Po 9-erių metų pertraukos fotografas sužibėjo Kuršių nerijoje

Joną drąsiai galima vadinti fotografu iš pašaukimo. Štai vaikai, paklausti, kuo norėtų būti suaugę, dažnai atsako, kad juos traukia policininkų, ugniagesių gelbėtojų, vairuotojų profesijos. Jonas galėdavo neatsakyti nieko - jo aistra matydavosi iš karto. Nuo trejų metų ant kaklo pasikabinęs fotoaparatą jis vaikščiodavo Palangos gatvėmis, pajūriu stabdydamas žmones ir prašydamas juos pozuoti.

Prisiminkite, kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime. Kodėl ją pasirinkote?

Tai labai įdomi istorija. Kai buvau 3 metų, turėjau dėdės padovanotą senovinį fotoaparatą. Žinoma, nemokėjau juo naudotis, tačiau norėjau būti fotografu, tad Palangoje prašiau praeivių sustoti ir apsimesdavau, kad juos fotografuoju.

Man pasakojo, kad jaunimas sustodavo ir įsitraukdavo į mano žaidimą. Vyresni žmonės burbėdavo: "Ką čia tas pyplys daro?"

Po tos vasaros atsinešiau tą fotoaparatą į darželį ir pradėjau fotografuoti vaikus. Namuose jie buvo matę fotografijų, tad ėmė manęs klausinėti, kada parodysiu tai, ką fotografuoju aš. Kadangi nuotraukų neturėjau, ėmiau savo draugus piešti. Ir man ėmė sakyti, kad tai ne fotografijos. Aš supratau, kad man nieko neišeina, taigi, mečiau tą veiklą.

TRAPUMAS - taip šią fotografiją apibūdina Jonas Staselis, užfiksavęs pro meldus besimatantį švyturį. Jono STASELIO nuotr.

Bet kai buvau 10-ties metų, gimtadienio dovanų gavau fotoaparatą, kuris tuo metu buvo vienas populiariausių tokio amžiaus vaikams. Ėmiau fotografuoti. Vieną kartą net turėjau galimybę fotolaboratorijoje nuotraukas atsispausdinti.

Lūžis įvyko, kai būdamas 14-kos metų ėmiau lankyti jaunųjų technikų studiją. Pradėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose, gavau ne vieną apdovanojimą. Fotografavau klasiokus per pamokas, po pamokų leidžiančius laisvalaikį. Jie buvo mano pagrindiniai herojai.

Ar jūsų herojai nepasikeitė?

Pasikeitė visiškai. Dabar mano pagrindiniai fiksuojami vaizdai - gamta ir medžiai. Kita vertus, šis pokytis nėra labai didelis, jei atsižvelgsime į tai, kad gamtoje, medžiuose galima matyti žmonių santykius. Tas mano fotografuojamas aiškus ir konkretus žmogus kone virto emocija, nuotaika.

Dirbote ne vienoje laikraščio redakcijoje. Ar fotokorespondentų darbas jose skiriasi?

Baigęs mokyklą, įstojau į universitetą, o po pirmo kurso pradėjau fotografuoti žurnalui "Moksleivis". Po to 13 metų dirbau "Lietuvos ryte", o tada - žurnale "Žmonės".

Fotografijų specifika šiek tiek skiriasi. Žurnale "Žmonės" darbas labiau orientuotas į renginius, susijusius su žmonėmis. Tai darbas ne apie bendras naujienas ir įvykius, o apie žmonių sambūrius.

PERMAINŲ RAŠTAS. Fotografas fiksavo Kuršių Nerijos gamtą, pajūrį, ekologines jo problemas. Šią nuotrauką jis pavadino "Permainų raštas", - taip vadinasi ši nuotrauka. Jono STASELIO nuotr.

Tačiau esu įsitikinęs, kad gero fotožurnalisto pagrindinis darbo įrankis - tai jo intuicija, gyvenimo supratimas, analizė, kadangi gali atsidurti bet kuriuo metu bet kurioje aplinkoje, kuri tau nežinoma. Tuo metu turi turėti supratimą, kas vyksta ir ką fiskuoti.

Štai "Lietuvos ryte" buvome 4 fotografai, pasiskirstę temas. Mano sritis - kultūra, menas, pramogos. Tačiau visi nagrinėjome įvairias temas.

Pavyzdžiui, sportas nebuvo mano tema, tačiau mes visi turėjome žinoti sporto pagrindinius veidus, kadangi mes tarytum kariai galėjome būti pasiųsti bet kur.

Viename interviu esate minėjęs, kad šių dienų fotožurnalistai tolsta nuo tikrovės, kadangi juos veikia socialiniai tinklai.

Fotožurnalistams konkuruoti su socialinėmis medijomis yra sudėtinga, kadangi fotožurnalistika turi tam tikras šio žanro taisykles: negalima nuotraukų gražinti, pridėti nebūtų spalvų, jų režisuoti. Gyvenimas natūralus - fotografas turi tai parodyti. Ta tikra gyvenimo fotografija nėra tokia patraukli, kiek žmonės leidžia sau sukurti fotografijas publikuodami socialiniuose tinkluose. Juk nebūdamas fotožurnalistu ir neturi tos atsakomybės kiek įmanoma artimiau tikrovei pateikti užfiksuotą vaizdą. Socialiniuose tinkluose esančiose nuotraukose be galo daug prieskonių, o štai to tikro skonio nebejauti.

Kai kurie kolegos fotožurnalistai mėgina konkuruoti su socialinėmis medijomis ir nutolsta nuo tos tikrovės. Nemanau, kad tai gera išeitis. Konkuruodamas su milžiniška informacijos lavina, kuri yra vienoda, tampi tik didelio vandenynos vienas lašelis.

Esate Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas, iki 2016 metų buvote Fotomenininkų sąjungos pirmininkas. Dėl šios veiklos kurį laiką pats nebefotografavote. Po 9-erių metų pertraukos vėl grįžote. Ką radote šių dienų fotografijoje?

Kai 2009 metais buvau išrinktas Fotomenininkų sąjungos primininku, liaudiškai tariant, fotoaparatą teko pakabinti ant vinies, kadangi buvo labai daug veiklos, nebeturėjau laiko pačiam fotografavimui.

Praėjusiais metais, balandžio mėnesį vėl po pertraukos pradėjau fotografuoti. Ruošiausi plenerui, kurį šią savaitę pristatėme Klaipėdoje.

Kurį laiką svarsčiau, ar aš turėsiu ką pasakyti, ar tai bus prasminga. Šiuo pleneru pamėginau atsakyti į šiuos klausimus ir atradau, kad taip, vis dar turiu ką pasakyti.

Šiame plenere mano fotografija yra kiek kitokia, nei anksčiau: per fotografiją ir gamtą galiu kalbėti apie žmogaus vertybes.

Kokie jūsų kelionės Kuršių nerijoje įspūdžiai?

Grįžau į fotografiją po 9-erių metų pertraukos, tad kolegos juokavo, kad aš kaip tikras reporteris Kuršių nerijoje ieškau kažkokio įvykio. Jie sakė, kad čia yra gamta ir ramybė. Aš jiems atsakiau, kad tuose medžiuose, pajūryje esančiuose objektuose matau žmones, jų santykius. Per tą praėjusių metų balandžio paskutinę savaitę, keliaudamas po įvairias Kuršių Nerijos vietas, fiksavau ir gamtosaugos problemas.

Uždaros teritorijos

Fotografijų plenero "Uždaros teritorijos" pristatyme Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje susirinkę fotografai pasidalyjo patirtimi apie minčių laisvę, kuri pasitelkiama kūrybai.

"Uždara teritorija, atskirta vandeniu ir valstybės siena, į pasaulį besiremianti Klaipėdos Smiltyne, daugiakultūris Neringos miestas, kurorto statusas, bendruomenių socialinę dinamiką lemiantis sezoniškumas, besitransformuojantis nuo svetingumo industrijos determinuoto socialumo šiltuoju metu iki užsidariusio poilsiui konservatyvaus sociumo šaltuoju periodu, atitinkamai kintantys jutiminiai parametrai - oro, triukšmo, vizualinės taršos - tarsi termodinamiška sistema, kurios būsenas galima vertinti ir socialiniais parametrais: hierarchiniu, funkciniu, gyvenamojo tankio, vertybinių matų struktūra, saugomų ir nesaugomų ekosistemų sankirtomis", - apie tai, ką menininkai pastebėjo Kuršių nerijoje, rašoma projekto aprašyme.