"Būdamas demokratiškiausiu vadovu pasaulyje, nesikišau į almanacho sudarytojo Rolando Rastausko veiklą, o kuo jis skiriasi nuo ankstesniųjų, kiekvienas jūsų nuspręs pagal savo sugedimo laipsnį", - šmaikštavo I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis. Jis pabrėžė, jog "Baltija" yra Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus leidinys, ir - mūsų visų, bet jokiu būdu - ne sudarytojų, kad ir kas jie būtų buvę: Nijolė Kepenienė, Rimantas Černiauskas ar Dainius Sobeskis.
Leidinio sudarytojas, Nacionalinės literatūros premijos laureatas Rolandas Rastauskas sakė, jog šį kartą daugiau erdvės stengtasi suteikti Klaipėdos universiteto publikai, žmonėms, kurie čia mokėsi, baigė magistrantūrą ar tebestudijuoja.
"Sudarant "Baltiją", kaskart reikia suderinti, regis, nesuderinamus dalykus, idant įsivyrautų daugiabalsiškumas arba kontrapunktas, kurį daugelis suprastų kaip dviejų kovojančių temų ir autorių ambicijų, požiūrių priešpriešą. Iš tiesų tai - keletas skirtingų, antagonistinių balsų, kitas literatūros formų skambėjimas", - sakė RoRa. Viena iš leidinio ašių - poeto Tomo Venclovos 75-mečio jubiliejus, tad iš šio autoriaus tikėtasi naujų eilėraščių, tačiau jis jų neatsiuntė, gali būti, pasilaikydamas kitai progai, kai jam bus suteiktas Klaipėdos universiteto garbės daktaro vardas. Specialiai leidiniui profesorius atsiuntė puikų įstabaus Richardo Wilburo eilėraščio vertimą.
Antroji almanacho ašis - Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, nuo kurios beveik visi almanachai nusigręždavo kaip nuo nereikšmingo kultūrinio judesio. Šį kartą prozininkams stengtasi suteikti daugiau erdvės, nes, anot R. Rastausko, trupinių užtenka balandžiams, o katinams jų pritrūksta.
"Man toks pavyzdys buvo 2003 metų almanachas, kurį Rimantas Černiauskas sudarinėjo su universiteto auklėtine Sondra Simanaitiene ir filosofe Julija Baranova. Tai buvo jaunimo kūrybinis proveržis. Jie per 10 metų paseno, kaip sakoma, spektaklis baigėsi, o dekoracijas pamiršo išvežti, tad tebeklaidžiojo vienas kitas muzikantas ar kordebaleto šokėjas", - ironizavo leidinio sudarytojas.
Trečioji almanacho sudarymo ašis - klaipėdietės fotomenininkės Kristinos Gentvainytės, jautusios didelę fotomenininko Remigijaus Treigio kūrybos įtaką, išsiveržę darbai.
Kadangi Klaipėdą tebelaikome daug vilčių suteikiančiu teatriniu miestu, almanache publikuojamos pagarsėjusios, tačiau Lietuvoje mažiau žinomos užsienio autorių pjesės, kaip antai lenkų dramaturgo Ingmar Villgist drama "Helverio naktis", iš esmės prilygstanti Mrožeko pjesei "Emigrantai", kurią aktorius Kęstutis Žilinskas pastatė kažkada gyvavusiame savo privačiame teatre.
Caryl Churchill pjesė "Septynetas žydų vaikų", parašyta kaip atsakas į kruviną smurtą Gazoje 2009 m. sausį, vertinama prieštaringai, kaip kad Stiveno Spielbergo filmas "Miunchenas" buvo nepriimtinas abiem pusėms - vokiečiams ir žydams. Tuo almanacho sudarytojas norėjo parodyti, jog nebijoma paliesti sudėtingų pasaulio įvykių ir situacijų.
"Profesorius Tomas Venclova pastebėjo, kad "Lietuvoje yra daug susiklosčiusių tabu, kurių beveik niekas nesiryžta ardyti - o ardyti būtina, kad visuomenė bręstų. Jeigu tai kelia daugelio pasipiktinimą, vadinasi, darbas buvo ne veltui."
Nepabijota išleisti ir lenkų poeto, iki šiol buvusio kitų garsių, jau išverstų į lietuvių kalbą lenkų poetų šešėlyje - Piotro Matywiecki eilėraščių. Leidinyje yra ir naujausios Gintaro Grajausko knygos, tikėtina, susilauksiančios puikaus likimo, "Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį" fragmentas. Taip pat ir Rimanto Kmitos tekstai apie klasiką, kurie tik atrodo atsainus kalbėjimas, bet juose yra daugybė reikšminių spąstų.
Leidinio sudarytojas galėjo tik spėti, kaip skaitytojai reaguos į postmodernizmo atstovo Alfredo Cmieliausko tekstą "Suomijos nugalėjimas", autorius yra unikalus pasakotojas, ir kai savo raštus skaito gyvai, klausytojai iš juoko raičiojasi ant grindų.
Sudarytojas sakė, jog išvengta politikos, marinistikos, stambios pramonės apžvalgų, nes ne tokia leidinio užduotis, tačiau istorijos kampelyje spausdinama Sondros Simanaitienės Klaipėdos skulptūrų parko istorija, kai kam galinti pasirodyti kontroversiška.
Po literatūrologo Marijaus Šidlausko įžvalgų apie almanacho "Baltija" aktualumą, idėjų raišką bei meninę kokybę, Rolandas Rastauskas pakvietė savo esė "Vairavimas be rankų" paskaityti poetę Daivą Molytę-Lukauskienę, kuri šį kartą prabilo sau nebūdinga intonacija - apie meną, kičą, grožį, bjaurastį ir mus ištinkančias nelaimes.
Susirinkusiems buvo įdomu pasiklausyti jauniausių almanacho autorių skaitymų. Viena iš jų - Alma Riebždaitė, nustebinusi RoRa, kai dar būdama II kurso studentė, parašė vieną geriausių, kokių jam yra tekę skaityti, referatų apie Hamletą. Šiuosyk "Baltija" supažindina su smulkiąja autorės proza, kuri yra atskirta nuo įprasto pasaulio teritorija, jautri, nepanaši į kitą literatūrą, ir, tikėtina, dar susilauksianti didesnio jos suvokėjų rato. Na, o jauniausioji literatė, debiutavusi leidinyje savo kūriniu "Mano ryžiai ir ruduo", Rosana Lukauskaitė, studijuojanti Klaipėdos universitete lietuvių filologiją bei švedų kalbą, buvo pristatyta kaip itin plataus spektro kūrėja. Jos poezija ir proza, literatūros ir kritikos publikacijos itin skiriasi nuo vyresniosios kartos kūrinijos - ir pasaulio suvokimu, ir stilistikos kodais. Jos kūryba apeliuoja į jaunesniąją kartą, jau auklėtą medijų, "blogų", ir byloja apie tai, jog literatūroje vis dar įmanoma atrasti ką nors nauja. Taigi, atrodo, jog almanachas - tarsi fokusininko skrybėlė, iš kurios grumėjo jūra, dvelkė svečių šalių kvapai ir tryško skirtinga jausena, bei šiaip krito keisčiausi daiktai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą