Kryždirbystės tradicija Lietuvoje: kryžius nelygus kryžiui

Kryždirbystės tradicija Lietuvoje: kryžius nelygus kryžiui

Vakar Klaipėdoje prasidėjęs antrasis tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis "Lauksnos" tarp daugelio pasaulio tradicijų pristato Lietuvos tradicijas, saugomas UNESCO: dainų ir šokių šventes, sutartines, kryždirbystę.

Kuo Lietuvos kryždirbystės tradicija unikali pasaulyje, kokie išskirtiniai Mažosios Lietuvos kryžių bruožai, kaip kryždirbystės tradicija perduodama šiandien, kalbame su etnologijos mokslų daktare, dailininke Elena Matulioniene, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinio Kalvystės muziejaus įkūrėju, muziejininku Dionyzu Varkaliu ir tautodailininku, kryždirbiu Raimundu Puškoriumi.

"Ne veltui Lietuva vadinama kryžių šalimi. Lietuviška kryždirbystė neturi analogų pasaulyje dėl unikalios simbolikos, raiškos, nenutrūkstamos tradicijos. Visame pasaulyje kryžius yra kančios ir tikėjimo simbolis. Lietuvoje kryžius - ne tik dvasingumo, bet ir lietuvybės, kovos už laisvę išraiška. Kryžiai, koplytstulpiai buvo statomi ir tada, kai juos draudė carinė Rusija, ir sovietmečiu, kai už tokią tikėjimo išraišką grėsė represijos. Nepaisydama istorijos verpetų, kryždirbystė Lietuvoje egzistuoja per 400 metų", - priminė tautodailės žinovė, Klaipėdos etnokultūros centro darbuotoja E. Matulionienė.

Jungia liaudies meno formas

Pasak pašnekovės, UNESCO kryždirbystės tradiciją apibrėžia ne tik kaip autentiškos, skirtingas liaudies meninės raiškos formas jungiančios meninės formos kryžiaus, koplytstulpio gamybą, jo statymo ypatumus, bet ir jo puošimo elementus, pagerbimo apeigas, maldas.

"Kryžius arba koplytstulpis sujungia medžio apdirbimo ir drožybos, skulptūros ir kalvystės amatus. Šį sakraliosios architektūros paminklą paprastai sudaro tam tikru būdu apdirbto medžio forma, Kristaus, Marijos ar kokio nors šventojo skulptūrėlė ir metalinė saulutė viršūnėje. Svarbi kiekviena detalė. Pavyzdžiui, skulptūrėlės, dedamos į koplytstulpį, buvo dažomos ir kiekvienas šventasis turėjo savo simbolinę spalvą. Kristus - raudoną, Marija - žydrą, šv. Pranciškus - rudą ir pan.", - pasakojo E. Matulionienė.

Regioniniai skirtumai

Etnologė pažymėjo, jog kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryždirbystė turėjo savitus ypatumus. "Aukštaitijai būdingi itin aukšti koplytstulpiai, Dzūkijoje daug koplytėlių, kuriose sujungtos skirtingos medžiagos: medis, metalas, akmuo, o kryžiai statomi išskirtinėse nelaimių, maro, bado pažymėtose vietose.

Atskirą kategoriją sudaro vadinamieji apžadiniai kryžiai, statomi tada, kai malda išklausoma.

Suvalkija išsiskiria koplytėlėmis, įkeltomis į medžius, Mažosios Lietuvos unikumas - mediniai krikštai", - vardijo E. Matulionienė.

Pagoniški reliktai

"Kryžiaus ženklas mūsų krašte buvo žinomas dar prieš krikščionybę ir simbolizavo ugnį. Nuo XIV a., kai Lietuva pasikrikštijo, ir vėliau, ypač XVII a., kai kryždirbystė suklestėjo, Didžiojoje Lietuvoje, Žemaitijoje kryžiai ir koplytstulpiai buvo puošiami metalo saulutėmis su pagoniškais simboliais: saulės, mėnulio, žalčių. Mažojoje Lietuvoje iki XIX a. vidurio buvo statomi krikštai: mediniai, neaukšti antkapiniai paminklai, puošti gyvūnų, paukščių simboliais. Krikštai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje. Vyrams jie buvo gaminami iš kieto medžio - ąžuolo, moterims iš lengvo, minkšto medžio - liepos, beržo", - pasakojimą apie Mažosios Lietuvos regiono kryždirbystės ypatumus pradėjo muziejininkas D. Varkalis.

Viena tauta - dvi kultūros

Klaipėdos kalvystės muziejus, pasak jo įkūrėjo, unikali vieta, kurioje pristatomos vienos tautos dvi skirtingos kultūros: Mažosios Prūsų Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos. Muziejus įkurtas, saugant tai, ką buvo nuspręsta sunaikinti - senųjų Klaipėdos miesto kapinių (dabar Skulptūrų parkas) antkapinius paminklus.

"Iš kapinių viską vežė į Rimkus, į metalo laužą, bet man pavyko su darbininkais susitarti ir išsaugoti aštuonis sunkvežimius kryžių - unikalų Mažosios Lietuvos paveldo palikimą", - prisiminė D. Varkalis.

Anot pašnekovo, Kalvystės muziejuje užfiksuotas labai trumpas, tačiau įdomus, savitas Mažosios Lietuvos kryždirbystės laikotarpis nuo XIX a. iki XX a. pr., kai šiame regione įsigalėjo metaliniai kryžiai.

Kodėl turime tiek maža krikštų pavyzdžių ir jie išliko tik Nidoje? Todėl, kad visoje Mažojoje Lietuvoje krikštus sunaikino metalo invazija. Kaip dabar mes statome antkapinius paminklus vien tik iš akmens, taip XVIII a. pabaigoje, Mažojoje Lietuvoje įsigalėjo metalas. Medinius krikštus pakeitė metaliniai antkapiniai paminklai, vadinamosios tablyčios. Jos kiek kitokios formos, puošybos, tačiau funkcija išliko tokia pati.

Žinia, kad Klaipėdos miesto praeitį sunaikino Didysis 1859-ųjų gaisras. Po jo miestas atgimė jau moderno dvasioje. Architektūroje klestėjo jugendo stilius. Tai atspindi ir metaliniai Mažosios Lietuvos regiono kryžiai", - istorinį kontekstą pasakojo D. Varkalis.

Anot muziejininko, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kryžiai turi daug skirtumų. "Didžiojoje Lietuvoje kryžiai, koplytstulpiai buvo aukšti, siekdavo net 3 metrus, koplytėlės keliamos į medžius. Mažojoje Prūsų Lietuvoje kryžiai buvo žemi 1-1,20 m, koplytstulpių iš viso nebuvo.

Didžiojoje Lietuvoje kryžiai buvo rankų darbo, Mažojoje Lietuvoje kryžiai buvo surenkami kliento pageidavimu iš gamyklose išlietų metalinių detalių.

Kryžių detales meistras sukniedydavo arba sutvirtindavo apspaudais. Šie kryžiai vadinami kaltiniais. Jie būdavo vienastiebiai ir dvistiebiai, be Nukryžiuotojo, nes jo vaizduoti neleidžia evangelikų liuteronų religija. Vietoje nukryžiuotojo prikalta lentelė, ant kurios parašyta, kas palaidotas, o kitoje pusėje taip pat ant lentelės užrašytas poetiškas posakis apie gyvenimo laikinumą, prasmę ir pan. Dar buvo lietiniai kryžiai, nulieti pagal medinę formą iš ketaus. Liejami kryžiai buvo dažniausiai Tilžės, Klaipėdos liejyklose", - pasakojo muziejininkas.

"Su diržu kryžiaus neperduosi"

Tautodailininkas, kretingiškis medžio drožėjas Raimundas Puškorius tikisi, kad autentiška lietuvių kryždirbystės tradicija neliks tik muziejuose, o bus išsaugota ir gyvai puoselėjama, tačiau pripažįsta, jog meistrų gretos mažėja.

"Gal tik mes, žemaičiai, apkiautom, dzūkai šiuo metu yra stipresni šioje srityje ir daugiau dėmesio skiria, kad perduotų kryždirbystės tradiciją jaunimui. Kita vertus, ne kiekvienas jaunuolis ir gali tuo užsiimti. Mūsų šeimoje tradicija prasidėjo nuo šviesaus atminimo mano tėvo, tačiau jis neturėjo mokytojo. Pasakojo, kad kartą Salantuose pamatė vyrą, važiuojantį su vežimu, kuris buvo visas prikrautas drožinių. Tas vaizdas jį taip sužavėjo, kad įsigijo peiliuką ir gyvulius ganydamas pradėjo drožinėti. Mes užaugome penki broliai. Visi šiek tiek prisilietėme prie drožybos, tačiau tik aš labiausiai į tai įnikau. Mano du sūnus sau ar dovanom gali išdrožti ką nori, tačiau tai netapo jų gyvenimo būdu. Džiaugiuosi, kad bent vienas anūkas, regis, į tai linksta, juk kryždirbystės tradicijos su diržu neperduosi - pajuokavo tautodailininkas.

 


 

INFORMACIJA. Liepos 12-14 d. Teatro aikštės prieigose įsikūrusiame festivalio Amatų miestelyje dalyvaujantys amatininkai Raimundas Puškorius ir Adolfas Viluckis pristatys kaltinę ir medinę kryždirbystę, demonstruos kalvystės ir drožybos amatus.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder