Ruslanas Bolgovas: "Man įdomi netobula fotografija"

Ruslanas Bolgovas: "Man įdomi netobula fotografija"

"Pasakiau modeliui lįsti į spintą ir pažiūrėsim, kas išeis", - taip apie vieną savo nuotrauką pasakoja klaipėdietis fotografas Ruslanas Bolgovas. Šis sprendimas šią savaitę jam atnešė pasaulinių "Sony" fotografijos apdovanojimų laurus - kadras pripažintas geriausiu Lietuvos atstovo darbu.

R. Bolgovas prisipažino, kad fotografija, kuria domėjosi mokykloje, į jo gyvenimą grįžo užklupus, kaip pats sako, vidutinio amžiaus krizei. Klaipėdiečiui tai nėra pragyvenimo šaltinis, o hobis, kuris leidžia kurti ką norisi, nepataikaujant užsakovams.

Apdovanojimai - dėžėse

Jūsų darbą "Veidas" "Sony" apdovanojimuose išrinko geriausiu Lietuvos atstovo pateiktu darbu. Kokia šio kadro atsiradimo istorija?

Tai buvo atsitiktinis kadras. Karjeros pradžioje bandžiau žiūrėti pavyzdžių, net su savimi turėdavau atspausdintų, kad parodyčiau modeliui. Bet vėliau, kai turiu aplinkos ir kadro viziją, ateiname ir padarome.


LAURAI. Nespalvotas minimalizmas spintoje. Kadras "Veidas" su modeliu Daiva Tautavičiūte Ruslanui Bolgovui atnešė tarptautinį apdovanojimą. Ruslano BOLGOVO nuotr.

Tą kartą fotografavome patalpoje, kur buvo balta spinta. Sakiau modeliui - "lįsk, pažiūrėsim, kas išeis". Tad buvo tik pravertos spintos durys ir veidas. Išėjo juodai baltas minimalizmas. Kartais tokie minimalistiniai darbai "praeina".

Modelis Daiva Tautavičiūtė irgi labai teigiamai reagavo. Dar viena nuotrauka su šiuo modeliu yra gavusi aukso medalį.

Ar tai pirmas tokio lygio įvertinimas?

Prieš dvejus metus tuose pačiuose apdovanojimuose buvau laimėjęs antrą vietą. Na, antra vieta vis dėlto ne tokia matoma, kaip pirma.

Tačiau apdovanojimų ir medalių iš visokių salonų mano namuose gal dvi dėžės. Nežinau, gal tai tik pinigų švaistymas? Viskas kainuoja, reikia mokėti pinigus, siųsti nuotraukas, nežinai, ar laimėsi. Iš pradžių, kai laimi, smagu.

Jeigu klausite, ar aš esu profesionalus fotografas, kuris iš to uždirba pinigus, tai aš mėgėjų mėgėjas. Klaipėda yra mažas miestas, kuriame konkurencija tarp žmonių, turinčių kameras, yra labai didelė.

Aš tikrai ne geriausias. Tokie laimėjimai yra gryna loterija. Viskas priklauso nuo teisėjų. Viename konkurse ta pati nuotrauka gali gauti aukso medalį, kitame - nieko.

Turbūt tradicinis klausimas - kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?

Kažkada dar mokydamasis mokykloje, gal apie 1989 metus, turėjau "Zenitą", bandžiau kažką su juosta. Tai buvo tokie pažaidimai. Bet atėjo vidutinio amžiaus krizė (juokiasi. - Aut. past.). Turėjau pinigų investuoti į šiek tiek geresnę techniką, nusipirkau geresnį fotoaparatą, kurį iki šiol naudoju peizažams fotografuoti. Jis toks pagyvenęs, užgrūdintas ir smėliu, ir jūros vandeniu, kad peizažų daryti einu tik su juo.

Pradėjau nuo peizažų. Tai yra paprasčiausia, nes gamta nuo tavęs nebėga, nebent saulėlydis, kai reikia greitai suktis, nes spalvos greitai keičiasi.

Sakote, gamta nebėga. O kas bėga nuo fotoaparato?

Modeliai. Jie visą laiką juda. Portretinėje fotografijoje, ypač gatvės fotografijoje reikia labai skubėti, nes viskas keičiasi kas akimirką ir jeigu nespėjai, tokio paties vaizdo jau nebebus.

2015 metų pradžioje viename interviu sakėte, kad fotografija yra tik hobis. Ar per tuos ketverius metus tas statusas nepasikeitė?

Nepasikeitė, nes neuždirbu iš to tiek, kad mesčiau darbą. Bet gal ir gerai, nes yra klientų, kurie nori ne to, ką noriu aš padaryti, ir taip toliau. Labai gerai, jeigu sutampa fotografo ir kliento interesai. Bet taip būna ne visada. O kad daryčiau tai, ko aš nenoriu... Tada reikia man labai brangiai užmokėti. Iš esmės tai, kad yra darbas, kuris atneša pinigų pavalgyti, ir yra hobis, kuris leidžia kurti tai, ką noriu.

Turite žinomą bendravardį ir bendrapavardį - virtuvės šefą Ruslaną Bolgovą. Galbūt jūsų giminaitis?

Mes nesame susitikę akis į akį, nors esame feisbuko draugai. Jis taip pat iš Klaipėdos. Ne, ne giminaitis, bet tai tikrai įdomus sutapimas.

Svarbu emocija

Jūsų darbuose dominuoja moterys ir saulėlydžiai.

Taip viskas ir prasidėjo - moterys prie saulėlydžio.

Vienoje interneto svetainėje, kur pristatomi jūsų darbai, rašoma, kad norite parodyti amžiną grožį. Tai kas yra tas amžinas grožis?

Tai priklauso nuo žmogaus. Aš fotografuoju tai, kas man gražu, ir pagal apdovanojimus galiu spręsti, kad ne man vienam. Tačiau skirtingose šalyse grožis suvokiamas skirtingai. Mūsų moterų grožis yra kitoks nei, pavyzdžiui, Filipinuose.

Fotografijoje man labai svarbi emocija ir idėja. Jeigu modelis yra su "silikonu ir lūpomis", yra vienokios fotosesijos. Jeigu yra paprastos merginos, pavyzdžiui, su strazdanomis, išskirtiniais plaukais, galbūt ne itin dailių veido bruožų, bet jas galima nufotografuoti įdomiai ir išeina labai gerai.

Ar turite kokį nors išskirtinį kadrą su įdomia istorija?

Visada prisimenu vieną peizažinį kadrą, kai pagavau bangą, einančią į mane. Buvo stipri audra, bangos mušė per molą. Ėjo banga tiesiai pro jūros vartus, palei molą. Mačiau, kad ji artėja, stovėjau ir laukiau. Greitai fotografavau ir vos spėjau paslėpti fotoaparatą. Buvau visas šlapias. Tai nėra darbas, kuris šluotų apdovanojimus, bet jis man patinka.

Kokia buvo įsimintiniausia fotosesija?

Įsimena visos fotosesijos, kurias darau, kai su drauge keliaujame - Baltijos šalys, Kipras, Izraelis, Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai...

Tai visai kitokie įspūdžiai. Visada su savim vežamės pilną lagaminą kosmetikos, suknelių, aksesuarų. Paskui tenka galvoti, kaip savo drabužius susidėti.

Dažniausiai visur važiuojame kartu su ekskursijomis, tik kol kiti žmonės klausosi gido, mes tą laiką išnaudojame fotosesijoms. Daugeliu atveju važiuoti su ekskursijomis būna pigiau nei vykti atskirai nuomotu automobiliu ar taksi. Minusas toks, kad po poros dienų jaučiasi nuovargis, nes visur reikia skubėti.

Kuri aplankyta šalis atrodo fotogeniškiausia?

Viskas kaip su moterimis - priklauso nuo idėjos. Pavyzdžiui, važiuoji į Egiptą, turi vieną idėją, važiuoji į Maltą - kitą, Kiprą - trečią. Visur savi įspūdžiai.

"Kabina" netobula nuotrauka

Fotografuoti dabar gali bet kas, net fotoaparatas nebėra būtinas. Ar tai fotografijos menui yra į naudą?

Jeigu neturi fotoaparato po ranka, telefonas gali išgelbėti. Ateina nauji telefonai, kurie turi po keletą kamerų su keičiamu nuotoliu. Tačiau stiklas yra stiklas. Optika yra kitokia nei fotoaparatuose.

Kaune yra fotografas Artūras Politovas, kuris beveik tik telefonu daro savo portretus ir juos apdoroja. Daro tikrai pasaulinio lygio nuotraukas. Bet jis pagauna emociją. O dėl kokybės - yra skirtingos fotografų kategorijos. Vieni knisa sau protą dėl kokybės ir kabinėjasi prie visų kitų, o kitiems svarbu emocija.

Man kartais net įdomu palikti kokį nors niuansą, kad fotografija nebūtų tobula, kad būtų koks nors trūkumas. Tai mane kabina. Kai kas nors pastebi, sakau, teisingai, taip turi būti. Man taip patinka.

Sulaukiate kritikos?

Anksčiau reaguodavau į kritiškus komentarus, pykdavau. Visi turime savo skonį - vieniems patinka vienaip, kitiems - kitaip. Didžiausi kritikai yra tie, kurie žino, kaip reikia padaryti, bet patys nemoka. Ginčytis tu tokiais žmonėmis beprasmiška. Jie turi savo nuomonę ir to nepakeisi. Tačiau juk aš turiu auksinį medalį, o ne tas kritikas.

Kaip apibūdintumėte savo darbų stilių?

Darau daug ką ir įvairiai. Būna žmonių, kurie daro tik portretus, tik peizažus ar tik makrofotografiją. Man įdomu daug ką pabandyti. Dabar daugiausiai fotografuoju portretus, "fashion", "nude". Bet kartais, jei tinkamas oras, važiuoju į gamtą. Pavyzdžiui, neseniai buvo toks šerkšnas, daug sniego, kai šakos sviro, persikėliau į Smiltynę ir ėjau fotografuoti - jokių pėdsakų, jokių žmonių, visur balta, gražu. Buvo mintis, kad trūksta ten modelio raudona suknele.

Pradžioje dėl peizažų sulaukdavau kritikos, kad per ryškios spalvos. Vėliau buvo patarimų išvis nefotografuoti portretų, grįžti prie peizažų. Bet sakiau - kalbėkit ką norit, aš darysiu ką noriu. Galų gale dabar mano stilius yra atpažįstamas, o ne aš dirbu kieno nors stiliumi.

Jūsų darbai išties išsiskiria spalvingumu.

Mano kūryba yra spalvinga. Yra fotografų, kuriems viskas visada atrodo tamsu, niūru. Pas mane yra spalvos.

Mes įpratome matyti pasaulį spalvotai. Kaip ir su rakursais - jeigu pažiūri kitaip, matai kitokį vaizdą. Taip ir juodai baltos nuotraukos. Nespalvotą kadrą suvoki skirtingai, kitaip. O ir padaryti nespalvotą nuotrauką yra lengviau. Padaryti gerą spalvotą nuotrauką, kur spalvos derėtų, yra sunkiau.

Vis dėlto būna idėjų, kurios gerai atrodo tik nespalvotos, spalvotos nesižiūrėtų, kaip ir "Veidas". Spalvota ta nuotrauka būtų visai ne tokia.

Ar sunku rasti modelį, su kuriuo visada sektųsi dirbti?

Kartais būna, kai ateina pas mane modelis pirmą kartą, kai pamato nuotrauką, nepatiki, kad ten ji, neatpažįsta savęs, būna nustebusi. Bet kai ateina kitą kartą, jau žino, ko tikėtis.

Kartais būna, kad sakau modeliui ką nors daryti, bet modeliui neaišku, ką noriu padaryti, stebisi, kodėl to reikia. Tačiau paaiškinu, kad pamačius rezultatą viskas taps aišku. Pavyzdžiui, sakiau įlįsti į spintą...

Gerai, kai modelis improvizuoja. Žinoma, pirmą kartą būna sunkiau, bet kai yra patyręs modelis, būna viskas gerai. Žinoma, būna ir priešingai - ateina labai "super-puper" "fashion" modelis ir naudoja kelias savo įprastas pozas, nenori daryti nieko naujo, atsisako klausytis fotografo. Tokių modelių kviesti antrą kartą nebesinori.

Iš kur kyla jūsų kūryba ir įkvėpimas? Ar turite savo mūzą?

Mano mūza ir pagrindinis modelis yra mano draugė Aušra. Ji ir pozuoja, ir padeda fotosesijose darydama makiažą. Kilus idėjai galiu tą pačią dieną padaryti fotosesiją, kai tik abu turime laiko.

Kokios yra netikėtai geros vietos fotografuoti Klaipėdoje?

Netikėtos vietos yra visur, reikia tik jas pamatyti. Kartais svarbu ilgai negalvoti, nes tos vietos gali nebelikti. Pavyzdžiui, man patinka apleisti pastatai. Buvau nusižiūrėjęs ne vieną tokį pastatą, bet juos nugriovė.

Ką patartumėte žmonėms, kurie pradeda ar norėtų pradėti fotografuoti arba norėtų fotografuoti geriau? Kokių klaidų vengti?

Kiekvienas žmogus turi savo skonį. Iš pradžių reikia išsiaiškinti, ką patinka fotografuoti, reikia pabandyti, kas geriau pavyksta. Galbūt žmogui visai nesiseka portretai arba nepavyksta peizažų kompozicijos. Reikia gilintis, žiūrėti pavyzdžius. Fotoaparato naudojimas - techninis dalykas, kuriam įkvėpimo nereikia, bet kartais reikia greičio, kad pagautum norimą kadrą. Technikos pasirinkimą lemia biudžetas, objektyvų pasirinkimą - tai, ką nori fotografuoti.

Tai nepigus hobis, bet pradžioje, jeigu visai žmogus neturėjo aparato, geriau pirkti pigesnį. Būna, kad žmonės sukiša daug pinigų į gerą techniką, o po poros metų supranta, kad tai ne jiems. Tada parduoda viską perpus pigiau.

Būna ir žmonių, iš kurių aš atimčiau aparatą, bet jie reklamuojasi, skelbiasi, pas juos net eina modeliai. Kartais tai keista. Vėlgi, žmonės skirtingi, jiems tai patinka, o aš nesu kritikas, todėl nekritikuosiu. Kartais toks užsispyrimas yra gerai. Mane pradžioje irgi kritikavo. Į kritiką reikia atsižvelgti, jeigu ji turi pagrindo. Svarbu, kad žmogus tobulėtų.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder