Rauda ašaromis "atrakina žemę"

Kaip ir kada atsirado raudos, kokia jų istorija mūsų krašte, regione?

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turbūt derėtų klausti, o kas gi yra rauda? Žvelgiant mūsų, XXI a. žmonių, akimis ir pasikliaunant mūsų aplinkos išugdyta muzikine klausa, turbūt spėtume, jog tai kokia nors labai keistų dainų rūšis. Jos mums pirmiausia siejasi su laidotuvėmis, skausmu, gedulu.

Ne veltui apie raudas paprastai imama kalbėti vėlyvą rudenį, atėjus Vėlinių metui, kai prisimename savo amžinybėn išėjusius artimuosius, pagerbiame protėvius, o ir visa gamta tarsi atsisveikina su gyvybe ir panyra į liūdną, šaltą būvį. Vis dėlto tokia mūsų samprata apie raudų paskirtį jau gerokai nutolusi nuo kažkada buvusios.

Žinių apie ritualines raudas, gyvavusias nuo seniausių laikų, randama visame pasaulyje. Senuosiuose rašytiniuose baltų istorijos šaltiniuose raudų tekstai cituojami pradedant XVI a.

Ankstesni šaltiniai aprašo laidotuvių papročius, mini raudojimą, tačiau konkrečių raudų tekstų nepateikia.

Svarbiausia senovinėje sampratoje buvo tai, kad raudos nebuvo vien laidotuvių ritualų dalis. Tai buvo daugelio ritualų, kuriais buvo siekiama palankaus ryšio su protėviais, mirusiųjų pasauliu, užtikrinimo dalis. Raudos nėra ir dainos - tai improvizaciniai kūriniai, todėl jie ne atliekami, o kaskart kuriami iš naujo, vis dėlto laikantis griežtų priimto kanono reikalavimų. Nė viena rauda nepasikartoja, todėl išmokti galima ne raudų, o raudojimo improvizacijos meno (tiksliau būtų sakyti, ritualo atlikimo principo). Mokomasi buvo tiesiog klausantis, dalyvaujant ritualuose ir apeigose, pamažu įsisavinat kanono taisykles nuo mažens. Raudojimas buvo moterų priedermė, vyrai tą darydavo tik išimtiniais atvejais.

Ar raudos yra išlikusios iki šiol Lietuvoje gyvuoju pavidalu (ar yra kas jas atlieka per laidotuves)?

Lietuvoje dar iki šiol raudama mirusiųjų, tiesa, tai jau nebėra įprasta praktika, o greičiau visiškai reliktinis reiškinys. Dzūkijoje, Švenčionių, Ignalinos apylinkių kaimuose, Baltarusijos lietuvių saloje Gervėčių krašte laidotuvėse, taip pat kapinėse Vėlinių laikotarpiu dar galima išgirsti nuostabiausiais poetiniais žodžiais rypuojančias pagyvenusias moteris.

Beje, jos rauda ir pačios sau, vienumoje, kai niekas jų negirdi, taip išliedamos per gyvenimą susikaupusias nuoskaudas, išėjusių artimųjų ilgesį, vienatvę, nenusisekusią dalią, įvairias kitas nelaimes. Paklaustos jos sako, kad raudojimas ne vien lengvina kasdienę buitį, bet ir veikia kaip nuskausminantis vaistas, be kurio ištverti būtų sunku, o gal ir neįmanoma.

Štai, kaip dailininkė Galina Džiaukštienė aprašė savo anytos raudojimą:

"Ištikus kokiai bėdai, nemalonumui, sopant širdį, Veronika Džiaukštienė kartais imdavo ir man palikdavo visą ūkį - su vištom, paršiuku, karve, ir išeidavo į mišką. Ir aš girdėdavau iš girios sklindant tokias raudas, tokias baltąsias eiles... Tai stebuklas. Ne visi tą gali suprasti. Jos raudose skambėjo tiek daug švelnių, maloninių žodžių - širdelė, gėlės, lietutis, vėjelis, debesėliai... Aš negaliu, nemoku to perteikti. Ir aš pravirkdavau kartu su ja, taip man visa tai nuostabu atrodė, taip jaudino. Ji, būdavo, negrįžta namo, kartais gana ilgai. Kai grįždavo, klausdavau jos: "Mama, kaip jūs ten visą dieną be maisto, miške..." O ji atsako: "Ten buvo uogų pilna." Nekamantinėdavau jos, palikdavau ramybėje. Viena aišku - jos emocijos, pergyvenimai likdavo ten, miške.

Tai net ne religinis, o kažkoks archajiškas, panteistinis jausmas ir elgesys. Tas mamos buvimas miške - taip nuoširdu, tikra. Ten ji kalbėdavosi su savimi ir su gamta."

Galinos Džiaukštienės paveikslas "Žuvusiųjų apraudojimas" iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvo.

Man pačiai vien praeitais metais net porą sykių teko girdėti prasiveržusį tradicinį raudojimą Vilniuje vykusiose laidotuvėse - savo artimųjų raudojo garbaus amžiaus moterys, kilusios iš pietryčių Lietuvos. Kituose Lietuvos regionuose mirusiųjų apraudojimo tradicija jau seniai yra visiškai išnykusi, mes ją pažinti jau tegalime tik iš aprašų, pasakojimų, garso įrašų, įvairių archyvuose saugomų dokumentų.

Skirtingai nei dainos, raudos beveik neturi galimybių prigyti folkloro ansambliuose ar šiuolaikiniuose folkstilių pasitelkiančiuose muzikos kolektyvuose ir išlikti bent scenos pasirodymuose. Tam trukdo ir raudų improvizacinė prigimtis, kurią labai sunku įsprausti į scenos rėmus, ir labai asmeniškas, intymus raudų mokymosi, tradicinio raudojimo perėmimo būdas, ir išimtinai skausmingos patirties perteikimas, retai eksploatuojamas sceninėje praktikoje. Dėl to raudos folkloro scenoje demonstruojamos itin retai.

Ar raudos yra išlikusios iki šiol kituose kraštuose, kur?

Mirusiųjų raudama daug kur pasaulyje. Tai ne tik visiškai įprasta, bet ir būtina ritualo dalis tose pasaulio dalyse, kur žmonės gyvena mažiau arba beveik nepaveikti šiuolaikinių itin greitų socialinių ir technologinių pokyčių, atokiose vietovėse. Bet lygiai taip pat ši praktika įprasta ir globalizuotos civilizacijos šalyse.

Antai įvairiose medijose neretai pasirodo reportažų iš nelaimių vietų Azijos šalyse (pvz., nukritus lėktuvui ar įvykus žemės drebėjimui), ir bene emocingiausia reportažo dalis būna moterų raudojimas progiesmiu, labai dažnai kolektyvinis.

Mirusiųjų apraudojimas, menantis labai senus laikus, šiandien dar išlikęs Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos kaimuose.

Tiesa, raudojimą savo priederme laiko jau tik garbaus amžiaus moterys, o jaunesnės šios tradicijos nebeperima.

Kokia raudų prasmė, tikslas?~~Kuo jos unikalios?

Pasak lietuvių tikėjimų, neapraudoto žmogaus vėlė vaidenasi žemėje, o raudotoja ašaromis "atrakina žemę", "pramuša žemelę", kitaip tariant, simboliniu mitiniu raktu atrakina mirusiųjų pasaulio vartus ir gali prašyti anapus esančiųjų pagalbos bei užtarimo priimant mirusįjį. Raudojimo būsena traktuojama kaip savotiškas mitinis persikūnijimas, taip~raudotojai pasiekiant ypatingą kontaktą su sakraliu pasauliu. Ypač ryškus yra raudotojos kaip kukuojančios gegutės įvaizdis.

Raudų kūryba gimdavo svarbiausiais ar sunkiausiais gyvenimo momentais.

Kokie gi tie svarbiausi ar sunkiausi gyvenimo įvykiai, rituališkai lydimi raudojimo? Raudama buvo situacijose, susijusiose su esminiais žmogaus gyvenimo pokyčiais: netektimi, atskirtimi, perėjimu į kitą socialinį statusą. Velionis išeina į kitą pasaulį ir turi tinkamai atsiskirti nuo gyvųjų, būti tinkamai palydėtas ir~priimtas anapus.

Per vestuves nuotaka atsisveikina su mergystės statusu ir turi būti tinkamai įvesdinta į moterystę, kita vertus - atsisveikina su savo gimine ir patenka į vyro giminę. Išėjimas iš šio pasaulio nepakeitus žemiškojo statuso~buvo laikomas nevisaverčiu, lygiai kaip ir išėjimas už vyro laikomas nevisaverčiu, jei apeigose nedalyvauja nuotakos tėvai.

Todėl netekėjusios merginos ar nevedusio vaikino laidotuvėse skambėdavo vestuvių verkavimų motyvai, o našlaitės vestuvėse - mirusių tėvų apraudojimai. Tėvų ritualinis kvietimas į vestuves laikytinas tam tikra būtina "kompensacijos" dalimi. Nevedę vyrai ir netekėjusios merginos būdavo laidojami lydint vestuvių atributais pasipuošusio neva vestuvių pulko, o nuotaka-našlaitė būtinai vykdavo raudoti prie mirusių tėvų kapo. Motina, žmona, seserys apraudodavo išvykstančius į karą ar karo tarnybą, nes juk karys palikdavo uždarą, sėslią bendruomenę ir iškeliaudavo į nežinią, mirtinai pavojingą, nepažįstamą erdvę, tarsi į kitą pasaulį.

Ilgiausiai Lietuvoje išliko ritualinis mirusiųjų apraudojimas - tai buvo ne vien laidotuvių, bet ir mirusiųjų minėjimo švenčių, kurių kažkada buvo ne viena ir ne dvi, dalis. Tiesa, šiandien, kaip minėjau, moterys raudojimo tradiciją tęsia jau ne kaip ritualinę priedermę, bet labiau naudojasi ja kaip psichologinio, netgi terapinio poveikio priemone.

Kaip gimsta jų tekstas, melodija kas jiems būdinga?

Raudos tekstas kaskart kuriamas iš naujo tarsi mozaika, naudojantis tradicinių motyvų baze. Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus poetinio teksto motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitus žodžius. Raudos teksto kompozicija yra atvira~- kiekvienas kūrinys gali prasidėti bet kuriuo motyvu iš tariamo motyvų korpuso ir užsibaigti bet kurioje vietoje.

Melodijos modelis skiriasi kiekviename Lietuvos regione, net ir kai kurios vietovės turi savo raudų melodijų ypatybių. Raudų tekstai stebėtinai mažai paveikti jau ne vieną šimtmetį įsigalėjusios krikščionybės.

Ypač ryškūs ikikrikščioniškąją ano pasaulio sampratą atspindintys motyvai, kuriuose mirusįjį pasitinka anksčiau išėjusieji artimieji, raudotoja jų prašo ateinantį "imti už baltų rankelių", "sodinti į vėlių suolelį" ir panašiai. Mirusysis įsivaizduojamas kaip išdygstantis augalu ar atgimstantis paukščiu.

Bet kodėl rauda tik moterys? Kodėl raudos tokios asmeniškos? Kodėl jose neišskaičiuojami nuopelnai bendruomenei, genčiai, tėvynei, visuomenei, o tik šeimai? Ar turėjome didžiavyrių apraudojimų?

Apie tai mokslininkai vis svarsto, ieško įvairių argumentų, tačiau vienareikšmišų atsakymų kol kas dar neturi. Visai gali būti, kad kažkada būta ir samdytų raudotojų (galbūt ir vyrų), mokėjusių deramai apraudoti didžiūnus.