"Dabar, ko gero, net negalėtume išskirti, kas mums svarbiau - teatras ar muzika", - pripažįsta pirmąjį kūrybinį albumą kartu su Jonu Baltoku netrukus pristatysianti pora.
SUVIENIJO. "Keisčiausia, kad anksčiau mes abu mėgome labai skirtingą muziką", - atvirauja Vilija ir Ramūnas Šepučiai. Ramūnas mėgsta senąjį roką, o Vilija džiazą ir britiškąjį roką, bet dainuojamoji poezija juos suvienijo ir šioje srityje.
Ramūnas dirba finansų institucijoje, Vilija - pedagoginį darbą, bet šalia visada buvo ir kūryba, daugybę metų žinome judu kaip Pilies teatro aktorius. Kaip atsitiko, kad pasukote ir muzikiniu keliu?
Vilija: Tikriausiai visų pirma reikia dėkoti Gintariui Petkui, kuris prieš penkerius metus...
Ramūnas: ... atvažiavo pas mus su gitara prie laužo...
Vilija:... ir tiesiog taip gimė šauni gupė "Antro posmelio klubas". Toje grupėje buvome penkiese. Dainavome Gintariaus kurtas ir populiarias lietuviškas dainas.
Ramūnas: Pradėjome groti, dainuoti ir supratome, kad tai dar viena niša, kurioje mums gera būti.
Vilija: "Antro posmelio klubas" gyvavo maždaug trejus metus, kaip meilė Frederic Beigbeder knygoje. Tiesa, meilė muzikai liko, tik dabar muzikuojame atskirai.
Ramūnas: Pradėjome dviese, o dabar visada koncertuojame su Jonu Baltoku, taigi, esame trise.
TRISE. Vilija ir Ramūnas džiaugiasi, kad koncertuose visada turi puikų partnerį - Joną Baltoką.
Ramūnai, ar teisingos mano žinios, kad gitara groti išmokai ne taip ir seniai?
Kažkada vaikystėje turėjau gitarą, mokėjau groti du tris akordus ir paskui tiesiog užmečiau šį reikalą. Žiūrėdavau, kaip groja kiti, buvo įdomu ir sykiu pavydu. Tad esu dėkingas Gintariui, nes jis mane paskatino vėl to imtis. Sako: "Pabandyk. Tai tas pats, kaip ir dviračiu važiuoti. Jei mokėjai, turėtum prisiminti." Iš pradžių pasiskolinau iš draugo gitarą ir pradėjau namuose barškinti. Ilgainiui supratau, kad to negana, ir nusprendžiau eiti mokytis pas profesionalų muzikantą. Maždaug metus mokiausi, norėjau per juos išmokti tiek, kiek per septynerius muzikos mokykloje (juokiasi).
Kol kas jūsų grupėje tik groji, bet dar nedainuoji?
Norėčiau, bet ji man neleidžia (kvatodamas rodo į žmoną).
Vilija, o koks tavo muzikinis kelias?
Mano abu tėvai - muzikos mokytojai (mama - kanklių ir vokalo, tėtis - trimito ir kontraboso), tad buvo logiška, kad mes abi su sese baigėme muzikos mokyklą. Tuomet net nebuvo jokių svarstymų, norime mes to ar ne, tiesiog buvo paklausta, kokiu instrumentu norime groti. Pasirinkau smuiką. Nuo penkerių metų dalyvaudavau "Dainų dainelės" konkursuose. Matyt, tėvai tikėjosi, kad užaugusi būsiu muzikantė, bet kai baigiau muzikos mokyklą, smuikas ilgam atgulė, kol jo prireikė Pilies teatre. Beje, teatre pravertė ir dainavimas. Neslėpkime, mane visada viliojo scena.
Ramūnai, o tu irgi svajojai apie sceną?
Taip, kai nemokėjau groti, pavydėjau tiems, kurie groja. Man tai visada atrodė "raketų mokslas". Net ir šiandien muzika man yra neįminta mįslė. Kai mokiausi ir mokytojas parodydavo matematiškai, kaip susidėlioja viena ar kita dermė, sakydavau: "Neatimkit iš manęs tos paslapties ir žavesio, neleiskit nusivilti, kad iš tiesų viskas yra gana paprasta."
Judu ne tik atliekate dainas, bet patys jas ir kuriate?
Vilija: Taip, mūsų programose skamba J. Baltoko ir mūsų kurtos dainos.
Įdomu, kaip atrodo kūrybinis procesas. Susėdate dviese namuose ir pradedate kurti?
Ramūnas: Dviese - ne. Dažniausiai tekstus kuria Vilija, o aš kuriu muziką. Ji man atiduoda sukurtą tekstą, o aš bandau pagal to teksto nuotaiką pritaikyti melodiją. Realiai, kai jau, atrodo, viską sudėliojame, ir prasideda tikrasis kūrybinis procesas (abu susižvalgo ir nusikvatoja). Aš kviečiuosi Viliją, kad ji sudainuotų. Va tada ir prasideda diskusijos. Tai taktų skaičius netinka, tai eilučių per daug ar per mažai, tai ritmas ne tas...
Supratau, kad galutinis rezultatas priklauso nuo to, kuris labiau užsispyręs.
Vilija: Savo kūrinius nešame į repeticijų studiją pas J. Baltoką ir tada jie įgauna dar naujų atspalvių. Mes mėgstame sakyti, kad tuomet dainos jau tampa mūsų visų.
Sakoma "Kur du - trečias nereikalingas", tad kaip susiėjote su J. Baltoku?
Vilija: Iš pradžių su Ramūnu programą turėjome susikūrę dviese: mūsų kurtos dainos ir šiek tiek poezijos. Kaip ir viskas gyvenime, kūrybinė pažintis su Jonu prasidėjo spontaniškai. Tiesiog viename koncerte Jonas paprašė padėti padainuoti vieną dainą...
Ramūnas: Aš tiesiog su Vilija atėjau į repeticiją, nes neturėjau ką veikti. Man įgrūdo į rankas gitarą ir sako: "Parankiok..."
Vilija: Surepetavome vieną dainą. Jonas sako: "Yra dar tokia daina"...
Ir prasidėjo?
Vilija: Taip, užuot sugroję vieną dainą, kartu sugrojome septynias, šalia dar prisiglaudė mudviejų su Ramūnu kurtos dainos ir supratome, kad mums trims labai gerai sekasi. Beje, mūsų repeticijos būna labai linksmos.
Nekyla noras pakeisti pavadinimo? Pavyzdžiui į "Trise"?
Vilija (nusikvatoja): Ne, mums kaip tik patinka prisistatyti "JieDu" ir Jonas Baltokas, arba atvirkščiai.
Ramūnas: Priklauso nuo to, kam - Jonui ar mums - pirmiems paskambino.
J. Baltokas koncertuoja jau daugybę metų, o kiek metų jau gyvuoja jūsų duetas?
Vilija: Intensyviai koncertuoti pradėjome tik nuo praėjusių metų vasario mėnesio, taigi gyvuojame šiek tiek daugiau nei metus.
Per tokį trumpą laiką jau turėjote daugybę koncertų ir kartu su J. Baltoku net išleidote pirmąjį savo albumą, kuris bus pristatytas gegužės 4 d. Klaipėdos žvejų kultūros rūmuose? LRT radijas jau transliuoja jūsų sukurtas dainas. Viskas taip greitai?
Vilija: Mums ir patiems kartais atrodo, kad viskas lekia vėjo greičiu, kaip tikriems pajūrio vaikams.
Ramūnas: Kai padarėme praėjusių metų "ataskaitą" ir patys maloniai nustebome, kad turėjome per 30 koncertų.
Beje, kaip vadinasi jūsų albumas?
Vilija: "Spalvos". Galvojome apie vienokį, apie kitokį pavadinimą, kol ilgainiui supratome, kad spalvos yra tai, kas mus vienija, nes visi trys esame labai skirtingi ir, nepabijokime to žodžio, spalvingi. Šiame albume yra penkios Jono ir tiek pat mudviejų su Ramūnu kurtų dainų.
Atrodo, kad rinka perpildyta, kuriasi daug jaunimo grupių, tad dažnai brandesnio amžiaus kūrėjai nebesiryžta lipti į sceną...
Vilija: Tai jau atskira tema, kuri man atrodo labai svarbi. Didelė dovana, kai žmogui daugėja ne tik metų, bet ir pirmųjų kartų. Niekada niekas nėra vėlu, tik reikia nebijoti ir išdrįsti. Tiesa, mūsų sūnus Andrius sako, kad mums dar reikia išmokti ir drąsiai apie save skelbti, o to mes dar nemokame.
Kadangi jau užsiminėte apie vaikus, puikus metas pasidžiaugti, kad jūsų šeimoje groja ne tik tėtis ir mama.
Vilija: Iš tiesų muzikuoja visi.
Ramūnas: Tik pats vyriausiasis Adomas dabar iškeitė muzikos instrumentą į pjūklą (juokiasi).
Vilija: Devyniolikmetis Andrius groja keletu instrumentų ir pats kuria dainas, o penkiolikmetis Aleksas taip pat groja grupėje bosine gitara.
Galėtų būti ir šeimos ansamblis?
Vilija: Kai vaikai buvo mažesni, esame groję kartu mokykliniuose pasirodymuose, šeimų šventėse.
Ramūnas: Beje, ir dabar vyksiančiame albumo pristatyme mums talkins Andrius - gros gitara.
Banalus klausimas - kaip rasti viskam laiko? Ar niekas nenukenčia?
Ramūnas: Dabar, kai vaikai paaugę ir savarankiški, tikrai nėra sunku rasti laiko savo pomėgiams. Be to, su amžiumi išmoksti atsirinkti, ko nebenori daryti. O kai tai tiksliai žinai, lieka laiko tam, ką mėgsti daryti.
Vilija: Aš mėgstu sakyti, kad mes turime prabangą rinktis. Kai išdrįsti, viskas tarsi susidėlioja į savo vietas. Kai manęs klausia, kaip aš viską suspėju, atsakau, kad nesuspėju. Bet gal ir nereikia visko suspėti?
Kažkada ir mudviem buvo toks metas, kai nebuvome nei teatre, nei muzikoje, nes buvome tik su vaikais. O dabar atėjo laikas, kai galime sau tai leisti. Žinoma, esame labai dėkingi savo vaikams, kad su jais taip lengva.
Kad ir kaip egoistiškai skambėtų, bet manau, kad apskritai daug ką mes darome pirmiausia dėl savęs. Turėtume daryti. Žmogui lemta būti laimingam. Tiesa, jis turi konstitucinę teisę pasirinkti atvirkščiai (juokiasi). Tik tuomet ir kitiems, šalia esantiems, bus gera būti kartu. Kūryba visada išlaisvina, kartais būna sunku, bet visada įdomu, smalsu ieškoti, atrasti, laukti, koks bus rezultatas.
Apie ką kuriate?
Ramūnas: Pats žanras "dainuojamoji poezija" neleidžia nusileisti iki banalybių, bet tematika paprasta: meilė, laikas, prasmė, tik be įprastinės kančios, būdingos šiam žanrui (juokias)...nors, tiesą sakant, dabar jau šitas žanras įgauna labai įvairias formas.
Vilija: Po vieno koncerto vienas bičiulis, kuriam nepatinka nei dainuojamoji poezija, nei bardai, pasakė keistą frazę, kad po mūsų koncertų jam nesinori nusižudyti... Aš manau, kai pats gebi džiaugtis, ir tavo muzika skleidžia pozityvą.
O kas yra jūsų klausytojas?
Ramūnas: Pirmoji mintis, šaunanti į galvą, kad tai skaitantis, mėgstantis poeziją, mąstantis žmogus.
Ar jau manote, kad išnaudojote savo kūrybinį potencialą, ar dar yra sričių, kur galėtumėte pasireikšti, pavyzdžiui, dailėje?
Vilija: Niekada negali žinoti (juokiasi).
Ramūnas: Beje, Vilija dar yra renginių vedėja. Pernai buvome pakviesti vesti Vakarų Lietuvos krašto dainų šventę. Man tai buvo didžiulis išbandymas, bet kai turi tokią partnerę kaip Vilija, niekas nebaisu. Net kai grodamas suklystu, Vilija sugeba taip "ištraukti" tą natą, kad niekas nepastebi. Svarbu turėti žmogų scenoje, kuriuo gali pasitikėti.
Kaip galvojate, ar šeiminiai santykiai padeda scenoje?
Vilija: Galvoju, kad padeda. Juk ir mudviejų meilė užgimė teatro scenoje, mes kartu ir pradėjome būti kurdami. Kai manęs klausia, ar nesunku visada būti kartu, atsakau, kad mes ne visada kartu - net nuo 8 iki 17 val. dirbame savo darbus ir kartu nebūname, nuo 24 val. iki 6.30 val. miegame, tad tiek to buvimo kartu (juokiasi). Todėl tikrai nesunku. Be to, scenoje nebelieka sąvokų "žmona" ir "vyras". Nors, atvirai sakant, man gal ir sunkiau tai pamiršti. Aš vis noriu truputį pabūti žmona ir scenoje...
Ramūnas: ...ta prasme - nori pavadovauti. (Abu smagiai kvatoja.)
KOMPLIMENTAI. Pasiteiravus, kokių komplimentų dažniausiai sulaukia iš klausytojų, puikų humoro jausmą turintis Ramūnas nusijuokė: "Man dažniausiai sako, kad graži mano gitara." "O man visada būna malonu išgirsti, kad patiko dainos tekstas", - pridūrė Vilija pridūrė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą