai laukėsi vaikelio, juos galėjo platinti. Vaikai vilkėjo ilgus marškinius kaip sukneles, kol išmokdavo naudotis išviete.

Nuo uniformų iki delmonų

"Drabužių sukirpimas buvo suformuojantis figūrą, šio krašto moterys kietindavo krūtinę banginio ūsais, panašiu į korsetą švarkeliu. Galvos apdangalai atspindėjo visuomeninį statusą. Netekėjusios merginos vaikščiojo vienplaukės, nesvarbu, kad veidelis jau buvo raukšlėtas. Per vestuves XVIII a. galvas dengė aukšta juoda aksominė kepurė, panaši į vamzdį. Ištekėjusios nepridengtais plaukais moterys nebevaikščiojo, ryšėjo skarutes, kykus. Šiuos laikydavo tam pritaikytos šukuosenos: plaukai buvo sudedami ant sprando, pakaušio. Jaunamarčių pinikai buvo baltas plono muslino šydas. Susilaukusios vaiko moterys dėvėjo muturus, labai panašius į turbanus", - sakė E. Matulionienė.

Kariškiai vyrai, arba atitarnavusieji kariuomenėje, dėvėjo kariškus kostiumus, tai buvo garbės reikalas. Eiguliai, geležinkelininkai turėjo savas uniformas. Skrybėles nešiojo tik miesto ponai. Tautiniai drabužiai buvo sukurti ne pagal valstiečių drabužius, juos sugalvojo tautinių bendrijų nariai lietuvybei puoselėti. Puošėsi stiklo ar gintaro karoliais, žiedais, bet ne segėmis ar apyrankėmis.

Vienas iš praktiškiausių daiktų buvo prisiuvamos arba kabinamos kišenės - delmonai, beje, juos nešiojo slavai ir skandinavai. Moteris juose nešiodavo giesmyną, pinigus, nosinę, raktus. Kai kurie delmonų raštai išpopuliarėjo per muilą: šis buvo suvyniotas į ornamentuotą popierių. Vyrai reikalingus daiktelius nešiojo prikabinamuose maišeliuose, tabokinėse arba diržuose, kuriuose buvo ne viena slėptuvė.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūros naujienos

"Man tai patinka", - lyg nujausdamas klausimą apie aukščio baimę patikina charizmatiškasis...

Aurelijus Liškauskas: „Kabėdamas ant sienos pasaulį matau kitaip" nuotrauka, foto

Vakar uostamiesčio Savivaldybė nusprendė, kad neprieštaraus, jog Muzikinio teatro rekonstrukcijos metu darbai...

Teatro rekonstrukcija: įveiktas dar vienas formalumas nuotrauka, foto

Klaipėdos miesto savivaldybė iš biudžeto lėšų paskirstė 28 tūkst. eurų įgyvendinti 8...

Kultūros kvartalas siūlo gausybę nemokamų renginių nuotrauka, foto

Nei lietus, nei vėsus oras neišgąsdino norinčių paminėti Lietuvos Valstybės dieną su...

„Ir kas gi tu esi, Tėvyne..." nuotrauka, foto

Žygimantas Pavilionis savarankiškai formuoja Lietuvos užsienio politiką? nuotrauka, foto

Lietuva, Dabartinė politinė krizė Sakartvele, kai, panaudojus ašarines dujas, buvo suimtas ...

Klaipėdos pagalba sugniuždytam verslui: gyvybės pliūpsnis ar kompresas „nabašnikui“ ? nuotrauka, foto

Nuomonės, Jau ištisus metus visame pasaulyje siautėjant pandemijai įvairiausio lygio valdžios ieško sprendimų,...

Išgelbėtas mariose skendęs žvejas nuotrauka, foto

Kriminalai, Šiandien Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnai skubėjo prie Kuršių marių.

Dėl Maldyvuose dingusios dukros kreipėsi į Kretingos policiją nuotrauka, foto

Kriminalai, Maldyvuose išėjusi nardyti pradingo 8 mėnesį nėščia lietuvė. Moters vyras mano, kad...

Nuomonės, Paskelbta prieš 6 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 6 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 6 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...