Klaipėdos muzikinei kultūrai - beveik 200 metų

Klaipėdos muzikinei kultūrai - beveik 200 metų

Šiemet Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras mini 30-uosius veiklos metus. Buvęs Liaudies operos teatras 1987-ųjų sausio 1 dieną tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir startavo su debiutuojančios kompozitorės Audronės Žigaitytės opera "Mažvydas" pagal Justino Marcinkevičiaus dramą.

Tačiau muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, profesorė Daiva Kšanienė priminė, jog Muzikinio teatro istorija yra kur kas gilesnė ir turtingesnė nei yra įprasta manyti. Pasirodo, teatro šaknys, kurias muzikologė aprašo savo naujoje knygoje "Klaipėdos muzikinio teatro (operos) raida 1945-1986 metais ir jo priešaušris XIX a. - XX a. ketvirtajame dešimtmetyje", siekia XVIII a. ir šiemet, anot jos, derėtų švęsti ne 30-uosius teatro gyvavimo metus, o 95-uosius arba netgi 197-uosius.

Vokiškosios kultūros pėdsakai

Anot D. Kšanienės, aukšta vokiečių muzikinė, teatrinė kultūra paliko įspūdingus ir reikšmingus pėdsakus Klaipėdos krašte. Pirmasis stacionarus teatras čia įsikūrė jau 1785-aisiais ir vadinosi "Komedijos namu". Na, o profesionalaus vokiečių muzikinio teatro pradžia Klaipėdoje prasidėjo 1820 metais.

Apie aukštą muzikinę kultūrą sufleruoja ir faktas, jog Klaipėdoje 1836 metais gastroliavo Karaliaučiaus opera, kuriai iš dalies vadovavo garsusis vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris. Kaip pasakojo D. Kšanienė, Vokietijoje R. Vagneris buvo neturtingas žmogus. Jis blaškėsi po įvairius teatrus, užimdamas dirigento vietą, tačiau kaskart įsiskolindavo ir jį gaudydavo kreditoriai. Vengdamas kalėjimo duonos ir vedamas meilės moteriai, jis ir atsidūrė Karaliaučiuje.

"Taigi pagrindinis Karaliaučiaus operos dirigentas Luisas Šubertas nenorėjo vykti į Klaipėdą, kurią jis laikė karalystės užkampiu, ir vietoje savęs išsiuntė antrąjį kapelmeisterį Richardą Vagnerį. Pastarasis gastrolių metu Klaipėdoje tikėjosi parodyti savo talentą, kadangi Luisas Šubertas Karaliaučiuje jį vis nustumdavo į šalį. Viešėdamas Klaipėdos teatre Richardas Vagneris čia dirbo labai užsidegęs: repetavo trupės rodomus veikalus, dirigavo spektaklius ir koncertus, rengė įvairias programas, tačiau Luisas Šubertas, išgirdęs, kad būsimajam kompozitoriui taip neblogai sekasi, bijodamas konkurencijos, pats atvažiavo į Klaipėdą. Taigi Richardui Vagneriui ir vėl teko antraeiliai darbai", - pasakojo muzikologė.

PREMJERA. Klaipėdos muzikinės komedijos teatro atidarymui buvo pasirinkta Kazio Jurašiūno trijų veiksmų lietuvių liaudies pasaka "Eglė žalčių karalienė", kuri, anot Daivos Kšanienės, buvo itin kritikuojamas dėl to, kad neatitiko tuometinio sovietinio teatro kriterijų. (A. Sprindis, "Literatūra ir menas", 1946 m. ("Klaipėdos muzikinio teatro (operos) raida 1945-1986 metais")

Pasak jos, klaipėdiečiai turėtų didžiuotis, jog šis žymus kompozitorius paliko savo pėdsaką mūsų mieste. Įdomu, jog viešėdamas Klaipėdoje, R. Vagneris susidomėjo prūsiška mitologija, klimatu, ir tai jį įkvėpė parašyti muzikinę istorinę dramą "Paskutinis pagonių sąmokslas Prūsijoje, arba Vokiečių riterių ordinas Karaliaučiuje", kuriame personažais tapo prūsų mitologijos dievai: Patrimpas, Pikuolis, Perkūnas, pagonių mergaitė, vardu Marga. Pagal šį kūrinį 1837 metais Karaliaučiuje buvo pastatytas muzikinis spektaklis.

Stasio Šimkaus nuopelnai

Nepaisant gaisrų, krizių ir kitų nesėkmių, Klaipėdos vokiečių teatras, nors ir veikęs su pertraukomis, iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo svarbus miesto muzikinio gyvenimo židinys. D. Kšanienės knygoje rašoma, jog ypač reikšmingi ir produktyvūs vokiečių teatrui buvo 1919-1923 metai, kai politinis Klaipėdos krašto likimas buvo dar neaiškus, tačiau Vokietija, tikėdamasi jį susigrąžinti, skyrė daug jėgų savajai kultūrai stiprinti.

Po 1923 metų, nepaisant to, kad Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą ir prasidėjo aktyvus šio krašto lietuvinimo procesas, vokiečių muzikinė kultūra ir toliau klestėjo.

D. Kšanienė pažymėjo, jog Klaipėdoje dar ir dabar formuojama nuomonė, kad aktyvus muzikinis gyvenimas prasidėjo tik tuomet, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Ir šis nuopelnas "pripaišomas" Stasiui Šimkui, kuris Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą bei lietuvišką simfoninį orkestrą.

"Visa tai yra tiesa, tačiau užmirštama, kad tam pagrindą davė iki tol Klaipėdoje vyravusi aukščiausia muzikinė kultūra. Keista, jog tai, kas Klaipėdoje vyko iki 1923-iųjų, tarsi nubraukiama, pamirštama, netgi galvojama, kad iki tų metų Klaipėdoje gyveno vien būrai, kaimiečiai.

Juk Stasys Šimkus, į Klaipėdą atvykęs 1923 metais, labai nustebo, kas tuomet mieste darėsi ir kokį Klaipėda turi vokiškąjį teatrą! Nuo jo įsikūrimo pradžios beveik dvidešimtmetį buvo statomos tokios sudėtingos operos, apie kokias šiandien net pasvajoti negalime. Negana to, įsteigta vokiečių kultūrinė draugija "Collegium Musicum". Šalia šio teatro, kuris turėjo savo simfoninį orkestrą, įkurtas dar vienas simfoninis orkestras - kad tik būtų stiprinamos muzikinės pajėgos", - aiškino muzikologė.

Nenuleido rankų

Anot D. Kšanienės, 1945 m. pradžioje, Sovietų Sąjungai okupavus Klaipėdos kraštą, prasidėjo visiškai kitoks šalies istorijos etapas: sovietinis totalitarinis, fiziškai ir moraliai represinis.

Nepaisant griežtų cenzūros gniaužtų, senajame Klaipėdos teatro pastate 1945 metais pradėjo veikti Muzikinės komedijos teatras, kuriame atskirai dirbo dramos ir muzikinio teatro trupės. Dramos trupė statė savo spektaklius, o muzikinė trupė, turėdama savo solistus, chorą, orkestrą, statė muzikinius spektaklius. Teatrui tuo metu vadovavo dirigentas, kompozitorius Klemensas Griauzdė.

"Teatras dėl cenzūros ir represijų labai kentėjo. Deja, 1949 metais dėl ekonominių priežasčių ir dėl to, kad statomi spektakliai neatitiko sovietmečio ideologų lūkesčių, muzikinės trupės veikla buvo sustabdyta. Juk pirmasis spektaklis buvo Jono Švedo muzikinė pasaka "Eglė žalčių karalienė", kuris buvo itin kritikuojamas kaip ne sovietinio teatro veikalas", - pasakojo D. Kšanienė.

Pašnekovė pridūrė, jog recenzijose ir atsiminimuose rašoma, jog muzikinės teatro trupės spektakliai tuo metu buvo itin populiarūs, na, o dramos trupė nebuvo tokia populiari, kadangi, kaip teigiama šaltiniuose, artistai statė ideologijai palankesnius spektaklius.

Sustabdžius muzikinės trupės veiklą, 1953 metais K. Griauzdė įsteigė mišrų chorą, kuris vėliau tapo Liaudies operos teatro pagrindu. Pirmoji opera šiame teatre buvo pastatyta 1956 metais - Piotro Čaikovskio "Eugenijus Oneginas". Pasak D. Kšanienės, Liaudies operos teatrui gyvuoti buvo itin sunku, kadangi valdžia jam neskyrė jokio dėmesio. Žmonės čia dirbo kone veltui, o dirigentai, teatre statę operas, galiausiai nebepajėgdavo patempti didelio krūvio.

KNYGA. Daivos Kšanienės knygą "Klaipėdos muzikinio teatro (operos) raida 1945-1986 metais ir jo priešaušris XIX a.-XX a. ketvirtajame dešimtmetyje" galima rasti Klaipėdos universiteto knygynėlyje. (Eimanto CHACHLOVO nuotr.)

"Liaudies operos teatras visuomet balansuodavo prie išlikimo ribos. Operos būdavo parodomos vos po vieną ar du kartus, trupė repetuodavo kur papuldavo - Vykdomojo komiteto, Pionierių namų, Kultūros namų patalpose. Liūdna, kad kūrinių nelabai buvo kur parodyti - nebent Dramos teatre. Ir tik tuomet, kai Vykdomojo komiteto valdžia pamatė, kad teatrui iš tiesų kilo grėsmė numirti, buvo susirūpinta jo išlikimu", - pasakojo D. Kšanienė.

1966 metais teatrui pradėjo vadovauti dirigentas, pedagogas, profesorius Kazys Kšanas (beje, D. Kšanienės vyras), ir jis teatro vairą rankose laikė apie dvidešimt metų. Anot pašnekovės, metams bėgant, cenzūra švelnėjo, tačiau valdžios teikiama pagalba teatrui buvo minimali - įsteigti tik du etatai. Statant pirmąją operą - Sergejaus Rachmaninovo "Aleko" - teatras surinko pilną simfoninį orkestrą, galingą chorą, solistus. Dalis dainuojančių "perlų" atsirado netikėtai. Štai pagrindinį vaidmenį šioje sudėtingoje operoje atliko devyniolikmetis Laivų statyklos darbininkas Eugenijus Vasilevskis, kuris po to tęsė ilgą muzikinę karjerą.

Teatro vadovui teko didelis krūvis, kadangi reikėjo repetuoti ir su solistais, ir su choru, ir su orkestru, kurių nariai dirbo už dyką.

Dirbdavo už "ačiū"

Paprašyta papasakoti, kaip atrodė gyvenimas su Liaudies operos teatro vadovu K. Kšanu, moteris pasakojo, jog laikai buvo sudėtingi. Juk nebuvo nei kompiuterių, spausdintuvų, kopijavimo aparatų, partitūrų. Moteris prisimena, kaip sovietmečiu jos vyras pasiimdavo porą lagaminų ir naktiniu traukiniu važiuodavo į Vilnių, į tuometį LTSR valstybinį operos ir baleto teatrą, pasiimti partitūrų.

"Atsimenu, kaip vieną gūdžios žiemos vakarą Kazys, nešinas dviem sunkiais lagaminais, išėjo į stotį - važiuos į Vilnių atiduoti pasiskolintų partitūrų. Tačiau prie pat Mažvydo alėjos jį pasigauna chuliganai, primuša ir atima tuos lagaminus. Tąkart namo grįžo visas kruvinas... Bet svarbiausia partitūros, kurios buvo vienetinės!.." - prisiminimu pasidalino pašnekovė.

K. Kšanui tekdavo keliauti į Vilnių, Kauną, Kaliningradą, Minską, Maskvą, Kijevą, Rygą, Taliną, ten stebėdavo įvairių operų pastatymus. Juk jokių vaizdo įrašų ar "youtube" tuo metu nebuvo. Beje, D. Kšanienei taip pat tekdavo pasidarbuoti - naktimis kartkartėmis perrašydavo natas.

Muzikologė ir knygoje pamini, kokį K. Kšaną prisimena jo duktė: arba muzikuojantį, arba skambinantį telefonu. Juk tam, kad į spektaklį ar repeticiją sukviestum 50 orkestrantų, tekdavo visiems paskambinti, o kai kuriems net po keletą kartų.

Teatrui - beveik 200 metų?

Vis dėlto, anot muzikologės, metams bėgant, visuomenė pradėjo šviesėti, prie kultūrinio judėjimo prisidėjo ir Alfonsas Žalys. Ir tuomet, kai Klaipėdoje pradėjo lankytis muzikologai iš Vilniaus, keitėsi ir valdžios požiūris į teatrą, buvo pradėta juo rūpintis. Pirmasis pagal paskyrimą į Liaudies operos teatrą dirbti atvyko Viačeslavas Tarasovas, o paskui jį atvyko ir kiti profesionalūs atlikėjai.

Netrukus, 1987 metais sausio 1 dieną, pasirašytas įsakymas įsteigti Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Nors teatras šiemet skelbia švenčiantis trisdešimtmetį, tačiau D. Kšanienė įsitikinusi, jog teatro pradžia įprasta laikyti pirmojo spektaklio pastatymą: "Juk teatro neįsteigė tuščioje vietoje - į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą konkurso būdu buvo priimti visi Liaudies operos teatro solistai bei orkestro nariai."

D. Kšanienė siūlo Klaipėdos muzikinio teatro pradžia laikyti 1820-uosius (taigi šiemet teatras minėtų 197-uosius gyvavimo metus) arba 1922-uosius, kuomet mėgėjų teatro pastangomis buvo pastatyta Miko Petrausko operetė "Consilium facultatis" (taigi Muzikinis teatras šiuo aspektu švęstų 95-uosius gyvavimo metus).

Beje, muzikologė, įvairiose šalies bibliotekose ir archyvuose nagrinėjusi Lietuvos periodinę spaudą, padarė išvadą, jog netgi sovietiniais laikais spektaklių recenzijos buvo kur kas drąsesnės nei šiandien. "Aš apskritai pasigendu recenzijų Klaipėdos spaudoje. Juk praeis kokie 50 metų, atsiras koks nors žmogus, besidomintis Muzikinio teatro veikla po 90-ųjų, vartys laikraščius ir neras recenzijų. Gali būti, jog šis laikotarpis išvis nugrims užmarštin", - spėja D. Kšanienė.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder